Darbai pastebimi ne iš karto

Spalį tapote Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininku, nauju veidu mūsų šalies sporto padangėje. Ar būtų galima teigti, kad esate sporto žmogus?
Tie, kurie mane pažįsta, tikrai sakytų, kad nesu naujas veidas sporto pasaulyje. Tiktai ne toks ryškus, negalintis pasigirti svariais laimėjimais ar išugdęs olimpiečių. Esu iš tų, kurie dirba savo darbą ir jo nemoka viešinti ar reklamuoti. Darbai paprastai pastebimi daug vėliau.

Dirbau Trakų r. Rūdiškių vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju, direktoriumi, Trakų rajone teko nemažai laiko praleisti su sporto bendruomenėmis. Lietuvoje padaryta daug gerų darbų, kuriuos reikia viešinti. Maniškiai nėra tokie dideli ir reikšmingi, bet, manau, jų reikia.

Mano visas gyvenimas bėgo sportuojant – vaikystėje žaidžiau futbolą, baigiau Kūno kultūros institutą, dirbau kūno kultūros mokytoju, sporto metodininku, prisidėjau prie stadiono, aikščių statybų, buriant komandas. Organizaciniai klausimai man gerai žinomi.

Buvau plataus spektro sportininkas, bet savo vietos didžiajame sporte neradau. Labiausiai patiko lengvoji atletika ir dviračiai. Mano stipriosios savybės buvo vidutiniųjų nuotolių bėgimas, buvau įvykdęs antrą atskyrį. Džiaugiuosi, kad porą puikių pamokų esu gavęs iš profesoriaus Povilo Karoblio. Važinėjau dviračiu, pedalus išmokė minti krikšto tėtis.

Tai laikais (1950–1960) dviratis buvo pasiturinčiųjų priemonė. Toks pomėgis atsirado pamačius daugiadienes dviračių lenktynes per Lietuvą. Sportininkai varžėsi sunkiomis sąlygomis, važiavo žvyrkeliais. Varžybų trasa driekėsi ir pro mano tėviškę Giedraičius Molėtų rajone.

Visi buvome susižavėję tomis lenktynėmis, mūsų mokytojas irgi bandė sudominti dviračių sportu. Mokykla nupirko dviračių ir jais važinėjome. Didelio meistriškumo dviratininku netapau, buvau tiktai mėgėjas. Nesakyčiau, kad su dviračiu važiuodavau gerti kavos, bet jis visą laiką buvo greta.

Nesigirdamas galiu pasakyti, kad dviratį dabar galiu nesunkai surinkti iš dalių. Mano visa šeima, vaikaičiai namie turi dviračius ir jais važinėja. O aš dabar tapau pagadintu žmogumi – važinėju automobiliu, nes pas rinkėjus nevažiuosi dviračiu. Dabar – reaktyvinis laikas, reikia visur spėti, skrieti lyg raketai. Dviračiu važinėju grybauti, žvejoti.

Kaimo vaikas negali atsisakyti gamtos, o Rūdiškėse, kur gyvenu, gausu grybų, uogų, todėl tomis gamtos dovanomis mielai naudojamės. Gauname ir peno, ir fizinio krūvio, ir gerai pailsime. Viską kartu sudėjus – stiprėja sveikata. Laisvalaikiu pažaidžiu ir krepšinį, tai daryti mane priverčia 15-metis vaikaitis.
 
Seimo vyrai taip pat sportiški, gal atstovaujate kokiai nors komandai?
Taip. Seime susibūrusi krepšinio komanda, kurioje žaidžiu ir aš. Dalyvaujame Baltijos asamblėjos taurės varžybose, kitąmet tą turnyrą patikėta organizuoti mums. Sieksime atsirevanšuoti estams už pralaimėjimą šiemet. Su Seimo komanda važiuojame į periferines vietoves ir rungtyniaujame su moksleiviais ar tėvais. Gruodžio 15 d. vyksime į Telšius, kur vyks dviejų dienų krepšinio turnyras.

Žaidžiu ir futbolą, kiekvieną trečiadienį „Sportimoje“ vyksta mūsų pratybos, tačiau dėl laiko stokos dažniausiai tenka sportuoti individualiai su šeima. Reikėtų pasigirti, kad esame Europos valstybių parlamentų narių čempionai komandinėje įskaitoje, iš Maskvos parsivežėme taurę. Tenai vyko penkių sporto šakų varžybos, o aš žaidžiau futbolą.
Žaibiškas greitis jau praėjo, dabar atėjo toks laikas, kai galva duoda komandą, bet kojos nelabai klauso. Tad tenka daugiau žaisti galva (šypsosi). Mūsų komandose labai smagu, gera atmosfera. Kai kur nors nuvažiuojame, nelieka politikos, o tik sportinis azartas. Visiems šypsodamasis sakau – jeigu nesate pajutę pergalės džiaugsmo, kvieskitės mūsų Seimo komandas.

