| Jolanta Mockevičienė | 2011 m. gegužės 27 d. 13:24 |
Bėgimas – šventas dalykas
70-metį švenčia Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas drąsiai kuria atieties planus.
Gegužės 27 d. 70-metį šventęs R. Bernotas praeityje – neblogo meistriškumo lengvaatletis bėgikas, kiek vėliau – mokytojas, treneris, kūno kultūros dėstytojas. Romas gimė Tauragėje, dirbo mokytoju, dėstytoju tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute ir „Šviesos“ sporto klubo vadovu.
Dirbdamas sporto mokyklos lengvosios atletikos treneriu, išugdė 36 įvairaus amžiaus Lietuvos čempionus. 1989 m. R. Bernotas įkūrė Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdį „Ąžuolai ir liepos“, į kurį per trejus metus įsitraukė per 30 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija (LBMA)? – paklausėme R. Bernoto.
LBMA – tai mano kūdikis, jį vis dar auginu ir puoselėju. Galbūt dabar turiu jau daugiau dvasinių nei fizinių jėgų. Kai 1991 m. baigiau trimetį Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdžio „Ąžuolai ir liepos“ ciklą, įkūriau Lietuvos bėgimo mėgėjų asociaciją, jai vadovauju iki šiol.
Be bėgimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kol buvau jaunas, siekiau sportinių rezultatų, o dabar man svarbu, kad žmonės bėgiodami stiprintų savo sveikatą.
Kaip vertinate savo septynias dešimtis metų?
Savo gyvenimą galėčiau suskirstyti į keturias dalis. Pirmoji – mokslas ir tėvų paieška. Tiktai po 20 metų sužinojau savo tėvų likimą: mama buvo gydytoja chirurgė, o tėvas – karo aviacijos technikas – žuvo kare, tarnaudamas 16-ojoje lietuviškoje divizijoje.
Antroji – sportinio meistriškumo siekimas. Trečioji – trenerio ir pedagogo darbas, auklėtinius mokant nugalėti varžovus ir gyvenimo sunkumus. Ketvirtoji – sveikatingumo ir doros keliu vedu tūkstančius mūsų šalies gyventojų, skatinu nuo darželinio amžiaus vaikučius susidraugauti su bėgimu.
Jaunystėje irgi bėgiojote, prisiminkite tą laikotarpį.
Kai 1956 m. pasiekiau 1 000 m distancijos Šilutės jaunučių rekordą (2 min. 47 sek.), supratau, kad geriausiai man sekasi bėgimas. Nuo to laiko bėgimas tapo mano maitintojas, kasdienė duona, pralaimėjimų sielvartas ir pergalių džiaugsmas. Baigęs profesionalaus sportininko karjerą, po 20 metų pertraukos pradėjau bėgioti sveikatingumo tikslais. Galiu pasigirti, kad įvairiuose Europos miestuose bandžiau jėgas septyniuose maratonuose, nors ir buvau 1 500 m nuotolio bėgikas. Ketvirtajame maratone pasiekiau savo geriausią rezultatą – 3 val. 3 min. 24 sekundės.
Puikiai žinau, kokį didelį dėmesį kitų šalių vyriausybės skiria savo šalies gyventojų sveikatingumo renginiams. Didžiąją dalį lėšų jos skiria ne profesionaliam, o masiniam mėgėjų sportui. Pas mus – viskas atvirkščiai.
Kol įvairiuose mūsų šalyje organizuojamuose bėgimo renginiuose prie starto linijos nestos Lietuvos prezidentai, ministrai, Seimo nariai, savivaldybių merai, tol mes nesulauksime iš jų deramo dėmesio.
Kol mūsų valstybės vadovai nesupras, jog pats didžiausias šalies turtas yra sveika tauta, tol mūsų šalies gyventojai ir toliau „varvins seilę“ žvelgdami į kitų šalių rengiamas, tikrąja šio žodžio prasme, daugiatūkstantines bėgimo ir kitas šventes.
Ar ir dabar bėgiojate?
Ne. Mano sveikata nebeleidžia nubėgti 10–20 km, todėl bėgimo renginiuose pradėjau vaikščioti. Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Algimantas Jucevičius man padovanojo geras šiaurietiškojo ėjimo lazdas, tad aš negaliu jo nuvilti. O bėgu... dažnai tiktai sapnuose.
