„Nesakau nei taip, nei ne. Dar daug laiko iki to. Negaliu laikyti savęs profesionalia sportininke, nes profesionaliai nebesportuoju. Žinoma, vienaip ar kitaip judu, mano profesionalumas išlikęs, bet nepasakyčiau, kad esu sportininkė ir tęsiu karjerą.
Pasaulio čempionatas – toks dalykas, kuriam reikia rengtis. Negali ateiti nuo bliūdų ir sakyti, kad dalyvausi. Jaučiu atsakomybę prieš tuos žmones, kurie organizuoja, ir prieš save, negaliu neapdairiai su savo organizmu elgtis“, – sakė I. Klimašauskienė.
Šių metų planetos pirmenybės vyks lapkritį Vilniuje.
2004-ųjų Europos savigynos imtynių, geriau žinomų kaip sambo, aukso medalio laimėtoja, daugkartinė Lietuvos čempionė I. Klimašauskienė per daugiau nei du dešimtmečius trukusią karjerą iškovotų apdovanojimų nebeskaičiuoja. Todėl paklausta, kelintas jos kolekcijoje buvo balandį iškovotas Lietuvos čempionato auksas svorio kategorijoje iki 64 kg, sportininkė sutrinka: „Tikrai nepasakysiu. Kažkada baigėsi laurų skaičiavimas. Turbūt kai baigėsi karjera.“
Aktyviai nebesportuojanti 38 metų dziudo ir sambo imtynininkė ir dabar neatsisako sudalyvauti savigynos imtynių varžybose, tiesa, ne dėl praeityje buvusio entuziazmo. Kovoti I. Klimašauskienę skatina noras neprarasti profesionalumo. Šiuo metu trenere dirbanti moteris pastebi, kad imtynių populiarumas auga, tačiau gerokai lėčiau, nei galėtų.
Visuomenėje vis dar egzistuoja stereotipas, esą dvikovos – vyriškas sportas. Ar esate per savo karjerą tiesiogiai susidūrusi su tokia nuomone?
Tokie vertinimai priklauso nuo žmogaus išsilavinimo. Tie, kurie mažai žino, skeptiškai žiūri, kritikuoja, o tie, kurie domisi ir gilinasi į sportą, niekada vienareikšmiškai nevertins. Manau, kad nėra vyriškų ir moteriškų sporto šakų, sportas yra vienas. Tai laisvalaikio praleidimo forma, pomėgis, atsidavimas, geros ir blogos emocijos, tiesiog – gyvenimas.
Ar dziudo imtynių įgūdžiai padeda sambo imtynėse? O gal atvirkščiai?
Čia beveik ta pati sporto šaka, tik dziudo prioritetas tas, kad ji – olimpinė, o sambo imtynės sukurtos Sovietų Sąjungos laikais kaip dvikova ir tais laikais buvo daugiau susietos su armija. Esmė – olimpinės šakos vardas, o olimpiada – aukščiausias kiekvieno sportininko siekis.
Ar neapmaudu, kad pačiai neteko dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Dabar jau ne. Kažkada draskė širdį, bet viskas praeityje. Jei negauni vieno, gauni ką nors kitą. Man tai kompensavo sambo imtynių laimėjimai.
Lietuvos dziudo federacijos vadovai uždraudė savo atletams dalyvauti sambo imtynių varžybose, motyvuodami tuo, kad jos finansiškai neprisideda prie sportininkų ugdymo. Kaip vertinate federacijų konfliktą ? Vis dėlto šios abi sporto šakos jums labai artimos.
Labai skeptiškai vertinu, nepritariu tam. Nuo to kenčia sportininkai, treneriai. Visur sportas turi išlošti, o ne pralošti. Tačiau kai vyksta konfliktas, kas nors vis tiek turi pralošti. O pralaimi sportininkai, nes negauna progos startuoti. Tų progų ir taip nėra daug, nes abiejų federacijų biudžetai labai maži. Manau, kad susijungus bendras darbas duotų daugiau vaisių. Bet kaip biedni – taip durni, kaip durni – taip biedni.
Per ilgą karjerą, ko gero, teko patirti ne vieną traumą?
Tikrai nemažai to fizinio skausmo buvo. Aš buvau fanatikė, per daug visur skubėjau. Ir po gimdymo stačia galva nėriau į aktyvų sportą, per mažai savęs žiūrėjau ir gailėjau. Man buvo abu kelio raiščiai operuoti, raktikaulis, pirštas.
Kiek dar planuojate dalyvauti varžybose?
Ketinimo dalyvauti varžybose nebeturiu. Kai pasitaiko galimybė – sudalyvauju. Per daug entuziazmo nėra, tai labiau dėl profesionalumo. Dabar didžiausias mano, kaip trenerės, noras – į abi šias sporto šakas pritraukti kuo daugiau jaunimo. Dvikovos sporto šakos – be galo gražios, bet nelengvos, joms reikia daug atsidavimo, darbo, meilės, jos ugdo ištvermę, dvasinį žmogaus brandumą. Mano entuziazmas dabar nukreiptas šia linkme.
Ar jūsų vaikai taip pat užsiima imtynėmis?
Abu mano vaikai – 17-metis Mantas ir 15-metė Justina – sportuoja. Nepasakyčiau, kad profesionaliai, labiau kaip mėgėjai, bet sūnus kasdien lanko treniruotes, o duktė sistemingai lanko tris kartus per savaitę. Aš labai patenkinta tuo, nes jie auga fiziškai stipresni, ir žinau, kad laisvalaikį renkasi produktyvesnį. Jiems tai patinka, bet jie tikrai nebus profesionalai. Tiesiog matau, kad ne tas entuziazmas, ne tas noras ir ne ta meilė. Daug sportininkų ateina ir išeina, o jei pasiseka surasti tą vieną kūrinėlį, kuris sutvertas sportui, džiaugiamės ir labai daug iš jo tikimės.
Ar pati savo vaikus treniruojate?
Iš dalies taip. Su humoru pasakysiu – entuziazmu netrykštame to daryti, nes savame kieme pranašas nebūsi. Sunku treniruoti savo vaikus ir perteikti jiems sporto filosofiją. Jie vis tiek pasipriešinimą rodo ir savo nuomonę reiškia ten, kur reikėtų patylėti.
Ką veikiate laisvalaikiu? Ar jo lieka?
Mūsų visas laisvalaikis susijęs taip pat su sportu. Stovyklos, varžybos – daug savaitgalių iškrinta. Labai mėgstu gamtą, turiu kaimą, todėl kai labai pervargstu, stengiuosi išbėgti į tą vienatvę, atsigauti nuo ritmo.
Didžiausias mano pomėgis – gamta. Dar mėgstu skaityti, bendrauti su draugais. Muziką mėgstu, retkarčiais į spektaklį, koncertą nueinu. Kai laisvo laiko atsiranda.