Tikisi, kad sūnus pirmenybę skirs mokslui

"Buvau tokioje euforijoje, kad tą šimtą kilometrų iki Kauno, regis, nuvažiavau per 15 minučių", - pasakojo VMFD "Žalgiris" vartininkas M. Rapalis.

Rugpjūčio 7-osios vakarą VMFD „Žalgirio“ aistruoliai pagrindinio komandos vartų sargo Mariaus Rapalio įprastoje pozicijoje neišvydo. Pergalingas Lietuvos futbolo A lygos rungtynes su Marijamolės „Sūduva“ Kaune žalgirietis stebėjo nuo atsarginių žaidėjų suolo, jį pakeitė Aivaras Bražinskas.

Tokia rokiruotė įvyko ne dėl traumos ar prasto žalgiriečio žaidimo. Keletą valandų prieš rungtynes pasaulį išvydo M. Rapalio pirmagimis.

54 cm ūgio ir 3260 g svorio berniukui futbolininkas su žmona išrinko Mato vardą. 28 metų M. Rapalis ir jo bendraamžė Janina po septynerių metų draugystės aukso žiedus sumainė pernai metų liepos pabaigoje.

„Buvau su žmona nuo pradžių iki galo. Nieko ten baisaus. Esame pasiruošę, turime drabužėlių, lovytę, vežimą, belieka grįžti namo“, - pasakojo gimdyme dalyvavęs futbolininkas.

Kaip jaučiasi ką tik iškeptas tėvelis?, - paklausėme M. Rapalio.

Puikiai, kitaip ir negali būti (šypsosi). Žmonai ir mažyliui taip pat viskas gerai. Gimdymas praėjo lengvai, vaikas – ramus. Viskas kaip iš natų, kaip buvo laukta, kaip tikėjomės, taip ir buvo. Sakoma, kad kaip psicholigiškai nusiteiksi – taip ir bus.

Ar prieš vaikelio gimimą kalbėjai su vaikų turinčiais komandos draugais?

Su Artūru Jeršovu anksčiau kalbėjome. Jis taip pat dalyvavo žmonos gimdyme, todėl pasidalino įspūdžiais.

Buvo sunku palikti žmoną ir važiuoti į rungtynes?

Tiesa sakant taip. Nenorėjau palikti, bet su žmona pasitarėme ir abu taip nusprendėme. Jei žmona būtų pasakiusi nevažiuoti – būčiau pasilikęs, bet liepė važiuoti, pati tuo metu pailsėjo. Buvau tokioje euforijoje, kad tą šimtą kilometrų iki Kauno, regis, nuvažiavau per 15 minučių.

Kaip manai, jei būtų reikėję sekmadienį žaisti ar būtų pavykę susikaupti?

Sunku pasakyti. Per apšilimą jaučiausi normaliai, smegenis įjungiau, susikaupiau, galima sakyti, kad buvau pasiruošęs. Nors iš ryto jau žinojau, kad nežaisiu, nes su treneriu susiskambinome, pasakiau, kad žmona gimdys, jis pasakė, kad galiu ramiai ruoštis ir man vartuose nereikės stovėti. Dėl to buvo ramiau.

Kaip vertini Aivaro debiutą?

Puikiai. Tas 11 m baudinys – loterija, laimės dalykas. Manau, klaidų nepadarė, visus kamuolius susirinko. Šaunuolis.

Ar nebaisu, kad turėsi rimtą konkurentą dėl vietos pagrindinėje sudėtyje?

Nebaisu. Dar geriau, nes konkurencija komandoje priverčia labiau stengtis, tobulėti. Kai jos nėra – stovi vietoje.

Ar norėtum, kad sūnus būtų futbolininkas?

Sunku pasakyti. Šiuo metu galvoju, kad gal ir norėčiau. Bet mokslai vistiek turės būti prioritetas. Pirmiausia mokslai, o po to žiūrėsime ar perspektyvus žaidėjas ir kurią sritį geriau pasirinkti.

Norėtum, kad sektų tėvelio pėdomis ir taptų vartininku?

Nėra skirtumo (juokiasi). Vartininku gal būtų lengviau padaryti, gal ir pats galėčiau patirtį perduoti, pamokyti, patarti. Nors, kai pagalvoju, juk pats kažkada labiau norėjau aikštės žaidėju būti. Ir dabar vis norisi pabėgioti, įmušti įvartį.

Ar jau kalbėjote su žmona kuris keisite sauskelnes?

Manau, kad abu, pasidalinsime darbais: vienas vieną dieną, kitas – kitą. Tikrai nebijau šito, padėsiu žmonai kiek galėsiu.