| Marytė Marcinkevičiūtė | 2011 m. gruodžio 20 d. 16:14 |
Knyga neišvengė "baltų dėmių"
Naujoje knygoje „Jie dovanoja Lietuvai krepšinį“ - daug įdomios medžiagos apie populiariausią šalies sporto šaką, bet dalis jos herojų užmiršti...
Lietuvos krepšinio 90 metų jubiliejaus proga pasirodė nauja profesoriaus, socialinių mokslų habilituoto daktaro Stanislovo Stonkaus ir socialinių mokslų daktaro, Lietuvos krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno knyga „Jie dovanoja Lietuvai krepšinį“. Gimtosios šalies krepšinio trenerių 90 metų kelionės atgarsiai.
Knyga – 282 psl., joje patalpinta gausybė žinomų Lietuvos krepšinio trenerių, dirbusių su Lietuvos nacionalinėmis rinktinėmis bei klubais, biografijos. Knygos pradžioje autoriai rašo:
Atviras tiems, kurie atiduoda kiekvienam auklėtiniui savo širdies dalelę, kurie supranta, jog niekas taip nepasotinamas, kaip vaiko noras sužinoti, pažinti, kad žmones labiausiai suartina bendra tikslinga,kūrybinė veikla“.
Knygos autoriai prisipažino, kad, rengdami šią knygą, jie vylėsi grąžinti bent dalį moralinės skolos Lietuvos krepšinio treneriams, apgailestavo, kad buvo žaidėjų, neatsiuntusių savo prisiminimų apie pirmuosius ir kitus savo trenerius.
Buvo įdomu susipažinti su Lietuvos trenerių biografijomis. Ir gerai žinomų, ir mažai girdėtų. Tačiau jie vis vien kažką davė Lietuvos krepšiniui.
Vis dėl to kad ir puiki bei reikalinga, knyga turiir trūkumų. Vieno kito krepšinio žmogaus joje pritrūko
Niekur neradome Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno, savo jaunystės metus susiejusio su krepšiniu, biografijos, jo minčių apie krepšinį.
Kas jau kas, bet A. Poviliūnas tikrai nusipelnė vietos šioje knygoje. Jis nuo antro kurso pradėjo dirbti Kauno švietimo skyriaus Vaikų sporto mokykloje krepšinio treneriu. Mokėsi ir dirbo visus studijų metus, žaidė „Atleto“ komandoje. Trenerio darbas jam ypatingai patiko, vaikus labai mylėjo, dirbo ir jautė didelį malonumą.
Kai dėstė Kūno kultūros instituto Žaidimų katedroje, dirbo su krepšinio grandais – katedros vedėju Stanislovu Stonkumi, Stepu Butautu, Kaziu Petkevičiumi, Antanu Čižausku, iš kurių mokėsi. Treniravo „Atleto“ komandą, o vėliau buvo Kauno „Žalgirio“ dublerių trenerių štabo narys.
A. Poviliūnas geriausiais visų laikų Lietuvos krepšinio treneriais laiko Stepą Butautą ir Joną Kazlauską, po jų – Vytautą Bimbą ir Vladą Garastą bei galop – Antaną Sereiką, Raimundą Sargūną, Kęstutį Kemzūrą, Rimą Kurtinaitį
„Su daugumą šių trenerių teko kartu dirbti ir žinau jų darbo stilių. Tai labai aukštos klasės krepšinio specialistai. Lietuvoje yra nepaprastai daug gerų krepšinių trenerių, šiuo atžvilgiu nenoriu į juos lygiuotis, nes mano darbo profilis visai kitoks. Gruodžio 11 d. sukako 23 metai, kai esu LTOK prezidentas.
Savaime suprantama, kad traukinys labai toli nuvažiavo, krepšinyje jau esu atsilikęs, tačiau negaliu nubraukti to, ką padariau – netgi krepšinio vadovėlį parašiau, o kartu su Stanislovu Stonkumi – knygelę apie krepšinio teisėjavimo metodiką“,– sako A. Poviliūnas.
Užmirštas ir įžymusis Janis Grinbergas, suradęs ir ugdęs taikliąją praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio krepšininkę Gražiną Tulevičiūtę-Vileikienę, kuri buvo pirmoji Lietuvos sportininkė, pakviesta į SSRS moterų krepšinio rinktinę, su kuria tapo Europos ir pasaulio vicečempione.
J. Grinbergas šiai talentingai sportininkei dar 1951 metais pasiūlė žaisti „Kauno audinių“ komandoje, kurią treniravo, ir netgi mokėti atlyginimą. J. Grinbergui vadovaujant „Kauno audiniams“, šioje komandoje žaidė ir 1939 m. Europos krepšinio čempionas Vytautas Leščinskas.
Iš Kauno persikėlęs į Vilnių, J. Grinbergas porą metų buvo Lietuvos kreptšinio vyr. treneris.
Knygoje neliko vietos ir Vladui Janiūnui, kuris surado ir treniravo olimpinį, pasaulio ir Europos čempioną Valdemarą Chomičių. Argi jis nenusipelno, kad apie skaitytų Lietuvos tauta – ir vyresnio amžiaus žmonės, ir dabartinis jaunimas?
Idėja parašyti knyga „Jie dovanoja Lietuvai krepšinį“ buvo graži ir sveikintina, tačiau ar ji neparašyta paskubomis? Gal reikėjo padaryti krepšinio trenerių, kurie turėjo pirmumo teisę patekti į šią knygą, atranką? Juk dabar ne vienas liko nusivylęs šia knyga, nes dirbo nuo ryto iki vakaro, o knygoje liko nepaminėti ir neįvertinti.
