Nesiblaškyti, galvoti tik apie tikslą, bet mokėti ir atsipalaiduoti – tai taisyklės, kurių laikosi stipriausi Lietuvos karatė kovotojai.
Lietuvos rinktinė – Europos kiokušin karatė lyderė. Iki šiol tituluočiausia žemyno komanda ir per praėjusį savaitgalį Vilniuje vykusias Europos pirmenybes
susižėrė gausybę medalių.
Europos karatė organizacijos (European Karate Organisation, EKO) viceprezidentas ir Pasaulio karatė organizacijos (World Karate Organization, WKO) prezidiumo narys Romas Vitkauskas prieš pirmenybes džiaugėsi, kad karatė nors ir ne olimpinė, bet labai populiari sporto šaka Lietuvoje, o šalies rinktinė dar stipresnė nei ta, kuri prieš metus kovojo Europos čempionate Ispanijoje. Ir kad visi jos nariai užsidirba iš sporto, savo klubuose dirbdami treneriais instruktoriais.
Vykstant Europos čempionatui Lietuvos karatė rinktinė gyveno užmiestyje. Gamtoje. Užsidariusi nuo pašalinių ir susitelkusi į vieną tikslą – pergales.
Su artimaisiais ir žurnalistais karatistai prieš čempionatą galėjo pabendrauti tik pirmą savaitės pusę, o antrą – tik tarpusavyje arba su treneriais.
Pateikiame kai kurias komandos trenerio Pauliaus Klapatausko bei Europos čempionato dalyvių Donato Imbro, Margaritos Čiuplytės ir Ritos Pivoriūnaitės mintis apie karatė kovotojų gyvenimo užkulisius.
Apie karantinąMargarita Čiuplytė: „Ne dėl drausmės tie užsidarymai. Dėl pašalinių, kurie blaško dėmesį. Juk kai kovoji Lietuvoje, visada susirenka mamos, tėtės. Reikia būti mandagiai, kreipti į juos dėmesį, papasakoti jiems apie gyvenimą, apie studijas. Dėl išsiblaškymo esu nukentėjusi. Tiesiog pramiegojau kartą savo kovą...“
Paulius Klapatauskas: „Egzistuoja pašaliniai dirgikliai, trukdantys susikaupti: tėvai, draugai, giminės. Vienam bilieto reikia, kitam – paklausti, kaip gyveni. O prieš tokias varžybas reikia maksimaliai susikoncentruoti, galvoti apie jas, ne apie draugus ar savo klubo narių reikalus.
Gamtoje galima pailsėti nuo greito mūsų gyvenimo. Kiekvienas žmogus ilsisi kitaip. Vienam reikia pasivaikščioti miške, kitam – pamąstyti prie ežero, trečiam – tiesiog ramiai išsimiegoti.“
Donatas Imbras: „Nesam tokie nedrausmingi. Nedrausmingas galbūt mūsų jaunimas. O mes, veteranai, juk turim jiems pavyzdys būti, juos auklėti. O kaip auklėsi savo pavyzdžiu, jei pats nedalyvausi toje stovykloje?“
Apie svorįRita Pivoriūnaitė: „Dabar nevalgau nieko. Blogiausia, kad negalima net gerti vandens. Per kelias dienas turiu patekti į kategoriją iki 55 kilogramų.“
Margarita Čiuplytė: „Teko svorį mesti ir man, kai bandžiau patekti į vidutinę kategoriją. Taip, tai vienas sportavimo nemalonumų – apsunkina mūsų sportinį gyvenimą. Psichologiškai nėra lengva, kai negali valgyti, ko nori ir kada nori.
Žinoma, priklauso nuo to, kiek svorio reikia numesti ir per kiek laiko. Jei kelis kilogramus – normalu. Jei aštuonis, dešimt ar vienuolika – daug. Jeigu pakanka atsakomybės, kad galėtum tęsti tai du ar tris mėnesius, nebūni labai apsiribojęs. Negali valgyti saldumynų, negali valgyti naktimis, ir tiek. Kur kas blogiau, jei meti paskutiniu momentu per kelias dienas.
Gal ir jautiesi silpniau per varžybas. Bet vėl – viskas priklauso nuo to, kaip suplanuosi tą svorio metimą. Jei pradėsi anksčiau, silpnumo nejusi. Jei kelias paskutines dienas visai nevalgai ir net negeri, tada tikrai jautiesi silpnesnis.“
Apie maistąMargarita Čiuplytė: „Paprastai valgai, ką nori. Ypač aš. Nes aš nemėgstu mūsų lietuviško maisto: didžkukulių, riebios mėsos. Tad man labai susilaikyti nereikia. Aišku, jei esi sportininkas, turėtum vengti daug saldumynų, ledų ar „McDonald’s“. Įprasta maitintis ryžiais ar makaronais.“
Paulius Klapatauskas: „Ko tikrai sportininkui negalima, tai vartoti maisto papildų, neišsiaiškinus jų sudėties. O šiaip niekas nėra uždrausta, tik reikia skirti, kas galima prieš varžybas, kas – po jų. Ir pačiam tai suvokti.
Gerdamas alkoholį aukštų rezultatų nepasieksi. Bet nesakau, kad esame visiški abstinentai. Po varžybų ar laimėję, ar pralaimėję leisim sau išgerti bokalą alaus. Tai nekenkia.“
Donatas Imbras: „Nemanau, kad saikingas alkoholio vartojimas gali pakenkti sportui. Kaip picą suvalgyti kartą ar du per mėnesį nėra blogai, taip nėra blogai ir taurę vyno išgerti. Aš visiškai nevartoju alkoholio jau 15 metų. Nuo savo 18-ojo gimtadienio, kai pabandžiau ir supratau, kad tai – ne man.“
Apie profesionalumąMargarita Čiuplytė: „Šiuo metu gyvenu iš sporto. Tiesa, iš paties mūsų sportavimo labai daug neuždirbsi. Labiau iš to, kad dirbi treneriu, instruktoriumi, treniruoji grupes.
Treniruoju ir mergaites, ir berniukus. Nėra taip, kad berniukai nepasitikėtų vien dėl to, jog nesu vyras. Ypač vaikai. Žmonės vis dėlto labiau vertina titulą, o ne lytį.“
Donatas Imbras: „Galbūt mes profesionalai ne dėl to, kad gaunam už sportą daug pinigų, o dėl to, kad mes tuo sportu gyvename. Iš ryto dviejų valandų treniruotė, vakare pats treniruoji.
Treneris turi būti pavyzdys. Ne tik pasakyti, ką reikia daryti, bet ir pačiam tai parodyti. Kitaip – koks tu treneris? Profesionaliai sportuodamas turi būti pasiruošęs dešimčiai balų, o būdamas treneriu – bent septyniems.“
Apie populiarumąMargarita Čiuplytė: „Vilniuje – didelė karatė klubų konkurencija, kitur tikrai ne tokia. Bet ir Vilniuje darbo pakanka visiems. Nes šis sportas labai populiarus ir labai patinka vaikams. Jis leidžia jiems išsilakstyt, išsišėlti – daugeliui būtent to labiausiai ir norisi.“
Donatas Imbras: „Labai aktyviai žmonių neieškome. Patys treniruotis ateina. Manau, yra geras mūsų Federacijos įdirbis, karatė laikoma rimta, drausminga sporto šaka.“
Paulius Klapatauskas: „Sakoma, kad žuvis genda nuo galvos. O mūsų galva sveika. Manau, kad daug priklauso nuo federacijos, nuo jos vadovų iniciatyvos, laisvalaikio aukojimo karatė sportui. Visi karatistai – darbštūs žmonės.
Džiugina tai, kad karatė išpopuliarėjo natūraliai, o ne kaip nors dirbtinai. Taip, klubų daug, konkurencija didelė, bet tarp karatistų nėra egoistinio požiūrio, visi sutariame.“