Jurgita Štreimikytė atsakė į klausimus apie įsimintiniausias rungtynes, palyginimus su Saboniu bei dėjimus į krepšį.
Jurgitai Štreimikytei-Virbickienei nepatinka, kai prie jos pavardės vartojami terminai „viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių“ ar „legendinė“. Tačiau jos pasiekimai krepšinio aikštelėje kalba patys už save.
Ilgametė Lietuvos rinktinės narė, o dabar Kauno „VIČI-Aisčių“ trenerė atsakė į „BasketNews.lt“ skaitytojų klausimus apie įsimintiniausias rungtynes, palyginimus su Saboniu bei dėjimus į krepšį.
Geriausio klausimo autoriui Agniui, kurį išrinko pati Jurgita, atitenka picerijos „Charlie Pizza“ 50 litų čekis.
Visiems kitiems atrinktų klausimų autoriams atiteks po žurnalą „Mūsų krepšinis“.
Jūsų interviu su Jurgita Štreimikyte-Virbickiene:
Jurgita, krepšinis jums įaugęs į kraują ir tikriausiai dažnai jį ir sapnuojate. Kokį galėtumėte prisiminti patį keisčiausią sapną, susijusį su krepšiniu? (Agnius)Kai jau nebežaidžiau krepšinio, kelis kartus sapnavau, kad vėluoju į rungtynes. Po to sapno sukildavo panika, galvodavau, kaip dabar pasibaigs rungtynės, o manęs nėra. Matyt, tai susiję su išėjimu iš sporto. O anksčiau buvo susiję su emocijomis aikštėje – džiaugsmu, liūdesiu. Išgyventos emocijos atsispindėdavo sapnuose. Bet krepšinio dažnai nesapnuodavau.
Jei nebūtumėte žaidusi krepšinio, ar įsivaizduojate save kitoje veikloje? (Mindaugas).Iš sporto šakų man dar labai patiko tinklinis. O kai pradėjau sportuoti krepšinį, dar kalbindavo į lengvąją atletiką – šuolius į aukštį, vidutines distancijas. O be sporto… Nežinau, sunku pasakyti. Kartais pagalvoju, bet tai yra bevertis galvojimas. Yra kaip yra.
Ar esate save išbandžiusi kitose sporto šakose? (ZalgiriuksZ).
Kai buvau moksleivė, mokyklai atstovaudavau visose lengvosios atletikos rūšyse, pradedant šuoliais į tolį, aukštį, bėgimu nuo 60 metrų iki 3 kilometrų. Dar žaidžiau rankinį, tinklinį. Patinka komandiniai žaidimai.
Kokį svarbiausią dalyką „gavote“ iš krepšinio, kurio, iš kitų profesijų nebūtumėt niekada gavusi, ir ką praradote žaisdama krepšinį, ką galbūt būtumėt galėjusi turėti užsiimdama kitokia profesija? (BasketballLt)Reikėjo daug dirbti su savimi. Kadangi tai komandinis sportas, reikia taikytis prie komandos, sudėtis keičiasi kas metus ar dvejus, reikia taikytis prie kolektyvo. Taigi įgyji lankstumo, kuris yra visur reikalingas. Taip pat gavau daug pažįstamu. Kiekvienoje komandoje, kurioje žaidžiau, iki šiol turiu po 3, 4, 5 pažįstamus. Dar – aplankytos šalys, išmoktos kalbos, kitų šalių kultūros pažinimas, tai plečia akiratį. Sportas tikrai daug davė. Ir požiūris visai kitoks, kosmopolitiškas, nesi uždaras, nesijauti pasaulio bamba. O ką praradau… Sunku pasakyti. Labiausiai pareikalauja sveikatos. Bet visose profesijose, jei kažko sieki, turi kažką paaukoti. Be aukos nebūna idealo. Dar tai, kad šeimos pasiilgsti, mažiau matai. Palikau šeimą būdama 14 metų, bet tuo pačiu išsiplėtė draugų ratas.
Kiek kalbų išmokote žaisdama kitose šalyse?Teko žaisti Prancūzijoje, todėl buvau priversta kažkiek išmokti. Moku paprašyti valgyti ir paklausti kelio. Taigi jau šalyje nepasimesčiau (juokiasi). Dar italų, anglų suprantu, tik sunkiau pasakyti. Moku ir rusų. Visos kalbos daugiau paprastam bendravimui. Kartais gailiuosi, kad nesigilinau stipriau, į pačią kalbų gramatiką.
