| Marytė Marcinkevičiūtė | 2011 m. birželio 6 d. 18:28 |
Atgaivą randa savo ūkyje
Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika gyvenimo būdą pakeitė prieš devynerius metus
Tinkliniu J. Lapeika susižavėjo dar lankydamas penktą klasę. Žaidė Vilniaus jaunių komandoje, 14 metų atstovavo „Kuro aparatūros“ meistrų komandai. Truputį pradėjus šlubuoti sveikatai, nutarė atsisveikinti su didžiuoju tinkliniu.
„Sportinė karjera trumpa. Atsirado jaunesnių tinklininkų ir nusprendžiau jiems užleisti vietą. „Kuro aparatūra“ mano gyvenime atliko didžiulį vaidmenį. Turėjau tikslą ir jo siekiau. Prasmingai leidau laiką ir gyvenime nesiblaškiau. Treniravomės du tris kartus per dieną.
Su komanda daug keliavau, dar sovietmečiu žaidėme Birmoje, Tunise, Indijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Patys geriausi komandos žaidėjai, rungtyniavę pagrindiniame šešetuke, gaudavo neblogus atlyginimus. Sklido kalbos, kad jie prilygo to laikotarpio ministrų atlyginimams. Tačiau tuos pinigus reikėjo užsidirbti geru žaidimu aikštelėje.
Turėjome puikų trenerį – Meksiko olimpinį čempioną, šviesaus atminimo Vasilijų Matuševą, dirbusį taip profesionaliai, kad eilinio meistriškumo komanda tapo aukšto lygio. Taip jau sutapo, kad 1984 m. atėjus dirbti šiam treneriui, ir aš, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, buvau pakviestas į komandą“, – pasakoja J. Lapeika.
Netekus V. Matuševo, ar Lietuvoje yra kitas treneris, kuris galėtų suburti tokio lygio komandą ir ją treniruoti?
Mes turime trenerių problemą. Ir nemažą. Tačiau yra keletas specialistų, kurie galėtų ugdyti didesnio meistriškumo profesionalią komandą. Vienas jų – šių metų Lietuvos vicečempionės Vilniaus VGTU-MRU komandos treneris Jonas Adomaitis.
Ar kada nors sulauksime tokios komandos, kokia buvo „Kuro aparatūra“?
Manau, kad sulauksime. Mūsų tinkliniui labai skausmingas buvo santvarkų pasikeitimo laikotarpis. Smuko abiejų meistrų komandų (moterų Kauno „Dinamo“ ir vyrų Vilniaus „Kuro aparatūros“) meistriškumo lygis. Daug mūsų tinklininkų išvažiavo žaisti į užsienio klubus, o namie liko tik eiliniai žaidėjai. Buvo sunku sudaryti Lietuvos rinktines.
Tuo metu dirbau Tinklinio federacijos generaliniu sekretoriumi ir nežinojau, kaip iš tos duobės išlipti. Buvo viskas nauja, nežinoma. Į duobę įkristi lengva, bet iš jos išsikapstyti – nėra paprasta. Dabar pagrindinė federacijos problema – finansai, be kurių neįmanomas geras rezultatas. Tai užburtas ratas, kuris vis sukasi.
Tačiau po truputį kitaip pradėjo mąstyti mūsų treneriai ir žaidėjai, komandos pradėjo dalyvauti Baltijos moterų, „Schenker“ vyrų lygos varžybose. Reikia laiko, kantrybės ir, manau, viskas sugrįš į savo vėžes.
Visą laiką gyvenai Vilniuje, tačiau pastaruoju metu į darbą Lietuvos tinklinio federacijoje po 40 km važinėji iš Molėtų rajono. Kas tave ten nuvijo?
Didelis noras pailsėti, nepaprastai mėgstu gamtą. Kol kas dar nesu tikras molėtiškis, bet, atrodo, jau greitai Molėtų rajone gyvensiu nuolat. Prieš kurį laiką prie Asvejos ežero nusipirkau vasarnamį, kurį gražinu savo rankomis. Pavargstu nuo miesto triukšmo, spartaus gyvenimo ritmo, daugybės žmonių – visa tai mane vargina. O gamtoje ieškau atgaivos. Ir ją randu.
Iš miesto išvažiuoju skaudama galva, o Molėtuose skausmas praeina. Hektaro plote ganosi mano arklys – anksčiau juo pajodinėdavo dukra ir aš pats, tačiau dabar arkliui leidžiame ramiai pasiganyti. Po mūsų kiemą laksto trys kalakutai, penkios vištos ir 10 viščiukų. Auga kelios avys, sodybą saugo trys šunys.
