| Jolanta Mockevičienė | 2011 m. gegužės 9 d. 16:43 |
Pergalę lėmė psichologinis pasirengimas
"Savo mokinėms sakiau, kad jos mažiau galvotų apie tai, jog namuose ir sienos padeda, tuo aš pati nelabai tikiu", - sakė čempionių trenerė J. Virbickienė
Atkaklus buvo šiemetinis Lietuvos moterų tinklinio čempionato finalinis turnyras. Keturios komandos buvo pasirengusios iškovoti medalius, bet laimė nusišypsojo toms, kurios lemiamiems mačams buvo geriau pasirengusios psichologiškai.
Kai Kauno „Heksa“ dvyliktą kartą tapo Lietuvos čempione, žaidėjos aikštelėje ėmė šėlti kartu su savo gerbėjais. Tinklininkės glėbesčiavosi, šoko džiaugsmo šokį, priiminėjo gėles ir sveikinimus. Buvusi ilgametė klubo žaidėja Rita Verbickienė šalies čempionių trenerei Jolitai Virbickienei įteikė šampano butelį, kuris tuoj pat buvo atidarytas. Gi kitoje aikštelės pusėje vyravo liūdesys. Vilniaus „SM Tauras – Šalčininkai“ žaidėjos iš aikštelės ėjo nuleistomis galvomis.
Čempionių komandoje žaidė Indrė Kumetaitė, Mantė Lokytė, Liubovjė Hakova, Karolina Uvarovaitė, Laura Dailidė, Vytenė Vitkauskaitė, Eglė Dabulytė, Neringa Grikštaitė, Ieva Kazūraitytė, Viltė Makauskaitė, Kristina Prekerytė ir Henrieta Karaliūtė.
Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos Šalčininkėluose. Pergalę 3:0 (25:22, 25:16, 25:19) iškovojo „Heksa“. Kaunietės buvo stipresnės ir žaidžiant namuose – 3:0 (25:18, 25:23, 25:21).
Pergalę nulėmė darnus žaidimas
Kas jums nulėmė pergalę? – po rungtynių paklausiau „Heksos“ trenerės Jolitos Virbickienės
Manau, kad darnus visos komandos žaidimas, didelis noras nugalėti. Esu patenkinta žaidėjų psichologiniu nusiteikimu finaliniam etapui. Metai buvo sunkūs, traumą
gydėsi pagrindinė jungiančioji žaidėja. Kai beliko žengti vieną žingsnį, nesinorėjo likti antromis.
Ar tikėjotės, kad teks žaisti tiktai dvejas rungtynes?
Tikrai ne, galvojau, jog prireiks trečių. Vilniečių komanda – gera, labai kovinga, jai neegzistuoja namų sienos. Laimėjus pirmą susitikimą, slėgė didelė atsakomybė, nes antrosios rungtynės laukė mūsų aikštelėje Kaune. Savo mokinėms sakiau, kad jos mažiau galvotų apie tai, jog namuose ir sienos padeda, tuo aš pati nelabai tikiu – žmogus turi kojas ir rankas, todėl pats turi siekti pergalės.
Komanda manęs nenuvylė, sugebėjo mobilizuotis, prie senbuvių pritapo jaunimas. Geriausia mūsų komandos žaidėja – vienuoliktokė Viltė Makauskaitė, kuri rungtyniavo bintuota ranka, nes prieš kurį laiką buvo susižeidusi pirštą. Tačiau geriausios žaidėjos prizą paskyriau ne jai, o Laurai Dailidei – jinai augina du vaikučius, tačiau neatsisakė padėti komandai.
Ši žaidėja aikštelėje buvo tikras laimės vaikas. Kovojant antrą partiją, Laura pelnė labai reikalingą tašką ir praktiškai jos dėka buvo laimėta partija. Nors abu susitikimus laimėjome po 3:0, tačiau vilnietės buvo lygiavertės ir stiprios mūsų varžovės, jų tikrai bijojome.
Dvyliktą kartą tapome Lietuvos čempionėmis, ar komandai brangūs šie aukso medaliai?
O kaipgi – brangūs! Mes džiaugiamės kiekviena pergale, Tam ir dirbame, kad ją pasiektume. Pati auginuosi sau pamainą, vienos žaidėjos išeina, o kitos ateina. Niekada nejaučiame atsarginių žaidėjų stygiaus.
Kaip apskritai vertinate čempionatą?
