Mirtis pasiglemžė irklavimo legendą

 Kai šiemet buvę ir dabartiniai „Žalgirio“ draugijos darbuotojai buvo susirinkę į tradicinį susitikimą, E. Vaitkevičiaus jau nebuvo. Jis blogai jautėsi, kovojo su liga, kuri vis aštrėjo. 
 

Irkluotojai tikėjo, kad liga atsitrauks: E. Vaitkevičius visą savo gyvenimą buvo geležinės sveikatos, retai sirgdavo. Tačiau šįkart liga buvo galingesnė už trenerio pastangas pakilti iš lovos ir tvirtai atsistoti ant kojų ...
 

Su šviesaus atminimo velioniu susietos pačios įspūdingiausios Lietuvos irkluotojų pergalės. Jis treniravo moteris, išugdė 8 SSRS nusipelniusias sporto meistres, tris kartus Europos čempionę ir du kartus vicečempionę  – „Žalgirio“ aštuonvietės įgulą, kurioje irklavo vien Lietuvos irkluotojos.
 

Velionis buvo paprastas, kuklus, nuoširdus, visų labai mėgiamas. Be galo atsidavęs irklavimui, su kuriuo užaugo nuo mažumės. „Žalgirio“ irklavimo bazė jam buvo antrieji namai. Jau 1949 m. E. Vaitkevičius, irkluodamas keturvietę, tapo Lietuvos čempionu. Nuo tol iki 1957 m. jis per šalies čempionatus pelnė net 10 aukso medalių.
 

Sukaupęs didžiulę patirtį, jis ilgainiui tapo puikiu treneriu. Iš pradžių dirbo kartu su broliu, šviesaus atminimo Ričardu Vaitkevičiumi, o po to nutarė išsikirti. Eugenijus pradėjo treniruoti moteris, o Ričardas – vyrus. Abiem sekėsi puikiai, treneriai tapo tikromis Lietuvos irklavimo legendomis. Brolių išugdyti irkluotojai dominavo per SSRS čempionatus, parveždavo medalių iš olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų.
 

Visi bandė įminti mįslę, kur slypėjo didelis E. Vaitkevičiaus, kaip trenerio, talentas. Velionis buvo savamokslis, nekrimtęs specialių mokslų aukštojoje mokykloje. Jis daug mokėsi iš geriausiųjų SSRS rinktinės trenerių, su kuriais praleisdavo daug laiko įvairiose treniruočių stovyklose ir varžybose, vedančiaisiais mūsų šalies atskirų sporto šakų specialistais. Namuose jo laukdavo kantrioji žmona Genutė, kuri žinojo, kad jos vyras yra visas atsidavęs irklavimui ir kitoks jau nebus. 


 

Irklavimui Eugenijus buvo nepaprastai imlus, turėjo savo pratybų metodiką – per treniruotes jo mokinės ne tiktai daug irklavo, bet ir bėgiojo krosus, stiprėjo fiziškai, o žiemą važinėjo slidėmis. „Keldavomės šeštą valandą ryto, iki paskaitų ar darbo suspėdavom autobusu nuvažiuoti į Trakus ir ten pasitreniruoti arba pabėgioti Vingio parke. Visos mūsų irkluotojos paprastai gyveno viename kambaryje, kontroliavo viena kitą, griežtai laikėsi sportinio režimo. Visos baigė aukštuosius mokslus, surado vietą gyvenime. Kai per tradicinę „Gintarinių irklų“ regatą į kovą stodavo veteranės, „Žalgirio“ aštuonvietės irkluotojos išsiskirdavo savo irklavimo technika“, - džiaugdavosi E. Vaitkevičius, kuris visą savo gyvenimą palaikė labai artimus, draugiškus ryšius su savo mokinėmis. 
 

Velionis mėgo ir teisėjauti irklavimo varžybose, buvo sąjunginės kategorijos teisėjas. Kai baigė trenerio karjerą, tapo dideliu Lietuvos irklavimo federacijos pagalbininku. Ilgai dirbo „Žalgirio“ sporto draugijoje, Lietuvos irklavimo federacijos direktoriumi. Kur jis bebūtų, ką bedarytų, - visada mintys  sukdavosi apie irklavimą.
 

E. Vaitkevičiui didžiausias skausmas buvo, kad tiktai prisiminimuose liko įspūdingos „Žalgirio“ moterų aštuonvietės pergalės. Dabar jo auklėtinių gražios tradicijos netęsiamos – Lietuvoje nėra aštuonvietės, nėra kam suburti aštuonias stiprias merginas ir jas treniruoti.
 

Kai velionis dirbo treneriu ir burdavo moterų aštuonvietę, vien tiktai Vilniaus universitete 80 irkluotojų surasdavo. „Kai paklausdavau merginų, kokią valtį jos nori irkluoti – baidarę ar akademinę valtį, girdėdavau vieną ir tą patį atsakymą, kad užrašykite ten, kur Bagdonavičius irkluoja“, - sakė E. Vaitkevičius.

Legendinis treneris, legendinis jo mokinės. Jų pergalės niekada neužsimirš, tai mūsų sporto istorija. Šviesus velionio E. Vaitkevičiaus atminimas ilgai liks visų irkluotojų ir jį pažinojusių žmonių širdyse. Jis pašarvotas Laidojimo rūmuose Olandų gatvėje. Karstas išnešamas antradienį 14 val. Amžinojo poilsio velionis atguls Rokantiškių kapinėse.