Su gyvūnais daug darbo nebūna. Jie nėra pramoniniai gyvuliai, juos auginu savo malonumui. Valtele išplaukiu pažvejoti, prisigaudau žuvų, jų užtenka visai mano didelei šeimynai. Išmokau gaudyti ungurius – tai tikra idilė. Jau beveik dešimt metų nevartoju alkoholio, netgi alaus. Labai noriu medžioti, nes aplinkui gausu kiškių, šernų, stirnų, kurie užsuka ir į mūsų sodybą, tačiau pavogė šautuvą. Be to, tam malonumui pritrūksta ir laiko.
Vadinasi, gyveni labai sveikai?
Taip, stengiuosi gyventi sveikai. Valgau natūralų maistą, kurio moku ir pats pasigaminti. Sveikas gyvenimas turi savų pliusų. Ankstesnis mano gyvenimo būdas skyrėsi nuo dabartinio. Sunkiai įsivaizdavau, kad galima gyventi kitaip. Tačiau atėjo toks periodas, kai sau griežtai pasakiau: „Ne“. Tuo sunkiu laikotarpiu labai padėjo žmona Audra, dukra ir sūnus.
Sodyboje savo rankomis įsirengiau pirtelę, kurioje, pabuvus žvarbiame ore, ypač smagu pasikaitinti. Planuoju išsikasti tvenkinį. Kaime visada yra ką veikti. Dar vaikystėje man patikdavo ką nors kalti, meistrauti. Ką tik sugebu pasidaryti, tą dabar ir darau. Penkerius metus studijavau tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, man patiko statybos ir kelių įrengimo mašinų mokslai.
Vis dėlto suderinti mokslą su sportu buvo labai sunku. Baigiau tik pustrečio kurso, o gavau Vilniaus pedagoginio universiteto diplomą. Gal ir galėjau tapti geru inžinieriumi, bet labai norėjau žaisti tinklinį ir nuėjau sportininko keliu, to tikrai nesigailiu.
Ar tavo „rezidencijoje“ yra ir tinklinio aikštelė?
Šiokia tokia yra. Ją pamėgo savaitgaliais į svečius atvažiuojantys mano draugai. Net seilė tįsta, matant, kaip jie smūgiuoja per tinklą. Rodos, imčiau ir išbėgčiau į aikštelę, bet mano abiejų kojų Achilo sausgyslės jau operuotos ir daugiau rizikuoti nenoriu.
Šių metų kovo 29 dieną paminėjai savo 55-erių metų sukaktį. Kiek iš jų praleidai, dirbdamas Lietuvos tinklinio federacijos generaliniu sekretoriumi?
Oi, labai daug. Pačios pradžios net nenoriu ir prisiminti. Trūko patirties, dariau klaidų. Darbas man patinka, visą laiką tenka bendrauti su treneriais, sportininkais, aktyvu. Man kartais reikėtų būti piktesniam, griežtesniam, reiklesniam, bet nesugebu toks būti.
Ilgą laiką teko dirbti vienam, atlaikyti didelį krūvį. Vien įvairių grupių šalies čempionatų vykdavo aštuoni. Ypač daug laiko reikalaudavo techninis darbas. Mano amžius neturi įtakos darbui, dirbti nėra sunku. Dabar krūvį pasidalijome su pirmus metus federacijoje pradėjusiu dirbti Dmitrijumi Martiševskiu. Pasidarė gerokai lengviau, tačiau Europoje, ko gero, esame vienintelė federacija, kurioje dirba vos du mokami darbuotojai.
Kartais pasibaigus sezonui, pavasarį, norisi mesti tą darbą. Būnu pavargęs, irzlus, išsekintas nesibaigiančių problemų. Norisi pailsėti. Tačiau šiemet atostogos bus prastos, nes laukia Europos jaunių paplūdimio tinklinio čempionatas Vilniuje. Jį organizuoti ėmėsi didelis paplūdimio tinklinio entuziastas Marius Vasiliauskas, tad nemažai rūpesčių atkris.
Tai bus pirmos tokio rango varžybos Lietuvoje, ar nebaisu jas rengti?
Nerimo tikrai daug, nes neturime tokių stambių tarptautinių varžybų patirties. Tačiau nėra nieko, ko neįmanoma būtų padaryti gerai. Jeigu pasiseks gerai suorganizuoti čempionatą, ateityje svarstysime apie Europos jaunimo, suaugusiųjų čempionatus, Pasaulio taurės etapų varžybas. Mūsų aikštelės yra nuostabioje vietoje, kone pačiame miesto centre.
