| Ingvaras Butautas | 2011 m. rugsėjo 28 d. 10:01 |
Psichologinė našta – vis sunkesnė
Laikraštis "Sportas" rašo, kad stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė į olimpiadą brausis per atrankos turnyrą, pilną Europos šalims atstovaujančių kinių
Jau ne pirmą dešimtmetį su partneriu serbu Aleksandaru Karakaševičiumi žaidžiančiai stalo tenisininkei Rūtai Paškauskienei rugsėjį laimėtas Europos pirmenybių sidabras nėra naujiena. Buvo šios poros karjeroje ir ne vienas Europos auksas.
Mišrių dvejetų varžybų sidabras Rūtai nė kiek nepadės patekti į Londono olimpines žaidynes, nes dvejetų rungčių olimpiadoje išvis nebus. Tačiau R. Paškauskienė pripažįsta, kad jos olimpinėms viltims jokios įtakos neturės ir asmeninės Europos pirmenybės, vyksiančios spalį. Vis vien teks žaisti atrankos etapą kitų metų balandį, o jeigu tenai nepasiseks – dar ir gegužę.
Ne vien apie tai kalbėjomės su stalo tenisininke. Šiek tiek ir apie jos trenerę mamą Romualdą Grakauskienę, sūnų Dovydą, kinių sportininkių antplūdį į Europą ir kitus dalykus.
Europos mišrių dvejetų čempionato sidabras Rūtai Paškauskienei – daug ar ne?
Normaliai. Tiksliau: vieną vertus, gerai, kita vertus, – norėjosi aukso. Kai keturis kartus tokį turnyrą esi laimėjusi, tai, suprantama, norisi aukso. Bet po to pagalvoji – juk ir sidabras nėra prastas laimėjimas.
Beje, nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas su A. Karakaševičiumi? Jūs tame pačiame klube žaidėte?
Ne. Nežinojau su kuo žaisiu 2000-ųjų Europos čempionate ir mama man ieškojo partnerio. Bandė rasti Prancūzijoje, kitur, taip rado serbą. Jis taip pat neturėjo poros. Taip mes atsitiktinai tais metais pirmą kartą kartu žaidėme ir laimėjome.
O ne turnyrų metu, ar bendraujate su A. Karakaševičiumi? Treniruojatės kada nors kartu? Ar tiesiog susitinkate turnyre ir laimite medalius?
Esame turėję kelias treniruočių stovyklas per visus tuos metus, bet šiaip paprastai susitinkam per varžybas ir žaidžiam. Mes labai atitikome vienas kitą. Kiti ruošiasi turnyrams, kartu žaidžia, o mes dažniausiai – be jokio pasiruošimo kartu.
Bet mišrūs dvejetai – nėra olimpinė rungtis...
Pastarojoje olimpiadoje jau nebebuvo mišrių dvejetų. O kad ir anksčiau – vis vien reikia žaisti su savo šalies sportininku.
Kaip tikitės patekti į Londono žaidynes?
Visą laiką užimdavau labai geras reitingo vietas. Bet po pernykščio Europos čempionato, kuriame labai gerai sužaidžiau, pasijuto nuosmukis. Labai gaila, bet tą savo aukštą reitingą susigadinau. Dabar teks vykti į atrankos varžybas, vyksiančias kitų metų balandį Liuksemburge. Iki tol planuoju dalyvauti spalį rengiamame Europos čempionate. Daug bus įvairių šalių atvirųjų čempionatų, per kuriuos reikės ruoštis balandžio mėnesio atrankos varžyboms.
Net tapusi Europos čempione negautumėte vietos olimpinėse žaidynėse?
Ne. Europos čempionatas olimpiados atrankai neduoda nieko. Reikėjo patekti pagal reitingą. Dabar jau – nebent laimėti atrankos varžybas. Iš pradžių bus atranka iš europiečių. Nors, beje, tarp jų begalė Europos šalių pilietybes turinčių kinių. Jei nepatenki per Europą, gegužės mėnesį Katare vyks pasaulio atranka.
Auginate sūnų, važinėjat į Prancūziją, į įvairius turnyrus. Kaip suderinate mamos pareigas ir sportinius siekius?
