Tenisas – visas gyvenimas

Ramojus Liubartas per karjerą iškovojo 13 Lietuvos čempiono apdovanojimų suaugusiųjų tenisininkų čempionatuose. Kiek kartų laimėjo įvairaus amžiaus grupės pirmenybes, nė pats neprisimena. Daugiau nei 30 kartų tikrai bus. Veteranas, dar ir dabar nesiskiriantis su teniso rakete, balandžio 13 d. sulaukė 75 metų.

Jam pirmam iš Lietuvos tenisininkų buvo suteiktas sporto meistro vardas. Jis ilgus metus buvo Lietuvos ir Kauno miesto komandų pagrindinis žaidėjas, šių komandų kapitonas. Atstovavo Lietuvos rinktinei tautų spartakiadose (1956, 1959, 1963, 1967), o gindamas Kauno komandos garbę daugybę kartų laimėjo Lietuvos spartakiadose, čempionatuose ir įvairiuose turnyruose. Olimpinėse veteranų žaidynėse, 1994 m. vykusiose Australijoje, R. Liubartas užėmė ketvirtą vietą, daugybę kartų dalyvavo senjorų pasaulio čempionatuose. Jubiliatas yra nugalėjęs visose Lietuvoje vykusiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, jam suteiktas „Žalgirio“ draugijos garbės vardas, teniso senjoras apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

PRADŽIA. „Tenisas – mano visas gyvenimas. Visa, kas buvo gražiausia ir laimingiausia, man susiję su tenisu. Dešimties pradėjau ir dabar yra 65 metai, kai laikau teniso raketę“, – atvirai kalbėjo veteranas.

Viskas prasidėjo iš karto po karo. Ir tenisas mažajam Ramojui nebuvo pirma išbandyta sporto šaka. Iš pradžių vaikas tiesiog mėgo sportą. „Visas sporto šakas. Lengvąją atletiką, krepšinį, – pasakoja R. Liubartas. – Kartą vienas tuo metu buvęs antras Lietuvoje teniso žaidėjas pakvietė mane. Sako, ateik pas mus į tenisą. Užsikrėčiau. Mane priėmė į pačią silpniausią grupę. Bet aš, kadangi gimęs po avino ženklu, visą laiką norėjau pasiekti daugiau. Daug dirbau papildomai ir kopiau, kol pralenkiau savo draugus. Nuo tada jau buvau ir čempionas – 20 metų laimėdavau beveik visus turnyrus Lietuvoje ir žaidžiau kaip Lietuvos rinktinės narys.“

Nepriteklių tais laikais – nors vežimu vežk. Atrodytų, koks sportas gali būti galvoje. R. Liubartas tvirtino kitaip. Vadino savo sportininkų kartą fanatikais. „Pavasarį, kai norėdavom įgauti jėgų, nes jų nebuvo, juk nebuvo vitaminų, eidavom į Fizinės kultūros dispanserį, kad mums suleistų kokių nors stiprinamųjų. Fanatiškai norėjom visavertes treniruotes turėti. Toks buvo tas pokario laikotarpis“, – pasakojo tenisininkas.

Kartais tekdavo sportuoti ir naktimis. Infrastruktūros visoms sporto šakoms nepakakdavo. „Žiemą mums, tenisininkams, būdavo labai sunku. Ateidavom, kai jau visų sporto šakų atstovai būdavo baigę. Nuo vienuoliktos ar dvyliktos vakaro pradėdavom treniruotes“, – prisiminė veteranas.

Kurį laiką R. Liubartas rinkosi sporto šaką. Lankė teniso ir krepšinio treniruotes.

„Žaidžiau ir krepšinį Kauno jaunių komandoje, – kalbėjo jis. – Bet supratau, kad su mano ūgiu tikru krepšininku nelabai galėsiu būti, o kitas dalykas – mane viliojo individuali sporto šaka. Kad tai, ką pasieksiu, būtų mano, kad nereikėtų dalytis su kitais, kurie galėtų sakyti – tu gal ir čempionas, bet prisidėjai mažai. O vėliau tenisas įaugo į kraują ir jau kitaip būti negalėjo.“

KARJERA. Pirmasis Lietuvos tenisininkas, kuriam buvo suteikta savotiška tuometė pripažinimo kategorija – sporto meistro vardas, – tvirtina, kad Lietuvos teniso laimėjimai, palyginti su kitomis Sovietų Sąjungos respublikomis, būdavo „aukso vidurys“.