Kokią didžiausią savo, kaip Lietuvos tinklinio federacijos generalinio sekretoriaus, svajonę puoselėji?
„Sportinė karjera trumpa. Atsirado jaunesnių tinklininkų ir nusprendžiau jiems užleisti vietą. „Kuro aparatūra“ mano gyvenime atliko didžiulį vaidmenį. Turėjau tikslą ir jo siekiau. Prasmingai leidau laiką ir gyvenime nesiblaškiau. Treniravomės du tris kartus per dieną.
Su komanda daug keliavau, dar sovietmečiu žaidėme Birmoje, Tunise, Indijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Patys geriausi komandos žaidėjai, rungtyniavę pagrindiniame šešetuke, gaudavo neblogus atlyginimus. Sklido kalbos, kad jie prilygo to laikotarpio ministrų atlyginimams. Tačiau tuos pinigus reikėjo užsidirbti geru žaidimu aikštelėje.
Turėjome puikų trenerį – Meksiko olimpinį čempioną, šviesaus atminimo Vasilijų Matuševą, dirbusį taip profesionaliai, kad eilinio meistriškumo komanda tapo aukšto lygio. Taip jau sutapo, kad 1984 m. atėjus dirbti šiam treneriui, ir aš, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, buvau pakviestas į komandą“, – pasakoja J. Lapeika.
Netekus V. Matuševo, ar Lietuvoje yra kitas treneris, kuris galėtų suburti tokio lygio komandą ir ją treniruoti?
Mes turime trenerių problemą. Ir nemažą. Tačiau yra keletas specialistų, kurie galėtų ugdyti didesnio meistriškumo profesionalią komandą. Vienas jų – šių metų Lietuvos vicečempionės Vilniaus VGTU-MRU komandos treneris Jonas Adomaitis.
Ar kada nors sulauksime tokios komandos, kokia buvo „Kuro aparatūra“?
Manau, kad sulauksime. Mūsų tinkliniui labai skausmingas buvo santvarkų pasikeitimo laikotarpis. Smuko abiejų meistrų komandų (moterų Kauno „Dinamo“ ir vyrų Vilniaus „Kuro aparatūros“) meistriškumo lygis. Daug mūsų tinklininkų išvažiavo žaisti į užsienio klubus, o namie liko tik eiliniai žaidėjai. Buvo sunku sudaryti Lietuvos rinktines.
Tuo metu dirbau Tinklinio federacijos generaliniu sekretoriumi ir nežinojau, kaip iš tos duobės išlipti. Buvo viskas nauja, nežinoma. Į duobę įkristi lengva, bet iš jos išsikapstyti – nėra paprasta. Dabar pagrindinė federacijos problema – finansai, be kurių neįmanomas geras rezultatas. Tai užburtas ratas, kuris vis sukasi.
Tačiau po truputį kitaip pradėjo mąstyti mūsų treneriai ir žaidėjai, komandos pradėjo dalyvauti Baltijos moterų, „Schenker“ vyrų lygos varžybose. Reikia laiko, kantrybės ir, manau, viskas sugrįš į savo vėžes.
Visą laiką gyvenai Vilniuje, tačiau pastaruoju metu į darbą Lietuvos tinklinio federacijoje po 40 km važinėji iš Molėtų rajono. Kas tave ten nuvijo?
Didelis noras pailsėti, nepaprastai mėgstu gamtą. Kol kas dar nesu tikras molėtiškis, bet, atrodo, jau greitai Molėtų rajone gyvensiu nuolat. Prieš kurį laiką prie Asvejos ežero nusipirkau vasarnamį, kurį gražinu savo rankomis. Pavargstu nuo miesto triukšmo, spartaus gyvenimo ritmo, daugybės žmonių – visa tai mane vargina. O gamtoje ieškau atgaivos. Ir ją randu.
Iš miesto išvažiuoju skaudama galva, o Molėtuose skausmas praeina. Hektaro plote ganosi mano arklys – anksčiau juo pajodinėdavo dukra ir aš pats, tačiau dabar arkliui leidžiame ramiai pasiganyti. Po mūsų kiemą laksto trys kalakutai, penkios vištos ir 10 viščiukų. Auga kelios avys, sodybą saugo trys šunys.
Su gyvūnais daug darbo nebūna. Jie nėra pramoniniai gyvuliai, juos auginu savo malonumui. Valtele išplaukiu pažvejoti, prisigaudau žuvų, jų užtenka visai mano didelei šeimynai. Išmokau gaudyti ungurius – tai tikra idilė. Jau beveik dešimt metų nevartoju alkoholio, netgi alaus. Labai noriu medžioti, nes aplinkui gausu kiškių, šernų, stirnų, kurie užsuka ir į mūsų sodybą, tačiau pavogė šautuvą. Be to, tam malonumui pritrūksta ir laiko.
