“Eurobasket” priešas – “rinkodara iš pasalų”

Europos čempionato Lietuvoje, kaip ir kitų didelių oficialių varžybų, organizatoriai paskelbė, kad arenose ir puskilometrio spinduliu aplink jas per rungtynes negali būti jokios reklamos, išskyrus oficialių čempionato ir FIBA rėmėjų reklamą. Bet jei žiūrovai vilkės marškinėlius su reklaminiais užrašais, kas juos kontroliuos? Ar turės teisę jų neįleisti į arenas, o jau įleistus išvesti? Arba jei atvažiuos žmogus į arenos aikštelę su reklaminiais užrašais margintu automobiliu ir pan.
Kiekvienas didesnis sporto renginys yra ir didelė reklamos galimybė tokio renginio rėmėjams, tačiau beveik visada šalia egzistuoja ir „rinkodara iš pasalų“ (angl. ambush marketing) – kai nieko bendra su renginiu ir renginio organizatoriais neturintis subjektas pasinaudodamas renginiu reklamuoja savo prekes ar paslaugas (dažnai vienas tokio subjekto konkurentų yra oficialus renginio rėmėjas). Todėl renginio organizatoriai stengiasi visais būdais kovoti su „rinkodara iš pasalų“. Kartais tokiai kovai padeda ir specialiai reklamai tam tikro sportinio renginio metu skirti teisės aktai (pavyzdžiui, artėjant 2012 m. Londono olimpinėms žaidynėms, priimtas specialus įstatymas dėl su šiuo renginiu kylančių asociacijų, skirtas drausti „rinkodarą iš pasalų“ ir su ja kovoti).

Suprantama, kad Europos krepšinio čempionato Lietuvoje organizatoriai stengiasi ir stengsis kovoti su „rinkodara iš pasalų“ ir ginti oficialius renginio rėmėjus bei užtikrinti, kad šalia pastarųjų reklamos nebūtų jų konkurentų, neturinčių nieko bendra su renginiu, reklamos. Tačiau tokios kovos veiksmingumas priklauso nuo daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, reikalavimas, kad aplink renginio vietą (areną) puskilometrio spinduliu nebūtų jokios reklamos, išskyrus oficialių čempionato ir FIBA rėmėjų reklamą, manau, yra sunkiai įgyvendinamas, nes paprastai tokio dydžio teritorijos nekontroliuoja atitinkamos arenos savininkai. Labai sunkiai įsivaizduojama, kaip renginio organizatoriai galėtų priversti gretimo sklypo ar pastato savininkus nukabinti (išmontuoti) juose esančia reklamą, nes tam paprasčiausiai nebūtų jokio teisinio pagrindo (nebent būtų priimtas specialus įstatymas ar atitinkamos savivaldybės patvirtintų specialias reklamos taisykles, tačiau tam greičiausiai jau per vėlu).

Žiūrovams, atėjusiems į Europos čempionato Lietuvoje rungtynes, specialūs reikalavimai aprangai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jeigu su tokiais reikalavimais jie buvo supažindinti pirkdami bilietus (pavyzdžiui, ant bilieto buvo parašyta, kad į areną draudžiama atvykti su tam tikrų produktų reklama ir pan.). Jeigu įsigydami bilietus žiūrovai nebuvo supažindinti su specialiomis sąlygomis, nėra jokio pagrindo jų neįleisti į arenas, pavyzdžiui, su marškinėliais, ant kurių būtų reklamuojamas vienas ar kitas gaminys. Ir nors turiu didelių abejonių, kad žiūrovams bilietų pirkimo metu buvo pateikta informacija apie aprangos ir panašius reikalavimus, labai tikėtina, kad prasidėjus čempionatui sulauksime labai įvairių situacijų, kai iškils klausimas dėl žiūrovų neįleidimo į arenas.



Laikraščio „Sportas“ liepos mėnesio numeryje aprašyta istorija, kai jaunių bokso varžybose vietoj užregistruoto sportininko prisidengęs jo pavarde boksavosi kitas, jaunesnis boksininkas. Anot jo trenerio, taip padaryta norint suteikti jaunesniam sportininkui galimybę dalyvauti varžybose, kitaip jis mestų sportą. Ką apie šią situaciją mano sporto teisės specialistai?
Nors šiuo atveju daug kas priklauso nuo konkrečių varžybų nuostatų ir federacijos taikomų įvairių reglamentų, tačiau, matyt, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad tokia situacija negali būti laikoma teisėta ir negali būti toleruojama, neatsižvelgiant į visus sportininkų ar jų trenerių sugalvotus pasiteisinimus. Taip pat bet kokie sportininko, prisidengusio kito sportininko pavarde, taip pasiekti rezultatai greičiausiai būtų anuliuojami.

Atsižvelgiant į konkrečius federacijos taikomus reglamentus, tiek sportininkui, kuris prisidengia kito sportininko pavarde, tiek sportininkui, paskolinusiam savo pavardę, tiek ir jų treneriams galėtų būti taikomos drausminės priemonės (pavyzdžiui, diskvalifikacija), tačiau tai jau priklausytų nuo federacijos taikomų taisyklių ir jos organų sprendimų. Be to, galbūt tokiuose veiksmuose galima įžvelgti ir nusikaltimo (sukčiavimo) požymių.

Sportininkas, turintis profesionalų kontraktą su klubu, slidinėdamas patiria traumą ir praleidžia pusę sezono. O sutartyje buvo numatyta, kad slidinėti jis negali. Ar žaidėjas turi mokėti klubui kažkokį mokestį, kad negalėjo žaisti?
Šios situacijos vertinimas labai priklausytų nuo valstybės, kurios teisė taikoma sporto veiklos sutarčiai, įstatymų (sportininkų statuso teisinis reguliavimas skirtingose valstybėse skiriasi; kai kuriose valstybėse sportininkai yra praktiškai prilyginami pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams), taip pat nuo konkrečių sutarties nuostatų ir nuo sporto šakos, kuriai atstovauja sportininkas, taikomų reglamentų. Jeigu tokia situacija įvyktų Lietuvoje rungtyniaujančiam sportininkui, kurio kontraktui taikomi Lietuvos įstatymai, reikėtų atsižvelgti į Lietuvoje galiojančius teisės aktus.

Deja, Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja tokios specifinės situacijos, todėl Lietuvoje situacijos vertinimas priklausytų nuo konkrečių su tokiu sportininku sudarytos sporto veiklos sutarties nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad aprašytu atveju sportininkas susižeidė užsiimdamas potencialiai pavojinga veikla (slidinėdamas), o sporto veiklos sutartyse dažniausiai nustatomas draudimas užsiimti tokia veikla be išankstinio klubo sutikimo. Tokiu atveju būtų galima konstatuoti, kad slidinėdamas be klubo sutikimo žaidėjas pažeidė sutartį ir jam gali būti taikomos sutartyje numatytos sankcijos (taip pat ir baudos, jeigu taip numatyta sutartyje), tačiau jos bet kuriuo atveju turi būti protingos.
 

Klausimai teisininkui
Gerbiami „Sporto“ skaitytojai, jei turite klausimų patyrusiems sporto teisės specialistams, galite pateikti juos mūsų laikraščio puslapiuose. Klausimus siųskite el. paštu redakcija@sportas.info.