Knyga – 282 psl., joje patalpinta gausybė žinomų Lietuvos krepšinio trenerių, dirbusių su Lietuvos nacionalinėmis rinktinėmis bei klubais, biografijos. Knygos pradžioje autoriai rašo:
„Treneriai, mūsų krepšinio kūrėjai, veteranai ir naujokai, žengiantys pirmuosius žingsnius, turi savo kelio pradžią. Pedagogo trenerio privalumas – atviras kelias į vaikų širdis ir protus. Atviras tiems, kuriems nestinga žinių, gebėjimų paveikti sudėtingą jauno žmogaus asmenybę pedagogikos ir kitų mokslų žiniomis.
Atviras tiems, kurie atiduoda kiekvienam auklėtiniui savo širdies dalelę, kurie supranta, jog niekas taip nepasotinamas, kaip vaiko noras sužinoti, pažinti, kad žmones labiausiai suartina bendra tikslinga,kūrybinė veikla“.
Knygos autoriai prisipažino, kad, rengdami šią knygą, jie vylėsi grąžinti bent dalį moralinės skolos Lietuvos krepšinio treneriams, apgailestavo, kad buvo žaidėjų, neatsiuntusių savo prisiminimų apie pirmuosius ir kitus savo trenerius.
Buvo įdomu susipažinti su Lietuvos trenerių biografijomis. Ir gerai žinomų, ir mažai girdėtų. Tačiau jie vis vien kažką davė Lietuvos krepšiniui.
Vis dėl to kad ir puiki bei reikalinga, knyga turiir trūkumų. Vieno kito krepšinio žmogaus joje pritrūko
Niekur neradome Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno, savo jaunystės metus susiejusio su krepšiniu, biografijos, jo minčių apie krepšinį.
Kas jau kas, bet A. Poviliūnas tikrai nusipelnė vietos šioje knygoje. Jis nuo antro kurso pradėjo dirbti Kauno švietimo skyriaus Vaikų sporto mokykloje krepšinio treneriu. Mokėsi ir dirbo visus studijų metus, žaidė „Atleto“ komandoje. Trenerio darbas jam ypatingai patiko, vaikus labai mylėjo, dirbo ir jautė didelį malonumą.
Kai dėstė Kūno kultūros instituto Žaidimų katedroje, dirbo su krepšinio grandais – katedros vedėju Stanislovu Stonkumi, Stepu Butautu, Kaziu Petkevičiumi, Antanu Čižausku, iš kurių mokėsi. Treniravo „Atleto“ komandą, o vėliau buvo Kauno „Žalgirio“ dublerių trenerių štabo narys.
A. Poviliūnas geriausiais visų laikų Lietuvos krepšinio treneriais laiko Stepą Butautą ir Joną Kazlauską, po jų – Vytautą Bimbą ir Vladą Garastą bei galop – Antaną Sereiką, Raimundą Sargūną, Kęstutį Kemzūrą, Rimą Kurtinaitį
„Su daugumą šių trenerių teko kartu dirbti ir žinau jų darbo stilių. Tai labai aukštos klasės krepšinio specialistai. Lietuvoje yra nepaprastai daug gerų krepšinių trenerių, šiuo atžvilgiu nenoriu į juos lygiuotis, nes mano darbo profilis visai kitoks. Gruodžio 11 d. sukako 23 metai, kai esu LTOK prezidentas.
Savaime suprantama, kad traukinys labai toli nuvažiavo, krepšinyje jau esu atsilikęs, tačiau negaliu nubraukti to, ką padariau – netgi krepšinio vadovėlį parašiau, o kartu su Stanislovu Stonkumi – knygelę apie krepšinio teisėjavimo metodiką“,– sako A. Poviliūnas.
Užmirštas ir įžymusis Janis Grinbergas, suradęs ir ugdęs taikliąją praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio krepšininkę Gražiną Tulevičiūtę-Vileikienę, kuri buvo pirmoji Lietuvos sportininkė, pakviesta į SSRS moterų krepšinio rinktinę, su kuria tapo Europos ir pasaulio vicečempione.
J. Grinbergas šiai talentingai sportininkei dar 1951 metais pasiūlė žaisti „Kauno audinių“ komandoje, kurią treniravo, ir netgi mokėti atlyginimą. J. Grinbergui vadovaujant „Kauno audiniams“, šioje komandoje žaidė ir 1939 m. Europos krepšinio čempionas Vytautas Leščinskas.
Iš Kauno persikėlęs į Vilnių, J. Grinbergas porą metų buvo Lietuvos kreptšinio vyr. treneris.
Knygoje neliko vietos ir Vladui Janiūnui, kuris surado ir treniravo olimpinį, pasaulio ir Europos čempioną Valdemarą Chomičių. Argi jis nenusipelno, kad apie skaitytų Lietuvos tauta – ir vyresnio amžiaus žmonės, ir dabartinis jaunimas?
Idėja parašyti knyga „Jie dovanoja Lietuvai krepšinį“ buvo graži ir sveikintina, tačiau ar ji neparašyta paskubomis? Gal reikėjo padaryti krepšinio trenerių, kurie turėjo pirmumo teisę patekti į šią knygą, atranką? Juk dabar ne vienas liko nusivylęs šia knyga, nes dirbo nuo ryto iki vakaro, o knygoje liko nepaminėti ir neįvertinti.