Esate ir poetas, rašote eilėraščius. Gal sukūrėte eilių ir apie bėgimą?
Bėgimas man – šventas dalykas. O prie švento dalyko galima liestis tik švariomis rankomis. Nežinau ar mano rankos buvo pakankamai švarios, kad prie to galėčiau prisiliesti. Kai dirbau sporto mokykloje treneriu, kurį laiką buvau paskirtas atsakingu už Lietuvos moksleivių vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų rengimą. Prieš Lietuvos moksleivių pirmenybes Tytuvėnuose vyko sportinė stovykla. Jos metu aš ten daug dainavau. Nuo tada mano kūryboje pasirodė dainos apie bėgimą. Antrojoje mano eilėraščių knygoje yra keletas dainų apie bėgimą.
Organizuojate daug įvairiausių bėgimo renginių. Kuriuos labiausiai vertinate?
Manau, kad pats brangiausias ir svarbiausias bėgimas yra tas, kuriame dalyvauja daugiausia žmonių ir kuris turi tam tikrą paskirtį bei prasmę. Toks bėgimas – „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams atminti. Tai politinis, patriotinis, auklėjamasis, dvasinis bėgimo renginys, į kurį susirenka daugiau kaip 3 000 visų mūsų šalies regionų atstovų.
Žinau, kad ne visi bėgiojantys mūsų šalies gyventojai supranta, kad ne vien nuo manęs ir mano pastangų priklauso rengiamų bėgimo renginių lygis, požiūris į dalyvius ir jiems skiriamas dėmesys. Nepaisant to, vis dar išlieku Donkichotas. Mano vadovaujama asociacija turi gražių planų ateičiai. Tikimės, kad vietos savivaldų vadovai kada nors atsisuks į savo regionų gyventojus ir suras galimybių jiems skirti lėšų sveikatingumo renginiams.
Jeigu tektų gyventi iš naujo, ar vėl rinktumėtės bėgimą?
Jeigu būtų galima laiko mašinos ratą atsukti atgal, tikrai neabejodamas pasirinkčiau tą patį kelią. Tik norėčiau padaryti keletą pataisų, viena jų būtų – neleisti žeminti savęs ir paminti žmogaus orumą.
Dirbdamas sporto mokyklos lengvosios atletikos treneriu, išugdė 36 įvairaus amžiaus Lietuvos čempionus. 1989 m. R. Bernotas įkūrė Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdį „Ąžuolai ir liepos“, į kurį per trejus metus įsitraukė per 30 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija (LBMA)? – paklausėme R. Bernoto.
LBMA – tai mano kūdikis, jį vis dar auginu ir puoselėju. Galbūt dabar turiu jau daugiau dvasinių nei fizinių jėgų. Kai 1991 m. baigiau trimetį Lietuvos ištvermingųjų sporto sąjūdžio „Ąžuolai ir liepos“ ciklą, įkūriau Lietuvos bėgimo mėgėjų asociaciją, jai vadovauju iki šiol.
Be bėgimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kol buvau jaunas, siekiau sportinių rezultatų, o dabar man svarbu, kad žmonės bėgiodami stiprintų savo sveikatą.
Kaip vertinate savo septynias dešimtis metų?
Savo gyvenimą galėčiau suskirstyti į keturias dalis. Pirmoji – mokslas ir tėvų paieška. Tiktai po 20 metų sužinojau savo tėvų likimą: mama buvo gydytoja chirurgė, o tėvas – karo aviacijos technikas – žuvo kare, tarnaudamas 16-ojoje lietuviškoje divizijoje.
Antroji – sportinio meistriškumo siekimas. Trečioji – trenerio ir pedagogo darbas, auklėtinius mokant nugalėti varžovus ir gyvenimo sunkumus. Ketvirtoji – sveikatingumo ir doros keliu vedu tūkstančius mūsų šalies gyventojų, skatinu nuo darželinio amžiaus vaikučius susidraugauti su bėgimu.
Jaunystėje irgi bėgiojote, prisiminkite tą laikotarpį.
