Čempionai iš karto neatsiranda

Sezonas buvo labai įtemptas, nebuvo nė vieno savaitgalio, kad nevyktų varžybos. Labiausiai norėčiau išskirti jaunius, kurių ne vienas pasiekė viltingų rezultatų, asmeninių rekordų ir per svarbiausias metų varžybas pateko į pirmuosius dešimtukus. Gerai rungtyniavo ieties metikas kaunietis Povilas Dabašinskas: per pasaulio jaunių čempionatą Prancūzijoje jis užėmė penktąją vietą, šuolininkė į aukštį rokiškietė Gintarė Nesteckytė buvo aštunta.
 

Tie patys lengvaatlečiai, kurie dalyvavo pasaulio jaunių čempionate, atstovavo šaliai Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone (Turkija), kur pelnė visų trijų spalvų medalių. 400 m distancijoje mus visus nustebino ir labai malonią staigmeną pateikė čempione tapusi vilnietė Modesta Morauskaitė.
 

Daugiau tikėtasi iš Europos čempionato (iki 20 m.) Taline. Dalyvavo gana didelė mūsų komanda, į čempionatą suteikėme galimybę išvykti visiems, kas tik įvykdė normatyvus. Labai nesėkmingai mūsų sportininkams susiklostė varžybų pradžia, tačiau paskutinėmis dienomis nuotaika pakilo. Čempione tapo mūsų šuolininkė į aukštį vilnietė Airinė Palšytė, nedaug iki medalių trūko mūsų vaikinų estafetės komandai, turėjusiai tenkintis ketvirtąja vieta. 
 

Nors vieno medalio tikėjomės per Europos iki 23 m. čempionatą Ostravoje (Čekija), bet iki jo šiek tiek pritrūko. Labai džiaugiamės vilniečio Dariaus Aučynos ketvirtąja vieta šuolių į tolį sektoriuje, jis pateko į aštuntuką ir trišuolio varžybose. Tikiu šiuo sportininku. Daugiau tikėjomės iš Amerikoje besimokančios bėgikės Natalijos Piliušinos. Ji 800 m distancijoje nepateko į finalą ir liko devinta.
 

Mes iš lengvaatlečių nieko nereikalaujame, tiktai norime, kad per pačias svarbiausias metų varžybas jie pakartotų ar pagerintų asmeninius rekordus. Tai jiems garantuotų tikrai aukštas vietas. Gero jaunimo tikrai turime ir tikimės, kad jį pavyks išlaikyti, kad baigę vidurines mokyklas jie neišsilakstys. 
 

Ne viskas nuo mūsų priklauso, federacijos galimybės ribotos. Jeigu mūsų sporto vadovams bus įdomus jaunimas, juos palaikys, tai mes jį ir išlaikysime. Tačiau jeigu norėsime tiktai olimpinių medalių, o daugiau nieko nematysime, tai ateityje talentingo jaunimo neturėsime. 
 

Mes sportininkus galime palaikyti daugiausia morališkai. Kiek galime, tiek jiems padedame. Prieš pagrindinius sezono startus jaunimui surengiame treniruočių stovyklas, aprūpiname sportine apranga ir avalyne, atsigavimo priemonėmis. Tai jaunimui stimulas toliau treniruotis ir siekti gerų rezultatų. 
 

Džiaugiamės, kad rajonuose yra puikių lengvosios atletikos entuziastų, dirbančių labai gerai. Plungėje sėkmingai šuolininkus į aukštį rengia Eugenijus Jurgutis, Raseiniuose šuolininkus į tolį treniruoja Eugenijus Petrokas. Šie abu treneriai bendradarbiauja su kauniečių treneriais Algiu Baranausku ir Audra Gavelyte bei Romualdu Petruškevičiumi, iš jų mokosi ir kaupia patirtį. Gero lygio jaunuosius metikus ugdo Rokiškio treneriai.
 

Jaunųjų sprinterių treneriai palaiko glaudžius ryšius su Aleksu Stanislovaičiu. Tai normalu, taip buvo visą laiką. Labai norėčiau, kad ta graži tradicija vėl sugrįžtų. Rajonų treneriai turėtų idealą miestuose, norėtų, kad jų auklėtiniai, baigę vidurines mokyklas, pas juos toliau treniruotųsi. Kai bus toks glaudus bendradarbiavimas būtinas, tuomet ir rezultatai bus žymiai geresni.


 

Manau, kad geros. Jį galėtų labiau apibūdinti trenerė, praeityje irgi buvusi puiki ieties metikė Zita Jankūnaitė-Grabauskienė. Sportininkas tikrai talentingas, puikių fizinių duomenų. Labai džiaugiamės, kad Povilas yra ir puikus žmogus, tikras komandos lyderis. Nesibijo imtis lyderio vaidmens, yra jaunųjų lengvaatlečių siela. Tokių žmonių mūsų lengvajai atletikai reikia daugiau. 
 

 Taip dažnai atsitinka, kada iš jaunimo amžiaus grupės reikia pereiti į suaugusiųjų. Ypač – metimo rungtyse, kada vyrams keičiasi svoriai. Vakarykščiam jaunimui nebūna lengva prie to priprasti. Atsiranda technikos problemų, traumų. Tas šiemet įvyko ir su Andriumi. 
 

Pavasarį dėl traumos (iš pradžių kauniečiui skaudėjo nugarą, vėliau atsirado antkaulių problemų) jis negalėjo atlikti savo darbo. Sugrįžęs iš treniruočių stovyklos Portugalijoje, Andrius į kitą stovyklą jau neišvyko. Porą mėnesių sportininkas negalėjo mėtyti disko, nes buvo sugipsuota koja. Neatlikus reikiamo darbo, rezultatai iš dangaus nenukrenta. Tačiau jaunasis atletas labai rimtai žiūri į disko metimą ir, manau, viskas bus gerai. 
 

Lengvosios atletikos skeptikams Ryčio didžiulė pažanga buvo lyg akibrokštas. Žmonės, kurie nelabai mėgsta lengvąją atletiką, taip pat tie, kurie turėjo kitokių priežasčių, visą laiką kritikavo, kad federacija vienai krypčiai skiria daugiau dėmesio, o kitai mažiau. Tačiau gyvenimas parodė, kad LLAF eina teisinga linkme.
 

Negalima sakyti, kad Lietuva – ne sprinto ar ne šuolininkų šalis. Jeigu atsirastų tokių talentingų žmonių kaip R. Sakalauskas, tai jie, neabejoju, pasiektų gerų rezultatų.

Skeptikai kalba, kad iš didžiojo sportus pasitraukus Virgilijui Aleknai ir Austrai Skujytei Lietuvos lengvoji atletika neturės lyderių ir atsidurs duobėje...
 

Norėčiau paprieštarauti tiems skeptikams. Negalima sakyti, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Galbūt neturėsime olimpinių čempionų, bet jų vis tiek kada nors užaugs. Turime gana gausią jaunų sportininkų plejadą, jie per pasaulio ir Europos čempionatus patenka į aštuntukus, dalyvauja finalinėse varžybose. Čempionai iš karto neatsiranda. Virgilijus Alekna iš karto irgi netapo čempionu. Reikia laiko.