Sunkiai... Ir kuo toliau – tuos sunkiau. Kai dar mažas buvo, tai mano tėtis prižiūrėdavo, po darbo vakare – vyras. Anksčiau sūnus dar nesuvokė – yra savas žmogus šalia ir gerai. O dabar jau kyla klausimų: kada grįši? Kodėl važiuosi? Ir psichologiškai vis sunkiau. Kad dėl to sporto reikia važiuot, palikti vaiką tam, kad sidabrą laimėtum... O kas iš jo? Nei kokia premija, nei rungtis olimpinė... Ir ne krepšinis, kad visi juo domėtųsi...
Jūsų trenerė ir mama visur važiuoja kartu su jumis?
Ne, tikrai ne visada. Štai į Austriją nevažiuoja. Ji daugiau vyksta į didelius turnyrus. Juk ji irgi turi savo darbą – gausybę vaikų. Prancūzijos klube „Saint Berthevin-Saint Loup au Dorat“, kuriame žaidžiu, treniruoja vietinis treneris. Bet čia – individuali sporto šaka. Mes, viena prancūzė, viena kinė, viena kroatė ir aš, kas dvi savaites suvažiuojame į varžybas pirmadienį, sužaidžiame savo varžybas antradienį ir išvykstam trečiadienį. Treniruojamės namie.
Iš ko gyvenate? Iš prancūziško atlyginimo? Ar labiau – iš olimpinės rinktinės kandidato stipendijos?
Iš atlyginimo Prancūzijoje išeina šiek tiek daugiau... Bet, žinokit, stalo tenisininkės atlyginimas – tikrai ne krepšininko ar futbolininko...
Tačiau dalyvaujate profesionalios lygos varžybose...
Taip. Tai labai stipri lyga. Joje žaidžia labai daug pajėgių kinių. Kai jų padaugėjo ir kiekvienoje komandoje yra bent po dvi, žaisti išties pasidarė sunkiau. Ir nelabai įdomu...
Kodėl neįdomu?
Na, kai klubams atstovauja, tai tiek to. Bet kad ir rinktinėse jų pilna. Anksčiau Europoje būdavo įdomesnis žaidimas. Nors gal taip sakau dėl to, kad su europietėmis buvo lengviau žaisti nei dabar, kai prancūzės – kinės, vokietės – kinės...
Neneigsite, kad stalo tenisininkai aukštą lygį pasiekia būdami labai jauni ir, atrodo, kad tai – paauglių sportas? Jūs jau seniai ne paauglė...
Ne, stalo tenisas – ilgametė sporto šaka. Yra olimpinėse žaidynėse aukštas vietas užimančių trisdešimtmečių, yra aukštu lygiu žaidžiančių keturiasdešimtmečių vyrų. Aišku, tam, kad ilgą laiką galėtumei aukštu lygiu žaisti stalo tenisą, reikia iš tiesų gerai save prižiūrėti. Yra tokių moterų, ilgamečių sportininkių, kurios dėl savo sportinės karjeros nenori nei vaikų gimdyti, nei šeimų kurti. O tai, kad stalo tenisą galima žaisti ilgai, galiu pasakyti iš savo patirties – galėčiau dar žaisi ir žaisti. Aišku, reikėtų aukoti šeimą, visus kitus dalykus.
Atsirinkti tuos turnyrus, kurių reikia, kurie būtų naudingi. Be to, žaidžiant stalo tenisą, ir traumų nėra daug. Čia nereikia stumdytis, kristi, kaip kokiems krepšininkams. Mūsų sportas nėra kontaktinis, dėl to traumą gauti – kur kas mažesnė tikimybė. Sportuoti galima kur kas ilgiau.
Rūta Paškauskienė
Gimė 1977 m. kovo 29 d. Kaune.
2008 m. – asmeninių varžybų Europos čempionato auksas.
2010 m. – moterų dvejetų varžybų Europos čempionato auksas.
2000, 2005, 2007 ir 2009 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato auksas.
2002 ir 2011 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato sidabras.
2009 ir 2010 m. – asmeninių varžybų Europos čempionato bronza.
1994, 1996, 2002 ir 2009 m. – moterų dvejetų varžybų Europos čempionato bronza.
2010 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato bronza.
Atlantos, Sidnėjaus ir Pekino olimpinių žaidynių dalyvė.
Daugkartinė Lietuvos čempionė.
Mišrių dvejetų varžybų sidabras Rūtai nė kiek nepadės patekti į Londono olimpines žaidynes, nes dvejetų rungčių olimpiadoje išvis nebus. Tačiau R. Paškauskienė pripažįsta, kad jos olimpinėms viltims jokios įtakos neturės ir asmeninės Europos pirmenybės, vyksiančios spalį. Vis vien teks žaisti atrankos etapą kitų metų balandį, o jeigu tenai nepasiseks – dar ir gegužę.
Ne vien apie tai kalbėjomės su stalo tenisininke. Šiek tiek ir apie jos trenerę mamą Romualdą Grakauskienę, sūnų Dovydą, kinių sportininkių antplūdį į Europą ir kitus dalykus.
Europos mišrių dvejetų čempionato sidabras Rūtai Paškauskienei – daug ar ne?
Normaliai. Tiksliau: vieną vertus, gerai, kita vertus, – norėjosi aukso. Kai keturis kartus tokį turnyrą esi laimėjusi, tai, suprantama, norisi aukso. Bet po to pagalvoji – juk ir sidabras nėra prastas laimėjimas.
Beje, nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas su A. Karakaševičiumi? Jūs tame pačiame klube žaidėte?
Ne. Nežinojau su kuo žaisiu 2000-ųjų Europos čempionate ir mama man ieškojo partnerio. Bandė rasti Prancūzijoje, kitur, taip rado serbą. Jis taip pat neturėjo poros. Taip mes atsitiktinai tais metais pirmą kartą kartu žaidėme ir laimėjome.
O ne turnyrų metu, ar bendraujate su A. Karakaševičiumi? Treniruojatės kada nors kartu? Ar tiesiog susitinkate turnyre ir laimite medalius?
Esame turėję kelias treniruočių stovyklas per visus tuos metus, bet šiaip paprastai susitinkam per varžybas ir žaidžiam. Mes labai atitikome vienas kitą. Kiti ruošiasi turnyrams, kartu žaidžia, o mes dažniausiai – be jokio pasiruošimo kartu.
Bet mišrūs dvejetai – nėra olimpinė rungtis...
Pastarojoje olimpiadoje jau nebebuvo mišrių dvejetų. O kad ir anksčiau – vis vien reikia žaisti su savo šalies sportininku.
Kaip tikitės patekti į Londono žaidynes?
Visą laiką užimdavau labai geras reitingo vietas. Bet po pernykščio Europos čempionato, kuriame labai gerai sužaidžiau, pasijuto nuosmukis. Labai gaila, bet tą savo aukštą reitingą susigadinau. Dabar teks vykti į atrankos varžybas, vyksiančias kitų metų balandį Liuksemburge. Iki tol planuoju dalyvauti spalį rengiamame Europos čempionate. Daug bus įvairių šalių atvirųjų čempionatų, per kuriuos reikės ruoštis balandžio mėnesio atrankos varžyboms.
Net tapusi Europos čempione negautumėte vietos olimpinėse žaidynėse?
Ne. Europos čempionatas olimpiados atrankai neduoda nieko. Reikėjo patekti pagal reitingą. Dabar jau – nebent laimėti atrankos varžybas. Iš pradžių bus atranka iš europiečių. Nors, beje, tarp jų begalė Europos šalių pilietybes turinčių kinių. Jei nepatenki per Europą, gegužės mėnesį Katare vyks pasaulio atranka.
Auginate sūnų, važinėjat į Prancūziją, į įvairius turnyrus. Kaip suderinate mamos pareigas ir sportinius siekius?
Sunkiai... Ir kuo toliau – tuos sunkiau. Kai dar mažas buvo, tai mano tėtis prižiūrėdavo, po darbo vakare – vyras. Anksčiau sūnus dar nesuvokė – yra savas žmogus šalia ir gerai. O dabar jau kyla klausimų: kada grįši? Kodėl važiuosi? Ir psichologiškai vis sunkiau. Kad dėl to sporto reikia važiuot, palikti vaiką tam, kad sidabrą laimėtum... O kas iš jo? Nei kokia premija, nei rungtis olimpinė... Ir ne krepšinis, kad visi juo domėtųsi...
Jūsų trenerė ir mama visur važiuoja kartu su jumis?
Ne, tikrai ne visada. Štai į Austriją nevažiuoja. Ji daugiau vyksta į didelius turnyrus. Juk ji irgi turi savo darbą – gausybę vaikų. Prancūzijos klube „Saint Berthevin-Saint Loup au Dorat“, kuriame žaidžiu, treniruoja vietinis treneris. Bet čia – individuali sporto šaka. Mes, viena prancūzė, viena kinė, viena kroatė ir aš, kas dvi savaites suvažiuojame į varžybas pirmadienį, sužaidžiame savo varžybas antradienį ir išvykstam trečiadienį. Treniruojamės namie.
Iš ko gyvenate? Iš prancūziško atlyginimo? Ar labiau – iš olimpinės rinktinės kandidato stipendijos?
Iš atlyginimo Prancūzijoje išeina šiek tiek daugiau... Bet, žinokit, stalo tenisininkės atlyginimas – tikrai ne krepšininko ar futbolininko...
Tačiau dalyvaujate profesionalios lygos varžybose...
Taip. Tai labai stipri lyga. Joje žaidžia labai daug pajėgių kinių. Kai jų padaugėjo ir kiekvienoje komandoje yra bent po dvi, žaisti išties pasidarė sunkiau. Ir nelabai įdomu...
Kodėl neįdomu?
Na, kai klubams atstovauja, tai tiek to. Bet kad ir rinktinėse jų pilna. Anksčiau Europoje būdavo įdomesnis žaidimas. Nors gal taip sakau dėl to, kad su europietėmis buvo lengviau žaisti nei dabar, kai prancūzės – kinės, vokietės – kinės...
Neneigsite, kad stalo tenisininkai aukštą lygį pasiekia būdami labai jauni ir, atrodo, kad tai – paauglių sportas? Jūs jau seniai ne paauglė...
Ne, stalo tenisas – ilgametė sporto šaka. Yra olimpinėse žaidynėse aukštas vietas užimančių trisdešimtmečių, yra aukštu lygiu žaidžiančių keturiasdešimtmečių vyrų. Aišku, tam, kad ilgą laiką galėtumei aukštu lygiu žaisti stalo tenisą, reikia iš tiesų gerai save prižiūrėti. Yra tokių moterų, ilgamečių sportininkių, kurios dėl savo sportinės karjeros nenori nei vaikų gimdyti, nei šeimų kurti. O tai, kad stalo tenisą galima žaisti ilgai, galiu pasakyti iš savo patirties – galėčiau dar žaisi ir žaisti. Aišku, reikėtų aukoti šeimą, visus kitus dalykus.
Atsirinkti tuos turnyrus, kurių reikia, kurie būtų naudingi. Be to, žaidžiant stalo tenisą, ir traumų nėra daug. Čia nereikia stumdytis, kristi, kaip kokiems krepšininkams. Mūsų sportas nėra kontaktinis, dėl to traumą gauti – kur kas mažesnė tikimybė. Sportuoti galima kur kas ilgiau.
Rūta Paškauskienė
Gimė 1977 m. kovo 29 d. Kaune.
2008 m. – asmeninių varžybų Europos čempionato auksas.
2010 m. – moterų dvejetų varžybų Europos čempionato auksas.
2000, 2005, 2007 ir 2009 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato auksas.
2002 ir 2011 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato sidabras.
2009 ir 2010 m. – asmeninių varžybų Europos čempionato bronza.
1994, 1996, 2002 ir 2009 m. – moterų dvejetų varžybų Europos čempionato bronza.
2010 m. – mišrių dvejetų varžybų Europos čempionato bronza.
Atlantos, Sidnėjaus ir Pekino olimpinių žaidynių dalyvė.
Daugkartinė Lietuvos čempionė.