| Ginas Pinigis | 2011 m. rugpjučio 10 d. 10:35 |
Sveiki, gyvi ir neapsnūdę
Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis Romualdas Bitė kalba apie savo vadovaujamą 20-metį atšventusį Vilniaus olimpiečių klubą.
1991 metai buvo kupini įsimintinų sporto įvykių. Vienas iš jų – Vilniaus olimpiečių klubo įsikūrimas. Tų metų gegužės mėnesį sostinės olimpiečiai – entuziastai, paakinti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno, rinkosi į steigiamąjį susirinkimą, o iškilminga ir oficialia klubo veiklos pradžia laikomas pokylis, vykęs 1991 metų rugpjūčio 1 d. Vilniaus „Dainavos“ restorane.
Pirmoji naujo klubo prezidentė olimpinė prizininkė Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė to meto „Sporto“ laikraštyje rašė: „Mūsų tikslas – suvienyti jėgas, draugauti, lankyti vieni kitus, pagelbėti vienišiems ar nelaimės ištiktiems, paliekantiems didįjį sportą padėti įveikti psichologinę adaptaciją, kad mažiau būtų suluošintų likimų. Manome, kad dar galime būti naudingi būsimiems mūsų šalies sportininkams ir Lietuvai, pateikdami save kaip žaliavą, netinkamą išmesti į sąvartyną, ką padarė su mumis sovietinė sistema. Mes nepasistatėme namų, neužsidirbome net pragyvenimui(...) gyvenimą teko pradėti iš naujo. Mes turtingi savo dvasia, mūsų turtas saugomas Olimpinių žaidynių istorijoje. Viliamės turėti narių rėmėjų, Lietuvos ar užsienio piliečių, suprantančių mūsų dvasią. Mes susibūrėme ne verkšlenti, ne išmaldos prašyti. Sunkiu stagnacijos laikotarpiu neleidome išbraukti Lietuvos vardo iš pasaulio sporto istorijos puslapių.“
G. Ramoškienė pakvietė klubo nariais būti ne tik olimpinių žaidynių dalyvius, bet ir Europos, pasaulio čempionatų prizininkus ir rekordininkus, dėl įvairių priežasčių nedalyvavusius olimpinėse žaidynėse.
Graži idėja virto kūnu. Ir štai jau dvidešimt metų, kai gyvuoja olimpiečių entuziastų įkurtas Vilniaus olimpiečių klubas. Apie jo veiklą kalba dabartinis klubo prezidentas, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis daugkartinis SSRS lengvosios atletikos čempionas, tarptautinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas Romualdas Bitė.
Papasakokite apie Vilniaus olimpiečių klubo veiklą
Esu naujas klubo prezidentas. Jau ketvirtas. Pirmoji prezidentė – Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja, irkluotoja G. Šidagytė –Ramoškienė. Ji buvo viena iš sostinės olimpiečių klubo įsteigėjų, organizatorių.
Labai veiklus ir aktyvus klubo vadovas buvo pirmasis Lietuvos sportininkas olimpinis čempionas, deja, amžiną jam atilsį, boksininkas Danas Pozniakas. Po jo klubui vadovavo Miuncheno olimpinių žaidynių nugalėtojas kanojininkas Vladas Česiūnas, o dabar jau kuris laikas – aš.
Mūsų veikla daugiausia nukreipta į mus pačius: susibūrimui, bendravimui. Turime nuolatinę būstinę Lietuvos olimpinio sporto centre. Ten vyksta mūsų renginiai. Turime keturias tvirtas susibūrimo datas. Kasmet sausio 12 dieną pasisveikiname su naujaisiais metais, kartu paminėdami ir Sausio 13-tą, viduržiemy rengiame išvyką į Ignalinos žiemos sporto centrą, o vidurvasary buriamės prie Ignalinos krašto vandens telkinių. Pernai klubo nario, dukart Seulo olimpinio čempiono Gintaro Umaro iniciatyva ir remiami surengėme žygį baidarėmis. Visi, kas dalyvavo, buvo patenkinti, sužavėti.
Dalyvaujame visuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) renginiuose, į kuriuos esame kviečiami arba kurie mums skirti. Už paramą klubo veiklai esame dėkingi LTOK, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentui, „Olifejai“ ir saviškiams klubo nariams, daugiau pasiekusiems versle, valstybės tarnyboje, politikoje.
Kaip tikri ir ištikimi olimpinės šeimos nariai, atliekame nors ir labai garbingą, bet liūdną pareigą – palydime Anapiln savo bendražygius klubo narius. Per dvidešimtmetį jau atsisveikinome su irkluotojais Ričardu ir Eugenijum Vaitkevičiais, Juozu Jagelavičium, Mykolu Rudzinsku, lengvaatlečiais Jonu Pipyne, Jonu Grigu, boksininku D. Pozniaku.