Kai 1956 m. pasiekiau 1 000 m distancijos Šilutės jaunučių rekordą (2 min. 47 sek.), supratau, kad geriausiai man sekasi bėgimas. Nuo to laiko bėgimas tapo mano maitintojas, kasdienė duona, pralaimėjimų sielvartas ir pergalių džiaugsmas. Baigęs profesionalaus sportininko karjerą, po 20 metų pertraukos pradėjau bėgioti sveikatingumo tikslais. Galiu pasigirti, kad įvairiuose Europos miestuose bandžiau jėgas septyniuose maratonuose, nors ir buvau 1 500 m nuotolio bėgikas. Ketvirtajame maratone pasiekiau savo geriausią rezultatą – 3 val. 3 min. 24 sekundės.
Puikiai žinau, kokį didelį dėmesį kitų šalių vyriausybės skiria savo šalies gyventojų sveikatingumo renginiams. Didžiąją dalį lėšų jos skiria ne profesionaliam, o masiniam mėgėjų sportui. Pas mus – viskas atvirkščiai.
Kol įvairiuose mūsų šalyje organizuojamuose bėgimo renginiuose prie starto linijos nestos Lietuvos prezidentai, ministrai, Seimo nariai, savivaldybių merai, tol mes nesulauksime iš jų deramo dėmesio.
Kol mūsų valstybės vadovai nesupras, jog pats didžiausias šalies turtas yra sveika tauta, tol mūsų šalies gyventojai ir toliau „varvins seilę“ žvelgdami į kitų šalių rengiamas, tikrąja šio žodžio prasme, daugiatūkstantines bėgimo ir kitas šventes.
Ar ir dabar bėgiojate?
Ne. Mano sveikata nebeleidžia nubėgti 10–20 km, todėl bėgimo renginiuose pradėjau vaikščioti. Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Algimantas Jucevičius man padovanojo geras šiaurietiškojo ėjimo lazdas, tad aš negaliu jo nuvilti. O bėgu... dažnai tiktai sapnuose.
Esate ir poetas, rašote eilėraščius. Gal sukūrėte eilių ir apie bėgimą?
Bėgimas man – šventas dalykas. O prie švento dalyko galima liestis tik švariomis rankomis. Nežinau ar mano rankos buvo pakankamai švarios, kad prie to galėčiau prisiliesti. Kai dirbau sporto mokykloje treneriu, kurį laiką buvau paskirtas atsakingu už Lietuvos moksleivių vidutiniųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų rengimą. Prieš Lietuvos moksleivių pirmenybes Tytuvėnuose vyko sportinė stovykla. Jos metu aš ten daug dainavau. Nuo tada mano kūryboje pasirodė dainos apie bėgimą. Antrojoje mano eilėraščių knygoje yra keletas dainų apie bėgimą.
Organizuojate daug įvairiausių bėgimo renginių. Kuriuos labiausiai vertinate?
Manau, kad pats brangiausias ir svarbiausias bėgimas yra tas, kuriame dalyvauja daugiausia žmonių ir kuris turi tam tikrą paskirtį bei prasmę. Toks bėgimas – „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams atminti. Tai politinis, patriotinis, auklėjamasis, dvasinis bėgimo renginys, į kurį susirenka daugiau kaip 3 000 visų mūsų šalies regionų atstovų.
Žinau, kad ne visi bėgiojantys mūsų šalies gyventojai supranta, kad ne vien nuo manęs ir mano pastangų priklauso rengiamų bėgimo renginių lygis, požiūris į dalyvius ir jiems skiriamas dėmesys. Nepaisant to, vis dar išlieku Donkichotas. Mano vadovaujama asociacija turi gražių planų ateičiai. Tikimės, kad vietos savivaldų vadovai kada nors atsisuks į savo regionų gyventojus ir suras galimybių jiems skirti lėšų sveikatingumo renginiams.
Jeigu tektų gyventi iš naujo, ar vėl rinktumėtės bėgimą?
Jeigu būtų galima laiko mašinos ratą atsukti atgal, tikrai neabejodamas pasirinkčiau tą patį kelią. Tik norėčiau padaryti keletą pataisų, viena jų būtų – neleisti žeminti savęs ir paminti žmogaus orumą.