Patobulėjo jaunimas, kuris kaip lygiavertis partneris jau pajėgus įsilieti į moterų komandas ir per rungtynėms joms padėti. Visą laiką būna duobė tarp jaunių ir suaugusiųjų, o dabar tas tarpas nyksta. Čempionate meistriškumu labiausiai išsiskyrė trys komandos, čempionato medalininkės.
Labai naudingas komandoms buvo dalyvavimas Latvijos čempionate. Sezonas buvo ilgas, daug rungtynių, buvo galimybė patikrinti visas žaidėjas. Tarkime, mano net 16 žaidėjų dalyvavo finaliniame etape. Tai tikrai daug.
Jeigu reikėtų sudaryti 2011 m. simbolinę Lietuvos čempionato komandą, ką į ją pakviestume?
Vilnietes Ievą Gasytę, Moniką Šalkutę ir Dianą Šuopytę bei savo auklėtines Viltę Makauskaitė, Ievą Kazūraitytę, Mantę Luokytę, Justiną Prekerytę ir Neringą Grikštaitę.
Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad finalinio etapo visų keturių komandų trenerės yra moterys?
Tai laba retas atvejis. Kažin ar rastume aplinkinę šalį, kad finalinio etapo komandoms vadovautų visos moterys, kurios kažkada irgi žaidė tinklinį. Kai LR Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, mes irgi sekame jos pėdomis, tiktai vadovaujame tinklinio paradui.
A. Jansonienė: „Varžovės buvo stipresnės“
Vilniaus „SM Tauras-Šalčininkai“ komanda pripažino, kad varžovės šįkart žaidė geriau ir labiau norėjo laimėti. Jų trenerė Asta Jansonienė dar pridūrė, kad varžovės gerai statė užtvaras ir patikimai gynėsi. Gi vilnietės pritrūko gero puolimo. „Sakoma, kad laimi stipriausi, vadinasi „Heksa“ šiemet pelnytai tapo Lietuvos čempione“, – po ką tik pasibaigusių rungtynių sakė A. Jansonienė.
Tačiau trenerė dėl pralaimėjimo nebuvo labai nusiminusi – banguotai žaidė jų jungiančiosios žaidėjos, pritrūkta jų apgalvotų, radikalių sprendimų aikštelėje. Vilnietėms ypač nesisekė žaisti partijų pabaigas.
Prireikė trejų rungtynių
Kovojant dėl bronzos medalių prireikė trejų rungtynių. Šiauliuose vietos „Artilux“ 3:1 (25:15, 16:25, 27:25, 26:24) nugalėjo Jonavos „Achemos-KKSC“ , tačiau išvykoje abu kartus buvo pajėgesnės jonavietės: 3:1 (25:19, 25:23, 27:29, 25:17) ir 3:0 (25:15, 25:16, 25:16).
Bronzos medalių laimėtojas jonavietes pradžiugino ir rajono savivaldybė, kuri tinklinio komandai pagal tradiciją skyrė 30 tūkst. Lt. Jonaviečių rėmėja „Achema“ komandai padėjo nupirkti vienodus treniruočių kostiumus, sportinius batelius „Adidas“ ir trumpą sportinę aprangą.
Pirmųjų rungtynių Šiauliuose nežaidė trys jonaviečių pagrindinio šešetuko tinklininkės – komandos kapitonė Rima Rameikaitė, Rosita Nevulytė ir Agnės Sliusorenko. Ir tai atsiliepė žaidimui. Kai Jonavoje šios tinklininkės papildė komandą, žaidimas buvo visai kitoks.
Šanso iš rankų išleisti bronzos medalių nebuvo nusiteikusi ir aukšta šiauliečių komanda, vadovaujama Zosės Guobytės. Tačiau ir jonavietės, žaisdamos savų žiūrovų akivaizdoje, žūt būt siekė nugalėti. Joms labai svarbios buvo antrosios rungtynės namuose, kurias jos laimėjo 3:1 ir tapo aišku, kad aikštelės šeimininkės pergalės jau neišleis iš rankų ir per trečiąsias rungtynes.
„Achemos-KKSC“ trenerė Lija Darandovienė gyrė savo žaidėjas Rimą Rameikaitę, jungiančiąją žaidėją Akvilę Kontvainaitę, Ingą Vainilavičiūtę. Bronzos medalių laimėtojos ypač daug patyrimo įgijo, dalyvaudamos Latvijos tinklinio čempionate.