Kas jums sutrukdė tapti didelio meistriškumo sportininku?
Tokio tikslo ir neturėjau, tačiau pasiekti dar geresnių rezultatų, manau, neleido gyvenimo sąlygos, šeimos padėtis. Buvau pakviestas į tarybinę armiją ir joje praleidau pustrečių metų. Tarnavau Čekoslovakijoje neramiais 1970-aisiais tankistu. Žinau, ką reiškia būti kariu, tai puikiai esu patyręs savo kailiu. Mes buvome pirmoji kareivių partija, keitusi anksčiau atvykusiuosius. Visam gyvenimui įstrigo prisiminimai, kaip žiemomis gyvenome palapinėse, kūrenome „buržuiką“.

Ar visas jūsų gyvenimas bėgo Rūdiškėse?
Esu molėtiškis, bet mano pirmoji darbovietė buvo Molėtų rajone. Rūdiškėse dirbau nuo 1973 m. iki tol, kol buvau išrinktas Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, o vėliau – ir Seimo nariu. Rūdiškėms esu atidavęs 38 savo pedagoginio darbo metus.

Rūdiškėse bandėte įkurti Futbolo akademiją, bet nesėkmingai. Kas sutrukdė?
Įkurti akademiją buvo visos sąlygos ir galimybės, buvo surinkta nemažai moksleivių. Tačiau Lietuvos futbolo federacijos požiūris buvo kitoks, jos visas dėmesys buvo nukreiptas į Kauną. Nežinau, ar dabar Kaune gerai, ar visa Lietuva patenkinta, bet, manau, kad tokie rajonai, regionai, kaip Aukštaitija, Dzūkija, Žemaitija, turi turėti traukos centrą.

Mes turėjome ir neblogas sporto bazes, iš Rūdiškių ir „Vėtra“ kilo, buvau vienas šio futbolo klubų įkūrėjų. Džiaugiuosi, kad mano mokinys Romas Stašauskas išlaikė komandą. Tačiau gyvenimas padiktavo kitokias sąlygas. Esu labai sunerimęs, kad tokia komanda, kaip „Vėtra“, į kurią įdėta tiek įdirbio ir stadionas pastatytas, dabar net neminima geru žodžiu, kad buvo žmonių, kurie kūrė, darė, o dabar tos komandos nebeliko.

Futbolas – lyg ir komercinė sporto šaka, bet, manau, mes toli nenuvažiuosime su tomis komercinėmis sporto šakomis, nes valstybė taip pat turėtų rūpintis šiuo klausimu, turi domėtis, kokia Lietuvos rinktinės ateitis. Nesakau, kad žaidėjai nesistengia, bet perlas išauginamas ne iš karto – reikia surinkti gerų žvaigždučių komandą. Atrodo, vaikai, jaunimas gerai žaidžia, bet kai tik jie paauga, atsiranda problemų. Manau, kad visi kartu – federacija, treneriai, žaidėjai – turėtų daryti išvadas.

Gal Rūdiškių futbolo akademiją dabar būtų galima įkurti, ar jau rankos nuleistos?
Negaliu savo pareigomis Seime didžiuotis ar girtis, šitos pareigos verčia darbus dirbti. Dirbant šioje komisijoje, svarbūs ne vien tik sporto, bet ir jaunimo reikalai, moksleivių programų užimtumo kūrimas. Dabar jaunimas plūsta su įvairiomis idėjomis, nuomonėmis, projektais, jie nori paramos ir ieško galimybių.

Džiaugiuosi, kai galiu įgyvendinti vieną ar kitą savo idėją, todėl šiuo metu turiu ką veikti ir čia. Negaliu vadovauti, būdamas keliose vietose, tą mums draudžia ir statusas. Kaip bus su ta Futbolo akademija, bus matyti, nes bazė yra, o futbolo stadionų Lietuvoje labai trūksta. Mes neužauginsime žmonių, neturėdami aikščių.

Kur atsiranda geros aikštės? Periferijoje. O miestai neturi nei prestižinių stadionų, nei aikščių. Matyt, todėl ir mažėja jaunimo optimizmas. Gerose futbolo aikštėse visi nori žaisti rungtynes.



Su kokiomis viltimis pradėjote vadovauti Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijai?
Pats artimiausias darbas – Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) biudžetas. Jis, lyg gitaros stygos, gerokai įtemptas. Su KKSD generaliniu direktoriumi Klemensu Rimšeliu darome viską, matyt, kreipsimės į Vyriausybę, Finansų ministeriją, kad finansavimas būtų bent kiek padidintas, nes 2012 m. Lietuvai labai svarbūs – vyks Londono olimpinės žaidynės, pasaulio ir Europos čempionatai.

