Lietuvoje sportininkai, pasirašydami sutartį, dažnai nutaria apsieiti be teisininko pagalbos ir neretai vėliau dėl to gailisi
Lietuvoje nėra labai daug teisininkų, laisvai besijaučiančių sporto teisės džiunglėse. Vienas tokių – advokatų profesinės bendrijos „MAQS Law Firm“ partneris Laimonas Markauskas su savo bendražygiais.
„Vien šios srities teisininkų mūsų šalyje tikriausiai visai nėra. Nes Lietuvos sporte nėra didelių pinigų. O teisininkams reikia ir užsidirbti. Todėl jie neskiria viso savo laiko, nes žino, kad pragyventi iš to bus labai sunku.
Bet mūsų bendriją sporto teisė labai domina. Gilinamės į jos subtilybes, laikome ranką ant pulso, domimės viskuo, kas su tuo susiję“, – tvirtino 32 metų L. Markauskas.
Šis advokatas gerai žino įvairių sporto šakų, o bene geriausiai – futbolo, užkulisius.
Ar turite daug klientų, susijusių su sportu? Ar sportininkai žino, kur kreiptis? Tikrai negalime pasigirti sportininkų gausa. Pagrindinė problema – mūsų sporte pinigų nėra daug, ne visi sportininkai jų turi, o paslaugos kainuoja. Be to, nėra tradicijos kreiptis į teisininkus. Ne tik sporte – visose gyvenimo srityse.
Dažniausiai nesklandumų kyla sudarant sutartis. Jauni, vos 18 metų sulaukę žaidėjai parduodami į užsienį. Tada niekas apie teisininką negalvoja. Pasitikima vien agentu. Šiuo atveju reikėtų pagalvoti apie prevenciją – padaryti investiciją iš anksto, kad vėliau būtų ramu.
Mano kolega Švedijoje jau daug metų dirba su klubu„Goteborg“. Visos sutartys eina per advokato rankas. Nes ten galioja principas – geriau sumokėti teisininkui dabar negu turėti problemų vėliau.
Lietuvoje beveik nė vienoje sporto šakos federacijoje nėra savo teisininko. Juos tik kartais pasamdo. O juk kiekviena sporto šaka turi savo specifiką. Tarkim, Lietuvos žolės riedulio rinktinė dalyvauja tarptautinėse varžybose ir atsiranda problemų. Visos jus bus sprendžiamos pagal žolės riedulio taisyklių prizmę.
Sporte aukščiausia instancija – Tarptautinis sporto arbitražo teismas (Court of Arbitration for Sport, CAS). Ten išsprendžiama daug svarbių bylų. Klausimas – ką dar reikia padaryti, kad pasiektum CAS? Nes tai labai brangu. Kaip ir Živilės Balčiūnaitės atveju – reikia pagalvoti, ar verta investuoti pinigus, kad pasiektum CAS.
Visas susideda – dideli mokesčiai arbitražui, labai kvalifikuotas atstovavimas, kuris nepigiai kainuoja, nes ten viskas priklauso nuo įrodymų, kuriuos reikia pateikti labai konkrečiai.
Ar jūsų bendrija pirmoji, tiek daug dėmesio skirianti sporto teisei Lietuvoje? Nesame visai pirmi Lietuvoje, užsiimantys šiais dalykais, kuriuos galima pavadinti sporto teise.
Užsienyje – Londone, Ispanijoje – didžiulės advokatų kontoros užsiima vien sporto teise. Jų sritys – rėmimo sutartys, transliacijų teisių pardavimas, komandinių sporto šakų, ypač futbolo, žaidėjų perėjimai ir visi su tuo susiję dalykai.
Lietuvoje teisininkai dažniausia atstovauja žaidėjams ginčuose su klubais, kartais atsiranda teisinės pagalbos poreikis dopingo vartojimo atvejais.
Tiesa, galima samdyti nebūtinai lietuvius. Tik užsieniečiai brangesni.
Mes irgi dirbame įvairiose srityse. Bet sporto teisė mums įdomi, todėl gilinamės, domimės.
Labai skiriasi individualios ir komandinės sporto šakos. Individualiose darbo mažiau, jo būna tik konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, Ž. Balčiūnaitės dopingo byla.
Komandinėse sporto šakose sukurta sistema, čia daugiau teisinių dalykų.
Kai parduoda žaidėją už 50 mln. eurų, darbo tikrai netrūksta. Lietuvoje sumos ne vienu nuliu mažesnės.
Aišku, nereikia nuvertinti ir Lietuvos, nors sumos čia kitos, kitos ir problemos.
Tam tikra sporto teisės dalis yra varžybų organizavimas. Čia irgi yra įvairiausių teisinių dalykų.
Daugumoje šalių ir sporto šakų viskas veikia taisyklių pagrindu. Futbole viską reglamentuoja ne tik žaidimo taisyklės, bet ir įvairiausi FIFA, UEFA, vietinių federacijų nuostatai. Krepšinis, rankinis, žolės riedulys turi savo taisykles. Todėl kiekviena sporto šaka unikali ir teisiniu požiūriu. Norint ką nors nuveikti, reikia įsigilinti į konkrečią sporto šaką. Būna įvairių situacijų.