Vadinasi, gyveni labai sveikai?
Taip, stengiuosi gyventi sveikai. Valgau natūralų maistą, kurio moku ir pats pasigaminti. Sveikas gyvenimas turi savų pliusų. Ankstesnis mano gyvenimo būdas skyrėsi nuo dabartinio. Sunkiai įsivaizdavau, kad galima gyventi kitaip. Tačiau atėjo toks periodas, kai sau griežtai pasakiau: „Ne“. Tuo sunkiu laikotarpiu labai padėjo žmona Audra, dukra ir sūnus.
Sodyboje savo rankomis įsirengiau pirtelę, kurioje, pabuvus žvarbiame ore, ypač smagu pasikaitinti. Planuoju išsikasti tvenkinį. Kaime visada yra ką veikti. Dar vaikystėje man patikdavo ką nors kalti, meistrauti. Ką tik sugebu pasidaryti, tą dabar ir darau. Penkerius metus studijavau tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute, man patiko statybos ir kelių įrengimo mašinų mokslai.
Vis dėlto suderinti mokslą su sportu buvo labai sunku. Baigiau tik pustrečio kurso, o gavau Vilniaus pedagoginio universiteto diplomą. Gal ir galėjau tapti geru inžinieriumi, bet labai norėjau žaisti tinklinį ir nuėjau sportininko keliu, to tikrai nesigailiu.
Ar tavo „rezidencijoje“ yra ir tinklinio aikštelė?
Šiokia tokia yra. Ją pamėgo savaitgaliais į svečius atvažiuojantys mano draugai. Net seilė tįsta, matant, kaip jie smūgiuoja per tinklą. Rodos, imčiau ir išbėgčiau į aikštelę, bet mano abiejų kojų Achilo sausgyslės jau operuotos ir daugiau rizikuoti nenoriu.
Šių metų kovo 29 dieną paminėjai savo 55-erių metų sukaktį. Kiek iš jų praleidai, dirbdamas Lietuvos tinklinio federacijos generaliniu sekretoriumi?
Oi, labai daug. Pačios pradžios net nenoriu ir prisiminti. Trūko patirties, dariau klaidų. Darbas man patinka, visą laiką tenka bendrauti su treneriais, sportininkais, aktyvu. Man kartais reikėtų būti piktesniam, griežtesniam, reiklesniam, bet nesugebu toks būti.
Ilgą laiką teko dirbti vienam, atlaikyti didelį krūvį. Vien įvairių grupių šalies čempionatų vykdavo aštuoni. Ypač daug laiko reikalaudavo techninis darbas. Mano amžius neturi įtakos darbui, dirbti nėra sunku. Dabar krūvį pasidalijome su pirmus metus federacijoje pradėjusiu dirbti Dmitrijumi Martiševskiu. Pasidarė gerokai lengviau, tačiau Europoje, ko gero, esame vienintelė federacija, kurioje dirba vos du mokami darbuotojai.
Kartais pasibaigus sezonui, pavasarį, norisi mesti tą darbą. Būnu pavargęs, irzlus, išsekintas nesibaigiančių problemų. Norisi pailsėti. Tačiau šiemet atostogos bus prastos, nes laukia Europos jaunių paplūdimio tinklinio čempionatas Vilniuje. Jį organizuoti ėmėsi didelis paplūdimio tinklinio entuziastas Marius Vasiliauskas, tad nemažai rūpesčių atkris.
Tai bus pirmos tokio rango varžybos Lietuvoje, ar nebaisu jas rengti?
Nerimo tikrai daug, nes neturime tokių stambių tarptautinių varžybų patirties. Tačiau nėra nieko, ko neįmanoma būtų padaryti gerai. Jeigu pasiseks gerai suorganizuoti čempionatą, ateityje svarstysime apie Europos jaunimo, suaugusiųjų čempionatus, Pasaulio taurės etapų varžybas. Mūsų aikštelės yra nuostabioje vietoje, kone pačiame miesto centre.
Kokią didžiausią savo, kaip Lietuvos tinklinio federacijos generalinio sekretoriaus, svajonę puoselėji?
Kad atsirastų tokių komandų, kokios buvo „Kuro aparatūra“ ir Kauno „Dinamo“. Tai ne vien mano, bet ir visos federacijos svajonė. Pirmiausia viskas priklauso nuo trenerių, kurie imtųsi burti didesnio meistriškumo komandą, ir nuo pinigų. O gerų tinklininkų Lietuvoje tikrai yra.