Pasak trenerės, pasikeitė ne vienos žaidėjos požiūris į tinklinį. Sužaidusios paskutiniąsias čempionato rungtynes, dabar jonavietės kurį laiką ilsėsis – dvi žaidėjos rengiasi abitūros egzaminams, kitos pagrindinį dėmesį sutelks mokslui aukštosiose mokyklose.
Kai Kauno „Heksa“ dvyliktą kartą tapo Lietuvos čempione, žaidėjos aikštelėje ėmė šėlti kartu su savo gerbėjais. Tinklininkės glėbesčiavosi, šoko džiaugsmo šokį, priiminėjo gėles ir sveikinimus. Buvusi ilgametė klubo žaidėja Rita Verbickienė šalies čempionių trenerei Jolitai Virbickienei įteikė šampano butelį, kuris tuoj pat buvo atidarytas. Gi kitoje aikštelės pusėje vyravo liūdesys. Vilniaus „SM Tauras – Šalčininkai“ žaidėjos iš aikštelės ėjo nuleistomis galvomis.
Čempionių komandoje žaidė Indrė Kumetaitė, Mantė Lokytė, Liubovjė Hakova, Karolina Uvarovaitė, Laura Dailidė, Vytenė Vitkauskaitė, Eglė Dabulytė, Neringa Grikštaitė, Ieva Kazūraitytė, Viltė Makauskaitė, Kristina Prekerytė ir Henrieta Karaliūtė.
Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos Šalčininkėluose. Pergalę 3:0 (25:22, 25:16, 25:19) iškovojo „Heksa“. Kaunietės buvo stipresnės ir žaidžiant namuose – 3:0 (25:18, 25:23, 25:21).
Pergalę nulėmė darnus žaidimas
Kas jums nulėmė pergalę? – po rungtynių paklausiau „Heksos“ trenerės Jolitos Virbickienės
Manau, kad darnus visos komandos žaidimas, didelis noras nugalėti. Esu patenkinta žaidėjų psichologiniu nusiteikimu finaliniam etapui. Metai buvo sunkūs, traumą
gydėsi pagrindinė jungiančioji žaidėja. Kai beliko žengti vieną žingsnį, nesinorėjo likti antromis.
Ar tikėjotės, kad teks žaisti tiktai dvejas rungtynes?
Tikrai ne, galvojau, jog prireiks trečių. Vilniečių komanda – gera, labai kovinga, jai neegzistuoja namų sienos. Laimėjus pirmą susitikimą, slėgė didelė atsakomybė, nes antrosios rungtynės laukė mūsų aikštelėje Kaune. Savo mokinėms sakiau, kad jos mažiau galvotų apie tai, jog namuose ir sienos padeda, tuo aš pati nelabai tikiu – žmogus turi kojas ir rankas, todėl pats turi siekti pergalės.
Komanda manęs nenuvylė, sugebėjo mobilizuotis, prie senbuvių pritapo jaunimas. Geriausia mūsų komandos žaidėja – vienuoliktokė Viltė Makauskaitė, kuri rungtyniavo bintuota ranka, nes prieš kurį laiką buvo susižeidusi pirštą. Tačiau geriausios žaidėjos prizą paskyriau ne jai, o Laurai Dailidei – jinai augina du vaikučius, tačiau neatsisakė padėti komandai.
Ši žaidėja aikštelėje buvo tikras laimės vaikas. Kovojant antrą partiją, Laura pelnė labai reikalingą tašką ir praktiškai jos dėka buvo laimėta partija. Nors abu susitikimus laimėjome po 3:0, tačiau vilnietės buvo lygiavertės ir stiprios mūsų varžovės, jų tikrai bijojome.
Dvyliktą kartą tapome Lietuvos čempionėmis, ar komandai brangūs šie aukso medaliai?
O kaipgi – brangūs! Mes džiaugiamės kiekviena pergale, Tam ir dirbame, kad ją pasiektume. Pati auginuosi sau pamainą, vienos žaidėjos išeina, o kitos ateina. Niekada nejaučiame atsarginių žaidėjų stygiaus.
Kaip apskritai vertinate čempionatą?
Patobulėjo jaunimas, kuris kaip lygiavertis partneris jau pajėgus įsilieti į moterų komandas ir per rungtynėms joms padėti. Visą laiką būna duobė tarp jaunių ir suaugusiųjų, o dabar tas tarpas nyksta. Čempionate meistriškumu labiausiai išsiskyrė trys komandos, čempionato medalininkės.