Ar įsivaizduojate save dabar visiškai be krepšinio? (Myliu_Žalgirį)Kartais pagalvoju, bet kad visiškai juo nesidomėčiau, nesekčiau viena akimi, neįsivaizduoju. Jeigu užsiimčiau kita veikla, visiškai nesusijusia su krepšiniu, manau, sekčiau rezultatus, žiūrėčiau, kaip sekasi panoms. Šimtu procentu negalėčiau pamiršti krepšinio.
Žaidėte WNBA. Ar didelis skirtumas tarp požiūrio į krepšinį ten ir Lietuvoje? (Ieva).Pagrindinis skirtumas tas, kad Amerikoje krepšinis grįstas individualiu meistriškumu, tam tikrų žvaigždžių iškėlimu. Aplink tas žvaigždes sukasi visas žaidimas, visa komanda. 2-3 žmonės yra pagrindiniai, o visi kiti pagalbiniai. Europoje, ypač Lietuvoje, yra komandinis žaidimas. Kiekvienas net lyderis turi gauti pagalbą iš komandos ir pats padėti komandai. Už tai esu daugiau europietiško krepšinio gerbėja.
Ar kada bandėte dėti kamuolį į krepšį? (Antanas)Bandžiau. Tuo metu dar kamuolys buvo didelis, todėl didžiausia problema buvo ta, kad negalėjau viena ranka apimti kamuolio. Lauko teniso kamuoliuką įdėdavau, bet tai toks dėjimas ne vyriškas. Tai tik įstūmimas į krepšį (juokiasi).
Ar jums svarbu ir malonu, kad jus gretina su Arvydu Saboniu, kaip analogija moterų krepšinyje? (Jokeris3)Kai gretina su Saboniu, manau, bet kam yra malonu. Bet nesureikšminu tų dalykų. Kažkas pasakė, kažkas pagavo ir ta grandinė tęsiasi. Taip pat kaip vadina „legendine“, „visų laikų geriausia“… Man tai skamba per daug išdidžiai ir išpūstai. Niekada nežaidžiau krepšinio dėl kažkokių titulų. Žaidžiau dėl to, kad jis man patiko. Tie pavadinimai, aišku, malonu, bet kad tai akcentuočiau… Tai tikrai ne. Sabas yra Sabas, o mums visiems iki jo labai toli.
Kokios buvo Jūsų įsimintiniausios varžybos, apie kurias dar ir dabar dažnai pagalvojate? (Odita)Tai buvo vaikystėje, kai man buvo 10 ar 11 metų. Iki tol visada sėdėdavau ant suolelio, treneriai ne labai manimi pasitikėjo, buvau nematomas vaikas ir laukdavau savo eilės. Ir buvo rungtynės Gardine, per kurias galvojau, kad jei mane išleis, parodysiu viską, ką moku. Ir tokia galimybė man buvo suteikta, tikrai sugebėjau parodyti viską, ką moku geriausiai. Nuo tų rungtynių pasikeitė mano statusas. Iš karto patekau į starto penketą, iš kurio praktiškai nebeiškritau. Kitos įsimintiniausios rungtynės – kas žino istoriją, žino prakiurusį stogą Vilniuje per rungtynes Pedagoginiame universitete. Prieš labai stiprią „Parma“ komandą, kurioje tada buvo tikras krepšininkių žvaigždynas, pirmavome 20 taškų ir buvo likę mažiau nei 10 minučių. Visas rungtynes lašėjo pro stogą į aikštelę vanduo. Visas rungtynes kažkiek pavalydavo, bet besibaigiant rungtynėms viena iš priešininkių paslydo ir jos pareiškė protestą, kad šioje salėje rungtynių nebežais. Be abejo, jos buvo nutrauktos. Jei būtume laimėjusios, būtume patekusios į atkrintamąsias varžybas. Skaudžiausia buvo dėl to, kad niekas neperspėjo, kad reikės peržaisti rungtynes kitą dieną. Išsiskirstėme su nuoskauda, o kitos dienos ryte buvo perspėta, kad reikės tą dieną peržaisti rungtynes iš naujo. Nesugebėjome laimėti ir tai buvo skaudus dalykas. Dar įsimintinas Europos čempionato finalas. Nors gal ne tiek finalas, kiek pusfinalis, kurį laimėjome prieš Vokietiją po dviejų pratęsimų. Eurolygos trečia vieta su TEO… Tada irgi ne pats finalinis ketvertas buvo įsimintinas, o pergalė prieš Maskvos „Dinamo“ ketvirtfinalyje, kai atsilikome 12 ar 15 taškų, bet sugebėjome laimėti.
Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai žaistų krepšinį?(dovydas1001)Nežinau. Mano požiūris toks, kad nesvarbu, kas buvai, vaikas yra kitas žmogus, kita asmenybė, todėl jis turi daryti tai, kas jam malonu ir prie širdies. Jeigu jis norės žaisti krepšinį, aišku, padėsiu, bandysiu pakreipti reikiama linkme, bet kol kas tokių požymių nėra (šypsosi).
Prieš kokią krepšininkę buvo sunkiausiai grumtis?(breaker)
Buvo tokia rusų krepšininkė Natalija Zasulskaja, ji buvo tokia apvali ir atrodė, kad neturėtų greitai judėti, bet ją būdavo labai sunku dengti. Išsekindavo per rungtynes. Gal dėl to, kad ji buvo vyresnė, o aš jauna. Vėliau sukaupiant daugiau patirties su varžovėmis stengiesi išeikvoti daugiau smegenų, o ne fizinių jėgų. Buvo nemažai žaidėjų, su kuriomis tekdavo pasigrumti. Bet tai įdomu, nes kas lengva, tai neįdomu. Tai duoda stimulą augti ir tobulėti.
Jeigu turėtumėte laiko mašiną, kur keliautumėte ir ką pakeistumėte? (ledinuke98)Hmm. Jeigu galėčiau grįžti atgal, kai buvau 20 metų, bet turėčiau tą patį protą, kurį turiu dabar, tai grįžčiau su mielu noru (juokiasi). Bet manau, kad nieko nekeičiau. Nes turi praeiti tą kelią, kurį turi praeiti.
Gal pakeistumėte kažką su tuo prakiurusiu stogu?Kodėl? Ta patirtis irgi buvo įdomi, rašė visi laikraščiai ir Italijoje, ir Lietuvoje (juokiasi). Atsimenu, buvo antraštė „Parmą išgelbėjo žąsys ir prakiuręs stogas“. Nieko nekeisčiau, yra kaip yra.
Ar norėtumėte paprasto gyvenimo, kad nebūtumėte tokia įžymi? (ledinuke98)
Aš gyvenu paprastą gyvenimą. Įžymumas nėra mano darbas, tai spaudos, visuomenės darbas. Spauda gali greitai tiek padaryti tave įžymų, tiek sumaišyti su žemėmis. Lietuvoje tai labai paprasta padaryti. Gali atsiriboti nuo spaudos ir nebūsi įžymus, bet reikia gerbti kiekvieno žmogaus darbą. Jie dirba savo darbą, aš darau savo ir turime gerbti vieni kitus. Nesu įžymi, galiu ramiai gyventi ir išeiti visur. Esu paprastas žmogus ir tokia jaučiuosi.
Kokią taisyklę moterų krepšinyje norėtumėte pakeisti?(white)
Vienintelis dalykas, kas man dabar krenta į akis, kad moterų krepšinis pasidarė per daug grubus, per daug jėgos žaidimas. Ypač Amerikoje. Naudojama daug fizinės jėgos, o norėtųsi, kad tai būtų technikos, taktikos dalykai, daugiau grožio. Tai ir yra didžiausias minusas. Norisi, kad fizinė jėga būtų naudojama ne kontaktui, o pačiam žaidimo grožiui.
Kokio klausimo labiausiai bijote? (nestas)Bijau kvailų klausimų, kai nežinau, ką atsakyti ir reikia galvoti, kaip išsisukti. Gal net ne bijau, o išveda iš pusiausvyros. Į visus klausimus stengiuosi atsakyti. Bet kai žmogus klausia ir pats nelabai žino, ką klausia… Ypač tai susiję su žurnalistais, kurie su sportu mažai susiję ir tada uždavinėja klausimus, atrodo, labai protingus, o iš tiesų net nežinia, kaip į juos atsakyti ir kaip neįžeisti žmogaus, bet atsakymas būtų normalus. Tokie klausimai labiausiai išveda iš pusiausvyros. Norisi, kad jei žmogus kažko klausia, bent suprastų, apie ką eina kalba. O kai atsakai, ir matai, kad akys nelabai supranta, apie ką kalba, tai labai sudėtinga ir jam pačiam, ir man.