Kita mūsų olimpiečių šeimos pareiga – jau ne tokia liūdna, nors irgi primenanti apie sparčiai lekiančius metus – švenčiame apvalius klubo narių jubiliejus. Klubą įkūrėme prieš dvidešimt metų, kai buvome jauni ir gražūs. Ir dabar likome visiškai tokie pat, tačiau klubo vyriausieji jau peržengė septyniasdešimtmečio ribą. Tokių tarp mūsų jau dvylika, jei priskaičiuosime ir klubo narį, buvusį Lietuvos sporto komiteto pirmininką Zigmą Motiekaitį.
Ar nereikėtų jūsų klubui šviežio kraujo, juk olimpiečių kas keturmetis vis gausėja?
Aš ir pats manau, kad derėtų atnaujinti mūsų gretas. Mūsų dabar apie keturiasdešimt, ir nauji nariai galėtų pagyvinti klubo veiklą. Tačiau yra keletas „bet“. Klube - kelių kartų sportininkai, septynerių olimpinių žaidynių dalyviai. Esame taip susigyvenę, suaugę į vieną šeimą, ką padaryti iš tiesų irgi nebuvo taip paprasta ir lengva. Todėl bet koks narių pasikeitimas įneštų nemažą sumaištį, disonansą, ir kai kas nenori tokių pokyčių. Tai viena. Kita – visi dabartiniai klubo nariai esame iš vadinamojo „socialistinio lagerio“. Tas „lageris“ tikrai uždėjo ir paliko savo žymes kiekvienam mūsiškiui. Nors prabėgęs dvidešimtmetis gerokai pakeitė mūsų mąstymą, mūsų požiūris į naujuosius olimpiečius, jų sąlygas ir galimybes yra vienoks, jų, naujųjų, į mus – visiškai kitoks. Tačiau esu įsitikinęs, kad laikas – pats geriausias „svieto lygintojas“. Jis tikrai viską sulygins suderins, o mūsų olimpiečių klubas gyvuos tol, laiką skaičiuosime olimpiadomis.
Sakėte, kad jūsų klubo veikla daugiausia nukreipta į save?..
Ne tik. Niekada neatsisakome dalyvauti renginiuose, į kuriuos esame kviečiami. Juose turime, ką pasakyti, ką palinkėti, padėti. Tačiau manau, kad nuveikti ir sau patiems, ir visuomenei galime ir galėtume daugiau, jei tik būtume labiau paklausūs. Esame gyvi, sveiki ir neapsnūdę, aktyvūs, kaip ir dera olimpiečiams.
Pirmoji naujo klubo prezidentė olimpinė prizininkė Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė to meto „Sporto“ laikraštyje rašė: „Mūsų tikslas – suvienyti jėgas, draugauti, lankyti vieni kitus, pagelbėti vienišiems ar nelaimės ištiktiems, paliekantiems didįjį sportą padėti įveikti psichologinę adaptaciją, kad mažiau būtų suluošintų likimų. Manome, kad dar galime būti naudingi būsimiems mūsų šalies sportininkams ir Lietuvai, pateikdami save kaip žaliavą, netinkamą išmesti į sąvartyną, ką padarė su mumis sovietinė sistema. Mes nepasistatėme namų, neužsidirbome net pragyvenimui(...) gyvenimą teko pradėti iš naujo. Mes turtingi savo dvasia, mūsų turtas saugomas Olimpinių žaidynių istorijoje. Viliamės turėti narių rėmėjų, Lietuvos ar užsienio piliečių, suprantančių mūsų dvasią. Mes susibūrėme ne verkšlenti, ne išmaldos prašyti. Sunkiu stagnacijos laikotarpiu neleidome išbraukti Lietuvos vardo iš pasaulio sporto istorijos puslapių.“
G. Ramoškienė pakvietė klubo nariais būti ne tik olimpinių žaidynių dalyvius, bet ir Europos, pasaulio čempionatų prizininkus ir rekordininkus, dėl įvairių priežasčių nedalyvavusius olimpinėse žaidynėse.
Graži idėja virto kūnu. Ir štai jau dvidešimt metų, kai gyvuoja olimpiečių entuziastų įkurtas Vilniaus olimpiečių klubas. Apie jo veiklą kalba dabartinis klubo prezidentas, Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis daugkartinis SSRS lengvosios atletikos čempionas, tarptautinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas Romualdas Bitė.
Papasakokite apie Vilniaus olimpiečių klubo veiklą
Esu naujas klubo prezidentas. Jau ketvirtas. Pirmoji prezidentė – Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja, irkluotoja G. Šidagytė –Ramoškienė. Ji buvo viena iš sostinės olimpiečių klubo įsteigėjų, organizatorių.
Labai veiklus ir aktyvus klubo vadovas buvo pirmasis Lietuvos sportininkas olimpinis čempionas, deja, amžiną jam atilsį, boksininkas Danas Pozniakas. Po jo klubui vadovavo Miuncheno olimpinių žaidynių nugalėtojas kanojininkas Vladas Česiūnas, o dabar jau kuris laikas – aš.
Mūsų veikla daugiausia nukreipta į mus pačius: susibūrimui, bendravimui. Turime nuolatinę būstinę Lietuvos olimpinio sporto centre. Ten vyksta mūsų renginiai. Turime keturias tvirtas susibūrimo datas. Kasmet sausio 12 dieną pasisveikiname su naujaisiais metais, kartu paminėdami ir Sausio 13-tą, viduržiemy rengiame išvyką į Ignalinos žiemos sporto centrą, o vidurvasary buriamės prie Ignalinos krašto vandens telkinių. Pernai klubo nario, dukart Seulo olimpinio čempiono Gintaro Umaro iniciatyva ir remiami surengėme žygį baidarėmis. Visi, kas dalyvavo, buvo patenkinti, sužavėti.
Ketvirtasis renginys - klubo prezidento popietė Grigiškėse vaizdingoje aplinkoje gamtoje.
Dalyvaujame visuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) renginiuose, į kuriuos esame kviečiami arba kurie mums skirti. Už paramą klubo veiklai esame dėkingi LTOK, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentui, „Olifejai“ ir saviškiams klubo nariams, daugiau pasiekusiems versle, valstybės tarnyboje, politikoje.
Kaip tikri ir ištikimi olimpinės šeimos nariai, atliekame nors ir labai garbingą, bet liūdną pareigą – palydime Anapiln savo bendražygius klubo narius. Per dvidešimtmetį jau atsisveikinome su irkluotojais Ričardu ir Eugenijum Vaitkevičiais, Juozu Jagelavičium, Mykolu Rudzinsku, lengvaatlečiais Jonu Pipyne, Jonu Grigu, boksininku D. Pozniaku.
Kita mūsų olimpiečių šeimos pareiga – jau ne tokia liūdna, nors irgi primenanti apie sparčiai lekiančius metus – švenčiame apvalius klubo narių jubiliejus. Klubą įkūrėme prieš dvidešimt metų, kai buvome jauni ir gražūs. Ir dabar likome visiškai tokie pat, tačiau klubo vyriausieji jau peržengė septyniasdešimtmečio ribą. Tokių tarp mūsų jau dvylika, jei priskaičiuosime ir klubo narį, buvusį Lietuvos sporto komiteto pirmininką Zigmą Motiekaitį.
Ar nereikėtų jūsų klubui šviežio kraujo, juk olimpiečių kas keturmetis vis gausėja?
Aš ir pats manau, kad derėtų atnaujinti mūsų gretas. Mūsų dabar apie keturiasdešimt, ir nauji nariai galėtų pagyvinti klubo veiklą. Tačiau yra keletas „bet“. Klube - kelių kartų sportininkai, septynerių olimpinių žaidynių dalyviai. Esame taip susigyvenę, suaugę į vieną šeimą, ką padaryti iš tiesų irgi nebuvo taip paprasta ir lengva. Todėl bet koks narių pasikeitimas įneštų nemažą sumaištį, disonansą, ir kai kas nenori tokių pokyčių. Tai viena. Kita – visi dabartiniai klubo nariai esame iš vadinamojo „socialistinio lagerio“. Tas „lageris“ tikrai uždėjo ir paliko savo žymes kiekvienam mūsiškiui. Nors prabėgęs dvidešimtmetis gerokai pakeitė mūsų mąstymą, mūsų požiūris į naujuosius olimpiečius, jų sąlygas ir galimybes yra vienoks, jų, naujųjų, į mus – visiškai kitoks. Tačiau esu įsitikinęs, kad laikas – pats geriausias „svieto lygintojas“. Jis tikrai viską sulygins suderins, o mūsų olimpiečių klubas gyvuos tol, laiką skaičiuosime olimpiadomis.
Sakėte, kad jūsų klubo veikla daugiausia nukreipta į save?..
Ne tik. Niekada neatsisakome dalyvauti renginiuose, į kuriuos esame kviečiami. Juose turime, ką pasakyti, ką palinkėti, padėti. Tačiau manau, kad nuveikti ir sau patiems, ir visuomenei galime ir galėtume daugiau, jei tik būtume labiau paklausūs. Esame gyvi, sveiki ir neapsnūdę, aktyvūs, kaip ir dera olimpiečiams.