Po tokio gero efekto, kurį paliko krepšinio fiesta, nesinori, kad dingtų žavesys. Lietuva nori, gali ir turi viską gražiai padaryti. Vienas pagrindinių tikslų – kad pas mus aukšto meistriškumo sporto renginiai vyktų pakiliai, gražiai ir duotų naudos valstybei, bendruomenei ir visuomenei, pagaliau gal ir ekonomikai, nes suvažiuos daug šalių sportininkų.

Mūsų tikslas – jiems visiems padaryti gerą įspūdį. Juk ne veltui metamos monetos į baseiną, nes norisi grįžti dar kartą. Reikėtų stengtis, kad tie žmonės, kurie matė Lietuvą, norėtų dar kartą čia sugrįžti.

Tokie jūsų artimiausi planai, o tolesni?
Pasakysiu atvirai: šiandieną mano tikslas – susipažinti su esama sporto padėtimi ir išklausyti, ką mąsto KKSD, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Kartu sudėjus viską į vieną kupetą – bandyti pasiekti tai, ko sporto visuomenei reikia. Šiandien nekalbu apie didžiąsias statybas, jaunimo užimtumą, trenerių, Sporto mokyklų, kur vaikai rastų vietą, o jie būtų traukos centrai, darbą.

Turime spręsti problemą ne tik dėl to, kad šiandien visi turime sportuoti, bet ir dėl to, kad visiems reikia sveikai gyventi. Šiandien girdime, kiek įvyksta nelaimių, kiek nelaimingų šeimų – vieni vartoja alkoholį, kiti narkotikus. Man mamų ašaros ir tėvų rūpestis taip pat kelia didelį nerimą, nes jaunimas ir vaikai – mūsų Lietuvos ateitis. Kaip mes juos puoselėsime, mylėsime, kaip su jais dirbsime, tą ir turėsime.

Kurias sporto problemas neatidėliojant reikia spręsti?
Seimo Švietimo ir kultūros komitete nagrinėjamas Sporto įstatymas, į jį sudėta dalis problemų, sprendimų būdų. Nėra taip paprasta, kad kiekvieną žodį būtų galima pritaikyti gyvenime, o pagal įstatymą viskas turi būti apibrėžta ir aišku. Mūsų darbo grupė tikrai nuveikė didelius darbus ir, manau, Sporto įstatymas pavasarį galbūt bus priimtas.

Tai būtų vienas svarbių dokumentų ir darbų. Seime jau pateiktas ir Azartinių lošimų įstatymas, kurį ketinama priimti pavasarį. Rimtiems dokumentams reikia laiko. O mano pagrindinė idėja – kad kitąmet per Londono olimpines žaidynes kuo dažniau būtų giedamas Lietuvos himnas.

Tad kiek mūsų olimpiečiai pelnys medalių?
Kaip tik ta tema LTOK kalbėjomės su prezidentu Artūru Poviliūnu ir jo komanda. Ten nuotaikos kol kas optimistinės, ir man labai smagu. Kaip visi sako, viščiukus medalius skaičiuosime rudenį. Tikslas vienas – kova, darbo rezultatai. Jei medalių bus daug, bus visi patenkinti.

Kaip vertinate Lietuvos krepšinio federacijos norą olimpinį atrankos turnyrą organizuoti namie?
Yra du dalykai: pirmiausia – ar padeda namų sienos? Mums reikia, kad Lietuvos krepšininkai dalyvautų olimpinėse žaidynėse. Išsvajotoji vieta išslydo žaidžiant namie per Europos čempionatą. Rungtynes su Makedonija teko asmeniškai stebėti, buvau didelėje žiūrovų minioje. Pergalė buvo mūsų rankose, bet... kamuolys yra apvalus. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė turės dar kartą įrodyti, kad turi nemažų galimybių dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.

Ne pinigai laimė, bet, kai taip puikiai buvo surengtas Europos čempionatas, nemanyčiau, kad FIBA turėtų nusisukti nuo Lietuvos. Tikiuosi, kad bus viskas padaryta, ir olimpinis atrankos turnyras vyks mūsų šalyje.

Mano visas gyvenimas bėgo sportuojant – vaikystėje žaidžiau futbolą, baigiau Kūno kultūros institutą, dirbau kūno kultūros mokytoju, sporto metodininku, prisidėjau prie stadiono, aikščių statybų, buriant komandas. Organizaciniai klausimai man gerai žinomi.