| zalgiris-vilnius.lt | 2011 m. balandžio 14 d. 21:44 |
Vaidas Šilėnas: "Tegu varžovai bijo mūsų"
Po traumos atsigaunantis "Žalgirio" saugas Vaidas Šilėnas tikisi artimiausiu metu išbėgti į aikštę ir per oficialias žalgiriečių rungtynes.
Iš „Šiaulių“ į „Žalgirį“ šiemet persikėlęs saugas Vaidas Šilėnas už žaliai baltus šiame sezone žaidė tik draugiškose rungtynėse, bet per oficialias išbėgti į aikštę jam neteko.
Pirmadienį Vaidas rungtyniavo per „Žalgirio“ ir Pakruojo „Kruojos“ dublerių rungtynes ir įmušė vieną iš trijų komandos įvarčių, tačiau saugas neslepia, jog prieš pat sezoną patirtos traumos iki galo dar nėra išsigydęs.
Vaidai, žaidei už dublerius. Galima suprasti – jau pasveikai?
Žaidžiau, bet negaliu pasakyti, kad esu iki galo pasveikęs. Dar tik pusantros savaitės, kai vėl ėmiau treniruotis ir tikrai negaliu pasakyti, kad esu pilnai pasiruošęs.
Tikėtis Tave šeštadienį pamatyti aikštėje sunku?
Gal ir galima tikėtis. Bet tai jau spręs treneris.
Ne gydytojai?
Ne, jau treneris. Jei manimi pasitikės, leis sužaisti, gal ne visas rungtynes, dalį jų. Suprantama, tai priklausys ir nuo rezultato, ir nuo kitų komandos draugų žaidimo.
Kaip atrodo komandos žaidimas žvelgiant iš šono?
Viskas gerai, žaidimas eina tinkama linkme. Yra, aišku, skirtumas, kai žaidžiama namuose – uždarame manieže ir Gargžduose – atviroje aikštėje. Lauke kitaip viskas – vėjas pučia, kvėpavimas kitoks. Todėl, kai treniruojiesi manieže sunkiau adaptuotis lauke.
Kas komandos žaidime gera, kas taisytina?
Taisytina – viskas po truputį. Mes visi esame žmonės ir kartais klystame. Treneris pasako ką reikia taisyti, treniruotėse stengiamės tą padaryti. Kiekvienose rungtynėse galima išvardinti ir daug minusų ir daug pliusų, jos visos – kitokios. Juk ne vien nuo mūsų priklauso žaidimas ir jo kokybė. Priklauso ir nuo to, kaip varžovas žaidžia, ką leidžia mums, ko neleidžia.
Žiūrėdamas rungtynes nepagalvoji: „būčiau aš, sužaisčiau kitaip“?
Visada taip galvoji. Juk iš šalies vertinti lengviausia. O kai išeini į aikštę, jau viskas būna kitaip. Kai 90 minučių tenka bėgti, kai užspaudžia kvėpavimą, tas deguonies trūkumas atsiliepia ir perdavimo tikslumui, ir mąstymo greičiui. O iš šalies matai, kas padarė klaidą, pasirinko ne geriausią sprendimą...
Šeštadienį mačas su Gargždų „Banga“. Nemanai, kad tai stipriausias varžovas iš visų, su kuriais šiemet susitikote pirmenybėse?
Su bet kokiu varžovu rungtyniaujant reikia atiduoti viską 100 procentų. O mums juo labiau nėra skirtumo, nes mes kovojame dėl aukščiausių apdovanojimų. Ir dėl to nebijom nei vieno varžovo. Kodėl turim bijoti? Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Tegu varžovai mūsų bijo.
Pirmadienį Vaidas rungtyniavo per „Žalgirio“ ir Pakruojo „Kruojos“ dublerių rungtynes ir įmušė vieną iš trijų komandos įvarčių, tačiau saugas neslepia, jog prieš pat sezoną patirtos traumos iki galo dar nėra išsigydęs.
Vaidai, žaidei už dublerius. Galima suprasti – jau pasveikai?
Žaidžiau, bet negaliu pasakyti, kad esu iki galo pasveikęs. Dar tik pusantros savaitės, kai vėl ėmiau treniruotis ir tikrai negaliu pasakyti, kad esu pilnai pasiruošęs.
Tikėtis Tave šeštadienį pamatyti aikštėje sunku?
Gal ir galima tikėtis. Bet tai jau spręs treneris.
Ne gydytojai?
Ne, jau treneris. Jei manimi pasitikės, leis sužaisti, gal ne visas rungtynes, dalį jų. Suprantama, tai priklausys ir nuo rezultato, ir nuo kitų komandos draugų žaidimo.
Kaip atrodo komandos žaidimas žvelgiant iš šono?
Viskas gerai, žaidimas eina tinkama linkme. Yra, aišku, skirtumas, kai žaidžiama namuose – uždarame manieže ir Gargžduose – atviroje aikštėje. Lauke kitaip viskas – vėjas pučia, kvėpavimas kitoks. Todėl, kai treniruojiesi manieže sunkiau adaptuotis lauke.
Kas komandos žaidime gera, kas taisytina?
Taisytina – viskas po truputį. Mes visi esame žmonės ir kartais klystame. Treneris pasako ką reikia taisyti, treniruotėse stengiamės tą padaryti. Kiekvienose rungtynėse galima išvardinti ir daug minusų ir daug pliusų, jos visos – kitokios. Juk ne vien nuo mūsų priklauso žaidimas ir jo kokybė. Priklauso ir nuo to, kaip varžovas žaidžia, ką leidžia mums, ko neleidžia.
Žiūrėdamas rungtynes nepagalvoji: „būčiau aš, sužaisčiau kitaip“?
Visada taip galvoji. Juk iš šalies vertinti lengviausia. O kai išeini į aikštę, jau viskas būna kitaip. Kai 90 minučių tenka bėgti, kai užspaudžia kvėpavimą, tas deguonies trūkumas atsiliepia ir perdavimo tikslumui, ir mąstymo greičiui. O iš šalies matai, kas padarė klaidą, pasirinko ne geriausią sprendimą...
Šeštadienį mačas su Gargždų „Banga“. Nemanai, kad tai stipriausias varžovas iš visų, su kuriais šiemet susitikote pirmenybėse?
Su bet kokiu varžovu rungtyniaujant reikia atiduoti viską 100 procentų. O mums juo labiau nėra skirtumo, nes mes kovojame dėl aukščiausių apdovanojimų. Ir dėl to nebijom nei vieno varžovo. Kodėl turim bijoti? Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Tegu varžovai mūsų bijo.