Ne tas, kuriuo galima žaisti...

Gruodžio 26 d. žymiam Lietuvos futbolininkui, Lietuvos futbolo teisėjui-legendai Romualdui Juškai sukako 70.

Nors dokumentuose jo gimimo diena – 1942 m. sausio 2-a.

„Iš tiesų aš gimiau gruodžio 26-ą. Bet mama užrašė gimimo datą sausio 2-ąją. Todėl oficialiai – esu gimęs sausio 2-ą ir savaite esu jaunesnis. Mat tais laikais buvo kalbama, kad tai leis metais vėliau eiti į kariuomenę...“ – aiškino tikrosios ir oficialiosios savo gimimo datų neatitikimą pats R. Juška.

ŽAIDĖJO KARJERA. Kaip bebūtų, būsimasis futbolininkas ir futbolo teisėjas gimė Žemaitijoje, Kvėdarnos miestelyje. Tiesa, apie jį daug atsiminimų R. Juškai neišliko. Vos karui pasibaigus, 1946-aisiais šeima išsikėlė į Klaipėdą. Tenai besimokydamas Romas ir pradėjo spardyti kamuolį.

„Pradėjau, kaip ir visi to meto vaikai, – mokykloje,“ – pasakojo jis.

Tiesa, prieš futbolą dar buvo... krepšinis.

„Mano mokytojas buvo tas įžymusis krepšinio treneris Vladas Knašius. Todėl ir pradėjau nuo krepšinio. Bet mano ūgis – ne krepšininko. Be to, buvome mokykloje keli futbolo entuziastai. Todėl ir pradėjau lankyti šią sporto šaką,“ – pasakojo R. Juška.

Pirmas  jo treneris buvo Kostas Uznys.

„Nebuvo tada futbolo mokyklų. Buvo grupė vaikų ir treneris. O paskui sujungė K. Uznio ir Kosto Vasiliausko treniruojamas grupes ir iš jų padarė vieną komandą. Ir mes 1960 m. laimėjom Lietuvos jaunių pirmenybes. Žaidėme Vilniuje finalą su vietos „Spartako“ jauniais – faktiškais „Spartako“ meistrų komandos dubleriais. Mes per papildomą laiką laimėjom, aš įmušiau porą įvarčių. Taip mus tris: mane, Juozą Žvinakevičių ir Leoną Žukauską pastebėjo treneris Stasys Paberžis. Ir pakvietė į meistrų komandą išbandymui,“ – pasakojo buvęs futbolininkas.

„Spartake“, kuris vėliau tapo „Žalgiriu“, iš klaipėdiečių trijulės liko R. Juška ir L. Žukauskas.

„J. Žvinakevičius neišlaikė, sugrįžo į Klaipėdą. Mūsų su L. Žukausku gyvenimas iki tol buvo gana sunkus. O jis buvo gerai aprūpintas. Grįžo ne dėl futbolo, dėl gyvenimiškų sumetimų. Mūsų gyvenimo Vilniuje sąlygos nebuvo pačios geriausios, gyvenom po aštuonis viename kambaryje, namuke Gedimino kalno papėdėje,“ – prisiminė jubiliatas.

Greitai R. Juška įsitvirtino dublerių komandoje. 1963 m. jis jau buvo pilnavertis „Žalgirio“ pagrindo žaidėjas. 1964-ais buvo išrinktas į geriausių Lietuvos sportininkų dešimtuką.

Vėliau teko vykti į kariuomenę, žaisti Lvovo SKA, Maskvos CSKA.

„Po tarnybos mus išsiuntė į karo akademiją, bet vėliau demobilizavo. Tačiau metus prisiėjo žaisti Charkovo „Metalist“, - aiškino R. Juška tai, kodėl į „Žalgirį“ grįžo tik 1970-aisiais.

Tiesa, ilgai jame neužsiliko. 1972-ais baigė karjerą didžiajame futbole.

„Taip jau išėjo... „Žalgirį“ tada treniravo Vosylius, su juo kiek nesutariau,“- kalbėjo veteranas.

TEISĖJAVIMAS. Neilgai trukus R. Juška užsivilko juodus futbolo teisėjo marškinėlius.

„Nuėjau dirbti į futbolo mokyklą, visas dienas leisdavau „Marakanoje“ („Žalgirio“ stadiono antroji aikštė – aut. past.). Į kažkurias rungtynes neatvyko teisėjas ir paprašė manęs pateisėjauti. Pateisėjavau tas rungtynes, po to - dar kitas. Ir pastebėjo komandų treneriai. Pamatė ir mano mokytojas Jonas Muliuolis. Jis pasiūlė suteisėjauti Lietuvos pirmenybėse.  Pamenu teisėjavau rungtynes „Jaunimo“ stadione. Pavyko. Ir taip mane tas teisėjavimas ir užpainiojo... Patiko tas laiko praleidimas sportinėje atmosferoje.,“ – kalbėjo įžymiausias Lietuvos futbolo teisėjas.

R. Juškos teisėjo karjera vystėsi žaibiškai.

„Jau 1973 metais teisėjavau Sąjungos žemesnių lygų rungtynėms. Pirmą ratą – antroje lygoje, antrą – pirmoje. Viskas vyko labai staigiai, nes jau 1974-ais metais teisėjavau aukščiausioje lygoje. Jau buvau asas. Teisėjavau net finalines SSRS taurės turnyro rungtynes. Nors tebuvau respublikinės kategorijos –tokio atvejo SSRS futbole dar nėra buvę,“ – ne be pasididžiavimo pasakojo jubiliatas.

Kad gauti sąjunginę teisėjo kategoriją reikėjo suteisėjauti 36 pirmosios lygos ir 16 aukščiausios lygos rungtynių.  Tą normatyvą lietuvis įvykdė jau antraisiais teisėjavimo metais. O 1976-asiais, kaip tarptautinės kategorijos teisėjas, R. Juška pirmą kartą išvyko į užsienį  teisėjauti olimpinių žaidynių atrankos rungtynių tarp Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos.

INCIDENTAI. Vis dėl to ne viskas buvo rožėmis klota. R. Juškai teko susidurti ir su SSRS sporto funkcionierių intrigomis, ir su futbolo fanų pykčio proveržiais.

„Tai, kad visi jau žino apie tą įvykį Tbilisyje... Baigėsi rungtynių laikas, aš pakėliau rankas, rodau, kad mačas baigėsi. Kamuolys skrenda,  Revazas Čelebadzė nukrito baudos aikštelėje ir reikalauja baudinio. Kaip jį duosi, kai jau laikas baigėsi? Jau rankos iškeltos ir visi pasiruošę eiti į aikštės centrą. Tada prasidėjo riaušės,“ – pasakojo R. Juška apie 1977-ųjų Tbilisio „Dinamo“ rungtynes su Lugansko „Zaria“.

Jei tada gruzinai būtų nugalėję ukrainiečius, jie būtų tapę SSRS čempionais. Bet R. Juška užfiksavo rezultatą 0:0. Nepatenkinti Tbilisio „Dinamo“ gerbėjai, kurių tą dieną susirinko 60 tūkstančių, pasipylė į aikštę, teisėjams ir svečių komandai teko kelioms valandoms užsibarikaduoti stadiono patalpose. Nepadėjo nė tuometinio Gruzijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus (realaus Gruzijos vadovo) asmeninės derybos su minia.

„Aš pats dėl visų tų įvykių kaltinu milicininką. Vienas sirgalius bėgo mane mušti, žaidėjai užstojo, o milicininkas pribėgęs, stvėrė žiūrovui už plaukų ir trenkė jį į žemę. Tada tribūnose susirinkę tūkstančiai žiūrovų išbėgo į aikštę...  Stadione tada sėdėjom iki dviejų nakties“ - pasakojo mačą teisčjavęs lietuvis.

R. Juška po to įvykio buvo atsisakęs teisėjauti Tbilisio klubui. Nors tvirtina, kad gruzinų tautos priešu netapo.

„Tapau ne priešu, tapau geriausiu draugu... Kai po kelių metų „Dinamo“ žaidė SSRS taurės turnyro finale su Donecko „Šachtar". Gruzinai reikalavo, kad teisėjaučiau tik aš. Aš atsisakiau. Nes daugiau su tais žmonėmis susitikti nenorėjau. Jie ir į namus man skambino ir per federaciją bandė paveikti. Viską išsprendė partija. Buvau iškviestas į centro komitetą, kur pareiškė, kad teisėjauti – reikia. Net iki tokio lygio ši istorija priėjo... Gruzinai po tų Tbilisio įvykių matyt įsitikino, kad su manim negalima žaisti žaidimų, kad aš teisėjausiu sąžiningai, o per tą finalą būtent sąžiningo teisėjavimo ir siekė.“

Tas rungtynes 2:1 laimėjo „Šachtar“.