Labai naudingas komandoms buvo dalyvavimas Latvijos čempionate. Sezonas buvo ilgas, daug rungtynių, buvo galimybė patikrinti visas žaidėjas. Tarkime, mano net 16 žaidėjų dalyvavo finaliniame etape. Tai tikrai daug.
Jeigu reikėtų sudaryti 2011 m. simbolinę Lietuvos čempionato komandą, ką į ją pakviestume?
Vilnietes Ievą Gasytę, Moniką Šalkutę ir Dianą Šuopytę bei savo auklėtines Viltę Makauskaitė, Ievą Kazūraitytę, Mantę Luokytę, Justiną Prekerytę ir Neringą Grikštaitę.
Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad finalinio etapo visų keturių komandų trenerės yra moterys?
Tai laba retas atvejis. Kažin ar rastume aplinkinę šalį, kad finalinio etapo komandoms vadovautų visos moterys, kurios kažkada irgi žaidė tinklinį. Kai LR Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, mes irgi sekame jos pėdomis, tiktai vadovaujame tinklinio paradui.
A. Jansonienė: „Varžovės buvo stipresnės“
Vilniaus „SM Tauras-Šalčininkai“ komanda pripažino, kad varžovės šįkart žaidė geriau ir labiau norėjo laimėti. Jų trenerė Asta Jansonienė dar pridūrė, kad varžovės gerai statė užtvaras ir patikimai gynėsi. Gi vilnietės pritrūko gero puolimo. „Sakoma, kad laimi stipriausi, vadinasi „Heksa“ šiemet pelnytai tapo Lietuvos čempione“, – po ką tik pasibaigusių rungtynių sakė A. Jansonienė.
Tačiau trenerė dėl pralaimėjimo nebuvo labai nusiminusi – banguotai žaidė jų jungiančiosios žaidėjos, pritrūkta jų apgalvotų, radikalių sprendimų aikštelėje. Vilnietėms ypač nesisekė žaisti partijų pabaigas.
Prireikė trejų rungtynių
Kovojant dėl bronzos medalių prireikė trejų rungtynių. Šiauliuose vietos „Artilux“ 3:1 (25:15, 16:25, 27:25, 26:24) nugalėjo Jonavos „Achemos-KKSC“ , tačiau išvykoje abu kartus buvo pajėgesnės jonavietės: 3:1 (25:19, 25:23, 27:29, 25:17) ir 3:0 (25:15, 25:16, 25:16).
Bronzos medalių laimėtojas jonavietes pradžiugino ir rajono savivaldybė, kuri tinklinio komandai pagal tradiciją skyrė 30 tūkst. Lt. Jonaviečių rėmėja „Achema“ komandai padėjo nupirkti vienodus treniruočių kostiumus, sportinius batelius „Adidas“ ir trumpą sportinę aprangą.
Pirmųjų rungtynių Šiauliuose nežaidė trys jonaviečių pagrindinio šešetuko tinklininkės – komandos kapitonė Rima Rameikaitė, Rosita Nevulytė ir Agnės Sliusorenko. Ir tai atsiliepė žaidimui. Kai Jonavoje šios tinklininkės papildė komandą, žaidimas buvo visai kitoks.
Šanso iš rankų išleisti bronzos medalių nebuvo nusiteikusi ir aukšta šiauliečių komanda, vadovaujama Zosės Guobytės. Tačiau ir jonavietės, žaisdamos savų žiūrovų akivaizdoje, žūt būt siekė nugalėti. Joms labai svarbios buvo antrosios rungtynės namuose, kurias jos laimėjo 3:1 ir tapo aišku, kad aikštelės šeimininkės pergalės jau neišleis iš rankų ir per trečiąsias rungtynes.
„Achemos-KKSC“ trenerė Lija Darandovienė gyrė savo žaidėjas Rimą Rameikaitę, jungiančiąją žaidėją Akvilę Kontvainaitę, Ingą Vainilavičiūtę. Bronzos medalių laimėtojos ypač daug patyrimo įgijo, dalyvaudamos Latvijos tinklinio čempionate.
Pasak trenerės, pasikeitė ne vienos žaidėjos požiūris į tinklinį. Sužaidusios paskutiniąsias čempionato rungtynes, dabar jonavietės kurį laiką ilsėsis – dvi žaidėjos rengiasi abitūros egzaminams, kitos pagrindinį dėmesį sutelks mokslui aukštosiose mokyklose.