Lietuvoje vis dar nesėkmingai kovojama su vadinamaisiais atlyginimais vokeliuose. Ar ir sporte ši problema aktuali? 2008 m., kai vyko mokesčių reforma, teko keliauti į Seimą, Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD), todėl gerai žinau šios srities problemas.
Lietuvoje mokesčių sistema sportininkams labai nepalanki. Valstybė juos apkrovė didžiule mokesčių našta, bet draudžia ne viską. Teko kalbėti su ministerijos atstovais, jie sakė, kad nenori drausti sportininkų, nes per didelė rizika. Juk jie susižaloja, patiria traumų, tad išmokos gali būti labai didelės. Tad natūralu, kad toks požiūris verčia eiti į juodąją rinką.
Sportas visose šalyse yra truputis verslo, truputis malonumo, net truputis filantropijos. O pas mus verslo, bent jau oficialiai, nematyti, malonumas nedidelis, rėmėjų kuo toliau, tuo sunkiau surasti.
Jeigu viskas būtų atvira, nesiimčiau spręsti, kaip būtų. Jei viską teisingai darytume, kai kuriose sporto šakose būtų įmanoma pasiekti, kad bent jau nereikėtų tik kišti pinigų, o gal pavyktų net ir uždirbti.
Nors bene vienintelė pelninga sporto šaka yra futbolas. Lietuvoje – gal ir krepšinis, bet tai daugiau vietos pobūdžio – yra du klubai, kurie surenka pinigus ir tarpusavyje kovoja.
O futbolo sistema, sukurta UEFA, yra tokia – jei klubas gerai pasirodo, jis turi šansų užsidirbti bent jau tiek, kad pragyventų. Aišku, neįpirksi tokių žaidėjų kaip Madrido „Real“, bet tam tikro lygio žaidėjų gali įsigyti. O įkandin keliauja teisiniai dalykai.
Įsivaizduokime, kad esu profesionalus futbolininkas ir aikštėje mane sužaloja varžovas. Ar galiu jį paduoti į teismą? Teisės kreiptis į teismą niekas neriboja. Bet nelabai matau perspektyvą. Gal vadinkime tai sporto dalimi, kai įvyksta šiokie tokie apsistumdymai, sukelti emocijų, smulkūs pasidaužymai. Jei jie neveda prie ko nors rimtesnio, teismas pažiūrėtų į tai kaip į profesionalų sporte egzistuojančią riziką.
Nors jei tyčiniai veiksmai baigtųsi rimtesniu sveikatos sutrikdymu, tai galėtų būti galimybė paduoti į teismą.
Pakalbėkime apie kovines sporto šakas. Juk buvo ne vienas atvejis, kai varžybos baigėsi sportininko žūtimi. Paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės. Smūgis į galvą, nesėkmingai nukrito. Tai sportinė rizika.
Ikiteisminis tyrimas šiuo atveju galėtų būti pradėtas, įvertinta, ar buvo laikomasi visų saugumo priemonių, reikalavimų.
Kai kalbama apie žmogaus sužalojimą arba mirtį, taisyklės lieka taisyklėmis, bet įstatymai, ypač baudžiamasis kodeksas, bus aukščiau.
Pavyzdžiui, brazilo Ayrtono Sennos žūtis 1994 m. Italijoje per „Formulės-1“ lenktynes. Teismai tęsėsi daugiau nei dešimt metų, o esminis jų klausimas buvo tas, ar buvo užtikrinti saugumo reikalavimai.
Galima rasti įvairių atvejų. Pavyzdžiui, įvyko riaušės, futbolo sirgaliai įsiveržė į aikštę ir primušė teisėją. Tokių atvejų yra buvę ne vienas. Visiems aišku – sirgaliai pasielgė neleidžiamai. Jiems, atsižvelgus į sveikatos sutrikdymo laipsnį, galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bet yra ir kita pusė – ar varžybų organizatoriai padarė viską, kad būtų užtikrintas saugumas? Tai irgi gali keliauti iki baudžiamosios atsakomybės.
Dar vienas pavyzdys – per maratoną Vilniuje neatlaikė vieno dalyvio širdis. Jis buvo pasirašęs raštą, kad prisiima atsakomybę už savo sveikatą. Kas kaltas?
Svarbu – suformuoti praktiką, o Lietuvoje panašios praktikos dar neturime. Reikėtų žiūrėti, kaip yra kitur. Taip, žmogus pasirašo, kad prisiima atsakomybę. Bet parašas nėra viskas. Visada bus vertinama, ar buvo laiku suteikta pagalba, ar buvo pasirūpinta, kad budėtų gydytojai. Vien raštas, kad prisiima riziką, dar nereiškia, kad vienas už viską atsako. Yra daugybė aplinkybių.
Todėl ir į kiekvieną sporto šaką, atvejį reikia žvelgti unikaliai.
Teisininkų akimis Advokatų bendrijos „MAQS Law Firm“ advokatas ir partneris L. Markauskas su kolegomis pasirengę atidžiai pažvelgti į skaitytojams rūpimas sporto problemas, atsakyti į įvairiausius su sportu susijusius teisinius klausimus. Juos siųskite el. paštu redakcija@sportas.info. Atsakymus į įdomiausius klausimus spausdinsime laikraštyje „Sportas“ ir tinklalapyje www.sportas.info.