„Atnešė po rungtynių porą butelių konjako, padėkojo. Tokie štai tie kaukaziečiai...“ –pasakojo R. Juška.

KORUPCIJA. Nemaloniau teisėjui baigėsi istorija Alma Atoje.

„Man liepė „padaryti rezultatą". „Kairat“ tada krito iš aukščiausios lygos. Rungtynės su Kijevo „Dynamo“ kazachams buvo lemiamos. Ukrainiečiai laimėjo Alma Atoje 3:1. Inspektorius buvo vienas iš federacijos vadovų. Parašė, kad nepaskyriau 11 m baudinio, dariau daug elementarių klaidų. O iš tiesų tai buvo turbūt geriausios mano to sezono rungtynės... Išbraukė tada mane iš geriausių dešimtuko. Už tai, kad neklausiau federacijos vadovų paliepimo išsaugoti Kazachstano klubą aukščiausioje lygoje. Bet ir SSRS federacijai įrodžiau, kad nesu tas, kuriuo galima žaisti, manipuliuoti. Nors ir praradau kitą sezoną dėl diskvalifikacijos,“  - su nuoskauda prisiminė SSRS futbolo vadovų intrigas lietuvis teisėjas.

Su bandymais papirkti teisėją, R. Juška sakosi nesusidūręs.

„Dažniausiai prieiti prie teisėjo, pasiūlyti kyšį, pagąsdinti  bandydavo žemesnio rango varžybose. Šitai girdėjau iš pasakojimų, bet aš tų žemesnio rango varžybų neteisėjaudavau,“ – tvirtino jis.

PASIEKIMAI. Paprašytas įvardyti teisėjautas rungtynes, kurios įsiminė labiausiai dėl paties futbolo, 70-metis nurodė jas kelias: „Europos 21-erių metų jaunimo finalas Anglija – Ispanija, UEFA taurės pusfinalis Turino „Juventus“ – Atėnų AEK bei analogiškos Geteborgo IFK  – „Kaiserslauten“ rungtynės, Europos čempionato Prancūzijoje mačas Portugalija – Vokietija. Taip pat: Maskvos olimpinių rungtynių mačai, per kuriuos buvau linijos teisėjas."

Romualdas Juška

Gimė 1941 12 26 Kvėdarnoje, Šilalė rajone, Tauragės apskrityje

Futbolą pradėjo žaisti 1956-ais Klaipėdoje

1962-1965 m. ir 1970-1971 m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“

1966 m. - Lvovo SKA

1967 m. - Maskvos CSKA

1968-1969 m. - Charkovo „Metalist“

1971-1973 m. - Vilniaus „Pažangoje“

1970 m. – geriausias Lietuvos futbolininkas

1967 tapo SSRS sporto meistru

Teisėjauti pradėjo 1972 m.

1980-1984 m. ir 1987-1988 m. išrinktas į geriausių SSRS teisėjų dešimtukus.

1983 m. pripažintas geriausiu SSRS futbolo teisėju. Tais pačiais metais jam buvo suteikta tarptautinė teisėjo kategorija.

Teisėjavo 130 SSRS čempionato rungtynių, tris SSRS taurės finalus, kelias dešimtis tarptautinių mačų. Iš jų: 1984-ųjų Europos pirmenybių finaliniame etape, 1980-ųjų Maskvos olimpinėse žaidynėse, Europos čempionato atrankos rungtynes, Europos čempionų bei UEFA taurės rungtynes, 1983-iųjų pasaulio jaunimo čempionatą.

1972-1976 m. - Vilniaus futbolo mokyklos treneris

1977-1986 m. - „Nemuno“ sporto draugijos instruktorius

1986-1992 m. – „Žalgirio“ draugijos instruktorius

1994-1999 m. – Lietuvos futbolo federacijos varžybų rengimo komiteto narys

1995 m. – Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas.