M. Paškevičius neseniai grįžo iš Talino, laimėjęs Pasaulio taurės etapo varžybas. Sunkiasvorių kategorijoje (per 100 kg) dalyvavo 14 atletų. Laimėjęs keturias dvikovas, trenerio Petro Vinciūno auklėtinis ne tik užėmė pirmąją vietą, bet ir gavo įskaitinių pasaulio bei olimpinio reitingų taškų.
31 m. 197 cm ūgio lietuvis savo didžiausiu laimėjimu įvardija pasaulio pirmenybių bronzą 2009-aisiais.
Pirmiausia sveikiname su pergale Taline. Ar tai – didelis laimėjimas? Ačiū. Iš vienos pusės laimėjimas – nemažas. Turnyras yra įskaitinis. Kita vertus, iš tų keturių klasifikuojamų turnyrų Pasaulio taurė yra silpniausias – duodantis mažiausiai reitingo taškų.
Kokie tie keturi? Pasaulio taurės etapas, po jo – „Grand Prix“, „Grand Slam“ ir aukščiausias – „Masters“. Jie visi įskaitiniai, jų įvertinimas skiriasi net pagal taškų skaičių.
Ar prieš išvykdamas į Estiją tikėjotės laimėti pirmąją vietą? Visada važiuoji laimėti. Tikiesi, planuoji, nori laimėti, o jau kaip pavyksta, taip. Kadangi čia suvažiavo sportininkų iš mažiau nei įprasta šalių, tai kažkiek reitingo taškų planavau uždirbti. Ir viskas labai gerai pasisekė. Mūsų tokia sporto šaka, kad labai daug tikėtis negali. Tiesiog nusiteiki ir važiuoji.
Kodėl labai daug tikėtis negalima? Gal daugiau turiu omenyje, kad dabar turnyruose patiriama nemažai įtampos. Daug šalių atstovų suvažiuoja į patį menkiausią turnyrėlį. Negali žinoti, kiek jų atvažiuos, kas atvažiuos. Dabar pas mus jaučiama didžiulė konkurencija vykstant atrankai į olimpiadą. Net nuvažiavęs į paprastą taurės etapą, randi ten labai daug aukštai reitinguotų žmonių.
Ar dziudo daug lemia sėkmės faktorius? Sėkmės faktoriaus, aišku, yra. Pavyzdžiui, traukiant burtus. Kaip ir visose sporto šakose.
Vadinasi, nesvarbu kiek susirinko dalyvių, taškų už pirmąją vietą jūs gaunate vienodai? Taškų skaičius nuo dalyvių kiekio nesikeičia. Priklauso nuo paties turnyro. Nuo to, kaip jis pavadintas.
Anksčiau konkurencija būdavo mažesnė? Mano nuomone, sudėtingesne konkurenciją daro kintančios atrankos taisyklės. Reitingas padarytas pasauliniu – privalai į jį patekti. Labai daug įskaitinių turnyrų: dvidešimt ar trisdešimt per metus. Tie turnyrai išmėtyti po visą pasaulį. Kad juose galėtum dalyvauti, reikia daug finansų. Tuo požiūriu yra labai sudėtinga. Nes reikia ne tik ištvermės įveikti atranką, bet ir finansinių galimybių. O dar mūsų šalis nėra labai stipri finansiškai, todėl mums dar sudėtingiau negu kitiems.
Bet dvidešimtyje etapų gal nedalyvaujate? Vis vien, matyt, atsirenkate turnyrus? Be abejonės, atsirenkam. Bet kadangi kiekvienas turnyras duoda taškų, tai stengiamės važiuoti į tokius, kuriuose realiau laimėti ir kurie kainuoja mažiau. Kita vertus, kartais pamatai, kad tų taškelių trūksta ir renkiesi dar. Negali juk taip susiplanuot – nuvažiuosiu į penkis turnyrus ir juose pasieksiu reikalingą rezultatą. Kartais tenka ir ekspromtu nuvažiuoti į vieną kitą turnyrą, kad dar tų taškų prisirinktum.
Galbūt galima laimėti mažiau turnyrų, bet kituose žemynuose? Gal ne Europoje varžovai silpnesni? Dabar mūsų sportas yra labai paplitęs. Iš tiesų, visas pasaulis stiprus. Madas, ko gero, diktuoja Europa – tokios didelės šalys, kaip Prancūzija. Bet negali nurašyti Azijos, iš kurios šis sportas kilęs: Japonija, Korėja, Kazachstanas – ten labai daug stiprių sportininkų. Kai į Europą atvažiuoja brazilai, po visus turnyrus važinėja jų trijų, keturių ar penkių sudėčių rinktinė. Galima įsivaizduoti, kokio masto yra jų federacija ir kokia ji turtinga. Seniau jautėsi, kad Afrika truputį iškrenta iš viso pasaulio konteksto, bet dabar afrikiečiai moka geriems treneriams didelius pinigus ir pasiekia kitų žemynų sportininkų lygį. Veikiau galima tikėtis, kad į Baltijos šalis atvažiuos mažiau žmonių, kaip ir buvo Taline. Taip ir kliaujamės tokiu numatymu, patirtimi. Apmąstydami, kur bus stiprūs varžovai, kur silpnesni, kur daugiau galimybių.
Tai vis dėlto kokios jūsų galimybės patekti į olimpines žaidynes? Šiuo metu jos yra labai realios. Į olimpiadą vyks 22 mano svorio kategorijos atstovai. Po Talino turnyro aš pasaulio reitinge – 19-as. Olimpiniame reitinge galbūt būčiau maždaug 17-as, nes jis skaičiuojamas šiek tiek kitaip negu pasaulio. Dar prisideda tai, kad olimpiadoje vienos svorio kategorijos varžybose galės dalyvauti tik po vieną žmogų iš šalies. O reitinge virš manęs – du korėjiečiai, trys japonai. Jei olimpiada būtų dabar, ir aš, ir Karolis Bauža joje dalyvautume.
Gyvenate iš olimpiečio stipendijos? Ir iš stipendijos, ir iš trenerio darbo sporto mokykloje. Turiu savo vaikų grupelę.
Ar dziudo populiari sporto šaka? Vaikai noriai treniruojasi? Tikrai negalima skųstis. Vaikų yra, susidomėjimo – irgi. Sportuojančiųjų skaičiumi dziudo tikrai nenusileidžia krepšiniui. Vis dėlto vaikų aktyvumas šiek tiek mažėja. Nežinau kas kaltas, gal dabartinės technologijos. Vaikų darosi sunkiau pritraukti. Kita vertus, yra labai neblogų jaunųjų sportininkų, siekiančių rezultatų. Tačiau per dziudo rungtynes nesusirenka žiūrovų. Bandėme rengti turnyrą su šou elementais. Supratome, kad jeigu sudomini, skiri tam lėšų, žiūrovų pavyksta pritraukti. Tiesiog tam reikia skirti daug dėmesio. Galbūt šia linkime ir federacija per mažai dirba.
Turite šeimą? Taip. Turiu žmoną Liną ir du sūnus. Vienas – devynerių metų Martynas, kitas –Adomas, trejų metų.
Kad ir ne dvidešimt turnyrų, bet jų per metus aplankote pakankamai. Kaip į tai reaguoja šeima? Sulaukiu didelio šeimos palaikymo. Tai yra viena iš mano stiprybių. Ne tik sūnūs, žmona, bet ir tėvai, broliai, artimi žmonės mane labai palaiko. Tiesa, buvo laikas, kai rezultatų nesijautė, o finansiškai buvo labai sunku. Bet, manau, kad tokių momentų yra buvę kiekvienam sportininkui. Jie praėjo ir viskas susitvarkė: jaučiu ir palaikymą, ir supratimą, todėl man viskas labai gerai.
Dziudo – kovinė sporto šaka. Ar žmona labai jaudinasi per varžybas, kad nepatirtumėt traumos? Manau, kad per tiek metų ji išmoko į mano darbą žiūrėti racionaliai. Juk tai sportas ir visko gali nutikti. Aišku, jaudinasi. Kiekvieną kartą pirmiausia klausia, ar sveikas, o po to tik apie rezultatą...