Portugalijoje gyvenanti ėjikė Kristina Saltanovič – reta viešnia Lietuvoje. Dažniausiai gimtinėje ji pasirodo per šalies čempionatus
Šią vasarą K. Saltanovič lenktyniavo Alytuje per tarptautinį ėjikų festivalį. Čia vienu metu vyko ir Lietuvos čempionatas, ir keturių valstybių mačas. 20 km distancijos rungties metu ji ilgą laiką pirmavo, eidama koja į koją su Alytuje sportinį kelią pradėjusia Brigita Virbalyte, kuriai nusileido tik per paskutinį kilometrą.
Pastarąjį kartą K. Saltanovič Alytuje lenktyniavo 2008 metais. „Dažniausiai šios varžybos sutapdavo su Portugalijoje vykstančiomis varžybomis. Šis sezonas nėra perkrautas startais, todėl jau metų pradžioje susiplanavau, kad vyksiu į Lietuvą“, – sakė šiuo metu mūsų šalies klubui „Interwalk“ priklausanti K. Saltanovič.
Alytus K. Saltanovič – prisiminimų miestas. Šiemet sukako 25-eri metai, kai ji 1986 m. varžybomis Dzūkijos sostinėje pradėjo ėjikės sportinę karjerą.
„Kai kurios mūsų ėjikės dar nebuvo gimusios, kai aš jau lenktyniavau alytiškių stadione. Būtinai norėjau atšvęsti šią datą, nes visas mano gyvenimas su nedidelėmis pertraukomis susijęs su ėjimu“, – sako Kristina. Pastaruosius porą metų sportininkė rudenį vis atvykdavo į varžybas Druskininkuose. Atsiveždavo ir dukrą.
„Vis kaitalioju Lietuvos čempionatus: Alytuje einu 20 km, o Druskininkuose – 10 km nuotolius“, – pasakojo K. Saltanovič. Ji šiemet jau tris kartus įvykdė olimpinį A normatyvą, leidžiantį dalyvauti Londono žaidynėse.
Pralaimėjimą Alytuje K. Saltanovič aiškino tuo, kad dabar jai – pereinamasis laikotarpis. Iki pasaulio čempionato dar likę nemažai laiko, todėl ji per treniruotes sumažino krūvius.
Sezonas jau įpusėjo, kaip vertini savo startus? – paklausiau sportininkės
Net ir nežinau kaip. Lietuvos ir asmeninių rekordų nepagerinau. Labai norėjau įvykdyti olimpinį normatyvą, kad galėčiau ramiai, be jokios įtampos, taupydama sveikatą, rengtis pasaulio čempionatui ir olimpinėms žaidynėms. Pirmą kartą normatyvas pakluso dar vasario mėnesį.
Kitais metais man jį dar reikės patvirtinti, tačiau psichologiškai jau bus gerokai lengviau – tarsi akmuo nukrito nuo krūtinės. Dabar galėsiu eksperimentuoti per pratybas, varžybose kelsiu sau kitus uždavinius. Aukščiausią vietą – 16-ąją – užėmiau per Sidnėjaus olimpines žaidynes, tačiau šio savo laimėjimo nesugebėjau pakartoti per Atėnų ir Pekino žaidynes, nors jose tikėjausi pasirodyti geriau, o išėjo prasčiau.
Olimpinės žaidynės man klostėsi nesėkmingai. Pekine pasiekusi geriausią savo rezultatą (1.31:03) tebuvau 19-a.
Ar Portugalijoje dirbi pagal trenerio Juzefo Romankovo ar portugalų specialistų sudarytus planus? Dirbu su savo vyru – dideliu lengvosios atletikos entuziastu Luisu José Díasu pagal jo planus. Jis nėra treneris, dirba valdišką darbą. Visą laiką palaikau labai artimus ryšius su savo pirmuoju treneriu J. Romankovu, visada derinamės dėl treniruočių stovyklų. Man jo patarimai dėl technikos, kitų niuansų labai reikalingi. Kai abu susitinkame, – pasišnekame, padiskutuojame, nauja akis visada kitaip mato.
Portugalijoje tikriausiai turi idealias sąlygas sportuoti? Manau, kad geresnes nei Lietuvoje. Portugalijoje geros klimato sąlygos, visą laiką treniruojamės lauke, šilta, gera. Kartais vasarą tos šilumos gal netgi per daug, tačiau varžybos dažniausiai vyksta šiltuose kraštuose, todėl Portugalijoje rengtis varžyboms yra idealu. Šiemet į Lietuvos čempionatą atvažiavau viena savaite anksčiau, kad priprasčiau prie vėsesnio oro, nors jis buvo panašus kaip Portugalijoje, susitvarkiau savo reikalus.
Buvau pasiilgusi lietuviško maisto, aplinkos, draugų. Po varžybų Alytuje ilgai neužsibuvau, jau kitą dieną ankstų rytą skubėjau į Lisaboną, kur laukė dukrytės Erikos gimtadienis. Jai buvau pažadėjusi, kad tikrai parvažiuosiu. Dukrytei jau ketveri metukai, laikas labai greitai bėga. Erika kalba tik portugališkai, kažkiek supranta ir angliškai, nes su vyru namuose kalbamės angliškai.
Pasako ir kelis žodžius lietuviškai, ypač kai atvažiuoja į Lietuvą. Tuomet geriau pramoksta. Erika mėgsta keliauti, vis veržiasi pas savo močiutę, gyvenančią Vilniuje.
Gal su vyru auginsitės pamainą? Nemanau, Erikos ėjimas nedomina, tačiau pažangą daro akivaizdžią – jau skiria bėgimą nuo ėjimo. Kartais pasimaivo kaip ėjikė, bet, nemanau, kad jos pašaukimas bus ėjimas. Žinoma, jeigu Erika labai norėtų lankyti ėjimo pratybas, jos tikrai nestabdyčiau, bet ir neskatinčiau, nes moterims ši lengvosios atletikos šaka yra labai sunki ir nedėkinga finansine prasme.
Dukrytei labai patinka šokiai, manau, kad ateityje ji galėtų tapti baleto šokėja. Labai sunkūs buvo pirmieji pora metų. Eidavau treniruotis tik tada, kai vyras grįždavo iš darbo. Dabar dukrytė jau lanko darželį ir treniruotis galiu bet kada. Sportas mane psichologiškai gelbsti nuo rutinos.
Ar jau pripratai prie savo antrųjų namų – Portugalijos? Sunkiai, bet pripratau. Mūsų ir portugalų kultūros skirtingos, tačiau yra ir panašumų. Nuo pat vaikystės daug keliauju, pripratau visur ir visaip gyventi. Psichologiškai nusiteikiu, kad man ten gerai, tai taip pat namai, šeima. Portugalijoje gyvenu jau šeštus metus.
Atrodai labai gražiai, numetei nemažai svorio, ar jis tau nekelia didesnių problemų? Kažkada gal ir kėlė, bet tik ne dabar. Jaučiu silpnybę saldumynams, mano pirmasis treneris J. Romankovas su mano antsvoriu, nors ir nedideliu, griežtai kovodavo. Dabar sveriu 51–52 kg, ėjikei tai normalus svoris. Kai artėja pagrindinės varžybos, jis dar kažkiek nukrenta. Kai svarbūs startai praeina, visada pasilepinu, nesilaikau jokių dietų. Prikertu žemaičių blynų ar dar ko nors.
Ar po Londono olimpinių žaidynių nesvarstai baigti sportinės karjeros, juk jau būsi 36-erių? Mano gimdymo adrenalinas baigėsi, dabar reikia antro vaikelio (šypsosi). Kasmet stengiuosi eiti vis greičiau ir apie savo sportinės karjeros pabaigą nesusimąstau. Jeigu dar galiu deramai atstovauti savo šaliai pačiose svarbiausiose metų varžybose, tai dar sportuosiu. Jeigu jau matysiu, kad sunku įveikti 20 km distanciją ir tolstu nuo savo geriausių rezultatų, tai tada ir svarstysiu. Gal pasirinksiu mėgėjiškąjį ėjimą ar bėgimą.
Bėgimą? Taip. Vienais metais Vilniuje netgi esu bėgusi maratoną. Nežinau kodėl, tačiau ši lengvosios atletikos šaka buvo mano vaikystės labai vėlai išsipildžiusi svajonė. Trasoje patyriau daug emocijų, sau įrodžiau, kad galiu ištverti distanciją ir pasiekti finišą. Tačiau man vis dėlto smagiausiai varžytis ėjimo distancijoje.
Tačiau tolesnį gyvenimą, matyt, vis tiek žadi sieti su sportine veikla? Dažnai pagalvoju, ką veiksiu ateityje. Turiu Vilniaus pedagoginio universiteto baigimo diplomą, manau, kad jis Portugalijoje bus įskaitytas. Pagal portugalų reikalavimus, matyt, reikės pasitobulinti tik kažkokiuose kursuose. Jeigu nebūsiu trenerė, tai dirbsiu sportinio turizmo sferoje ar sporto klube. Čia įsidarbinti yra visos galimybės, nes Portugalijos klubams reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai. Lisabona – didelis miestas, yra visos galimybės dirbti.
Artėja pasaulio čempionatas Pietų Korėjoje, ko jame tikiesi? Sunku kažko tikėtis. Kartelė kasmet kyla. Prieš porą metų pasaulio čempionate buvau aštunta. Tai ganėtinai aukšta vieta pajėgiausiųjų planetos ėjikių forume. Norėtųsi tą sėkmę pakartoti ir šiemet, nors gerai žinau, kad tai padaryti bus labai sunku.
20 km nuotolį eina daug pajėgių ėjikių. Pietų Korėjoje – savotiškas klimatas ir aplinka, kova gali būti labai įdomi. Manau, kad sportininkės nepasieks aukštų rezultatų, vyks taktinė kova.
Vizitinė kortelė Kristina Saltanovič gimė 1975 m. vasario 20 d. Vilniuje. 1994 m. baigė Vilniaus M. Daukšos vidurinę mokyklą, 1995–2001 m. mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo kūno kultūros mokytojos ir trenerės specialybę. 2003 m. gavo VPU magistro diplomą, magistrinis darbas – „Moterų sportinio ėjimo treniruočių keturmečio olimpinio ciklo analizė“.
Pirmą Lietuvos čempionato apdovanojimą sportininkė iškovojo 1994 m.: eidama 5 km distanciją laimėjo bronzos medalį, o įveikusi 20 km nuotolį – sidabro.
Pirmą sykį šalies čempione K. Saltanovič tapo 1999 m., kai įveikusi 10 km ir 20 km nuotolius pelnė aukso medalius. Vėliau Lietuvos čempione ji tapo dar 12 kartų.
K. Saltanovič 7 kartus gerino Lietuvos 20 km sportinio ėjimo rekordą. Pirmą kartą rekordas pakluso 1999 m. Dudince (Slovakija) 1.34:35, vėliau rekordus gerino: 1999 m. Prancūzijos mieste Mezidone 1.34:03 ir Kaune 1.33:03, 2000 m. – Eisenhüttenstadte 1.32:46, 2002 m. – Naumburge 1.32:28 ir Miunchene (Vokietija) 1.30:44.
Sportininkė dalyvavo Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse.