Leidėjo aistra – dviračių sportas

Gegužės 6 d. 60 metų jubiliejų atšventęs leidyklos „Homo liber“ direktorius – literatūros kritikas, mokslų daktaras. Didelė jo aistra – sportas. Galbūt todėl su dideliu malonumu jis leidžia knygas apie sportą. Jų jau susikaupė nemažai: „Mes ne pėsti, mes važiuoti“, „Orientavimosi sportas Lietuvoje 1958–2008“, „Lietuvos lengvoji atletika. XX amžius“, „Žalgiriui – 60 metų“, „Lietuvos ėjikas“, „Ignalina: sportas ir turizmas“, „Reikalingas žmonėms“, „Alytaus sportas“, „Lietuvos tinklinis“, „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ ir kt.

Birželį Rašytojų sąjungoje vyks jubiliato autorinis vakaras, kuriame jis pristatys savo darbus ir papasakos apie save. Didelį vaidmenį Viliaus biografijoje atlieka ir sportas. Jaunystėje jis buvo neblogo meistriškumo dviratininkas, kandidatas į sporto meistrus. Važinėjo paprastu, padėvėtu ir surinktu, tačiau labai mielu dviračiu.
 

LENKTYNĖS. Jubiliatą tobulino puikus treneris kėdainietis Jonas Klungevičius. Dviračio pedalus Vilius mynė tik mokydamasis Kėdainių vidurinėje mokykloje. Jis vis dar prisimena vieną „Nemuno“ draugijos daugiadienių lenktynių etapą, kuriame tapo prizininku. Tada nuo pagrindinės grupės jaunasis dviratininkas pabėgo su gerokai už save vyresniais sportininkais: dabartiniu Alytaus dviratininkų ugdytoju Napoleonu Buinausku ir grigiškiečiu Albinu Poškaičiu. 

„Priekyje prieš vėją važiavome net 75 kilometrus. Aš, jaunas, dar nepatyręs, o varžovai – vyresni, seni vilkai. Sutarėme, kad finišuosime visi kartu. Man tai buvo didelis džiaugsmas, savotiškas manęs įvertinimas“, – prisimena Vilius.

Metus pasportavęs, iš tarnybos sovietų armijoje į Kėdainius sugrįžo pajėgus dviratininkas Antanas Berankis. Viliui jis ilgainiui tapo dideliu autoritetu. Jubiliatas visada žavėjosi šiuo dviratininku – SSRS ir daugkartiniu Lietuvos čempionu. Plentuose jam teko rungtyniauti ir su kitomis Lietuvos dviračių sporto žvaigždėmis, tokiomis kaip Pranas Knieža, Timofejus Zlotnikovas, Juozas Grabauskas, Romas Rudys. Žinoma, juos plente buvo sunku aplenkti.
Tačiau per jaunųjų dviratininkų varžybas V. Gužauskis išsiskyrė ne kartą. Kartais atsirasdavo toks didelis jėgų antplūdis, kad net pats didžiausias Kačerginės žiedo kalnas atrodydavo mažas.


 

ŠVARŪS. Dabar jubiliatas teigia, kad jam dviračių sporte pati įspūdingiausia buvo pradžia. Pačios pirmosios varžybos Druskininkuose 1967-aisiais, kurias jis laimėjo, smarkiai atsiplėšęs nuo varžovų. Po pergalės jis buvo smagiai pakilnotas ant rankų, treneriai prakalbo apie įgimtas puikias Viliaus greičio savybes. Tada jis lankė dešimtą klasę.

Netrukus su suaugusiais dviratininkais jis buvo pakviestas į treniruočių stovyklą Užkarpatėje. Joje galėjo mokytis iš Lietuvos rinktinės asų. Vėliau dalyvavo treniruočių stovykloje Klaipėdoje, nemažai rungtyniavo.

„Tada buvome labai švarūs ir jokių draudžiamųjų preparatų nevartojome. Ir distancijos nebuvo tokios ilgos kaip dabar. Stebiu dabar per televizorių prestižines daugiadienes dviračių lenktynes „Tour de France“ ir žaviuosi didele dviratininkų ištverme, greičiu“, – sako leidyklos vadovas.
 

DAKTARAS. Tačiau V. Gužauskis savo tolesnio gyvenimo nesusiejo su dviračių sportu. Lygiagrečiai su juo buvo kitas romantiškas pomėgis – lietuvių kalba ir literatūra. Kūrė eilėraščius ir spausdino juos Kėdainių rajono laikraštyje. Lietuvos dviračių plento įžymybė A. Berankis sykį jam pasakė :„Tu, Viliau, esi literatas, turi kitų galimybių, kokio velnio vargsti tame dviračių sporte?“ Moralai moralais, bet jie pasiekė Viliaus ausį.

Į Kūno kultūros institutą jis nestojo studijuoti ir pasirinko Vilniaus universitetą – lietuvių kalbą ir literatūrą. Dviračių sportas nuėjo į šoną. Po aspirantūros Pasaulinės literatūros institute Maskvoje apsigynė disertacinį darbą ir tapo filologijos mokslų daktaru. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, "Vagos", „Baltų lankų“ leidyklose.  Išleido kritikos knygą "Poetinė individualumo raiška" (1982), paskelbė literatūros teorijos, kritikos straipsnių, recenzijų.

Tada įkūrė savo leidyklą „Homo liber“, kuriai vadovauja jau 14 metų. Jau seniai brandino svajonę išleisti knygą apie dviračių sportą, ją įgyvendino 1998 metais. Dienos šviesą išvydo knyga apie Lietuvos dviračių sporto istoriją „Mes ne pėsti, mes važiuoti“. Ši knyga Viliui iki šiol pati brangiausia, suteikusi daug džiaugsmo, nes ji buvo susijusi su asmeninėmis patirtimis. Tai leidėjo išleista pirmoji knyga sporto tematika.
 

SLIDĖS. Namie Vilius irgi turi dviratį (yra išlaikęs ir savo vaikystės dviratį, tačiau tokių padangų nebegali nusipirkti). Po miškelius ir Žaliųjų ežerų pakrantėmis važinėja su dukra Kristina, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studente. Vyresnioji dukra Evelina baigė Niujorko Kolumbijos universitetą, įgijo mokslų daktarės laipsnį ir dėsto ispanų kalbą ir literatūrą Velslio koledže Masačusetso valstijoje. Prieš penkerius metus jubiliatas susižavėjo ir kalnų slidinėjimu, važiuoja slidinėti į Italiją, Austriją, Šveicariją: „Kalnų slidinėjimas kai kuo panašus į dviračių sportą. Jame irgi yra užtektinai adrenalino.“

O baigdamas pokalbį priduria: „Kiekvienam jaunam žmogui būtinai reikia sportuoti. Sportuojantis žmogus nepasimeta jokiose sudėtingose situacijose. Jeigu nebūčiau sportavęs, manęs šiandien gal jau nebūtų gyvo. Vienoje kelionėje užsienyje atsidūriau tokioje sudėtingoje situacijoje, kad mane išgelbėjo tik dviratininko įgūdžiai.“