„Mes buvom net šešti septinti, – teigė R. Liubartas. – Ir latvius aplošdavom, ir baltarusius, visą Centrinę Aziją. Aš buvau laimėjęs Centrinės Azijos čempionatą, Pabaltijo turnyrą, buvau Sovietų Sąjungos profsąjungų jaunių čempionas, kur, atmetus „Dinamo“ draugijos sportininkus, visi kiti dalyvavo. Buvome aukso viduriukas.“



Kaip ir kiekvienas aukšto lygio sportininkas, R. Liubartas skersai ir išilgai išvažinėjo visą Sovietų Sąjungą. Išvykti už geležinės uždangos tenisininkams buvo sunkiau nei kitiems sportininkams. Kurį laiką jie buvo izoliuoti.

„Nikitos Chruščiovo valdymo laikais Sovietų Sąjunga turėjo žaisti su Pietų Afrika, bet neišėjo į aikštę. Ir penkerius metus neleido dalyvauti bet kokiose tarptautinėse varžybose.“

Pietų Afriką Sovietų Sąjunga boikotavo politiniais motyvais.

R. Liubartas didžiajame sporte buvo ilgai – iki 45-erių. Teigia, kad sunkoka buvo apsispręsti nustoti varžytis su kur kas jaunesniais varžovais.

„Žaidžiu dėl aukštesnių vietų su 15 ar 20 metų jaunesniu varžovu ir kyla minčių, o kam man to reikia. Ir kas, kad aš laimėsiu dar vieną kartą? Tada ir pradėjau galvoti apie pabaigą.“

TRENERIS. Bet su tenisu R. Liubartas neišsiskyrė. Ir dabar raketę rankoje laiko. Tiesa, labiau kaip treneris
„Aš visą laiką su rakete. Nors ir keista, mano organizmas dar laiko, nors kiti jaunesni jau su pakeistais sąnariais... Mane tai kol kas aplenkė“, – džiaugėsi veteranas.

R. Liubartui buvo sunku atsisakyti vykti į savo amžiaus grupės senjorų turnyrą. Iki šiol stengėsi dalyvauti juose visame pasaulyje.

„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybių dalyvauti senjorų turnyruose visame pasaulyje, – pasakojo R. Liubartas. – Anksčiau burnodavom, kad nematom pasaulio, išskyrus Sovietų Sąjungą, o dabar žaidžiu visur: ir Australijoje, ir Argentinoje, ir Amerikoje, visoje Europoje. Pradedant nuo 40-ies, amžiaus kategorijos skirstomos kas penkerius metus. Vyksta tų kategorijų sportininkų pasaulio čempionatai. Juose labai ilgai dalyvavau. Ir dabar ruošiausi. Nuo 75 metų – nauja grupė ir aš joje būčiau vienas lyderių. Bet jau mane atkalbėjo: „Ar tau mažai pergalių buvo, ar tu nori dar traumuotis?“ Ir aš pagalvojau, kad gal jau tikrai laikas apsiraminti.“

SKIRTUMAI. „Mūsų žaidimas, aišku, buvo daug žemesnio lygio, – atvirauja ilgametis tenisininkas. – Bet jei duotume Roger Federeriui ar Rafaeliui Nadaliui medines teniso raketes su Leningrado kamuoliukais, tai pamatytume, kaip jų žaidimas atrodytų... Su „Inkaro“ bateliais žaisdavom. Kaip mes kojų nenusivarėm, sunku suprasti. O juk treniruodavomės po šešias septynias valandas per dieną.“

Vis dėlto R. Liubartas mano, kad jo laikais tenisas būdavo gražesnis: „Mūsų tenisas buvo įvairesnis nei dabartinis. Nebūdavo tokių stiprių padavimų kaip dabar, kai viso žaidimo esmė – spėjo varžovas pakišti raketę ar nespėjo. Varžovas atmušdavo ir vykdavo kova dėl to kamuoliuko. Daugiau variacijų būdavo, daugiau paties žaidimo. Dabar tenisininkai labai retai laimi varžovo padavimą. Jeigu jau laimėjai varžovo padavimą, tai labai daug galimybių, kad to geimo užteks setui laimėti. Viskas paremta smūgiais.“

Bet labiau R. Liubartui įstrigo lietuvių požiūrio į tėvynę pasikeitimas. Ne tik tenisininkų.
„Nebuvo tokios minties, kad gali praleisti varžybas, jeigu reikia už Lietuvą kovoti, – kalbėjo jis apie savus laikus. – Net ir po didžiausios traumos dar neapsigydžius kojų, man nė į galvą neateidavo, kad gali atsakyti: aš dabar nedalyvausiu, dar pasigydysiu... Mūsų supratimas buvo visai kitas. Dabar girdi: krepšininkai kviečia Žydrūną Ilgauską atvažiuoti, o tas sako: „Na, ne, aš būsiu pavargęs.“ Tais laikais tokį atsakymą vargu ar kas būtų supratęs. Mes viską dėl Lietuvos mesdavom.“