| Lina Motužytė | 2011 m. kovo 18 d. 22:50 |
Kai yra noro, atsiranda ir sąlygos
Lietuvos ir tarptautinių rankos lenkimo varžybų nugalėtoja Eglė Vaitkutė, sulaukusi iššūkio iš kolegų, jo priimti ir įrodyti savo pranašumo neskuba.
Reta moteris išdrįstų rankos tvirtumą išbandyti su vyru. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato darbuotoja Eglė Vaitkutė gali pasigirti ne tik pergalėmis prieš kolegas, bet ir tarptautinių apdovanojimų gausa.
Pastarasis sportininkės iškovotas trofėjus – pirma vieta Švedijoje vykusiame prestižiniame rankos lenkimo turnyre „World Woman Challenge“.
Daugkartinės Lietuvos, Europos ir triskart pasaulio rankos lenkimo čempionės E. Vaitkutės grafikas įtemptas. Dieną – treniruotės, vakare ir naktį – darbas, padedantis užtikrinti visuomenės saugumą. Sportininkė pripažįsta – laisvo laiko lieka nedaug, tačiau tas akimirkas ji stengiasi išnaudoti aktyviai: „Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau daug laiko praleidžiu su draugais, žaidžiame krepšinį, tinklinį, mėgstu pabėgioti.“
Varžybose Švedijoje dalyvavo aštuonios pajėgiausios planetos rankos lenkimo sporto atstovės. Kuo buvote pranašesnė?
Žinoma, buvo sunku. Buvau sunkiausia iš visų, jos buvo lengvesnės ir greitesnės. Aš fiziškai stipresnė, bet mūsų sporte sprogstamoji jėga yra greitis. Pramiegojus startą galima pralošti. Todėl visada reikėjo stengtis nepramiegoti starto.
Esate daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė. Kaip manote, kas lemia tokius rezultatus: Lietuvoje sudarytos geros sąlygos treniruotis ar maža konkurencija pasaulyje?
Kai yra noro, atsiranda ir sąlygos, kai yra sąlygos, atsiranda ir rezultatas. Svarbiausia – turėti noro ir įdėti pastangų. Tada matyti rezultatas. Konkurencija pasaulyje labai didelė. Kitose šalyse ši sporto šaka labai vertinama ir sportininkai yra daug geriau finansiškai remiami nei Lietuvoje. Lietuvoje mes sportuojame iš idėjos, mums labai trūksta dėmesio.
Kaip pavyksta išlaikyti tokį aukštą lygį ir aplenkti sportininkes, sulaukiančias gerokai daugiau paramos?
Mano fizinė jėga, manau, nulemta genetiškai. Be to, treniruojuosi kiekvieną dieną, sportuoju, todėl ir rezultatai matyti. Kol kas jaučiu paskatą, turiu tikslą ir jo siekiu.
Kur treniruojatės?
Šilutėje yra Rankos lenkimo klubas, aš jam priklausau. Man suteiktos visos sąlygos, kai nedirbu ir kai turiu laiko, ateinu ir sportuoju. Kartais viena, du kartus per savaitę būna bendros treniruotės, o kai turiu laisvo laiko, treniruojuosi ir papildomai.
Treniruojatės su vyrais ar moterimis?
Su vyrais, nes mano svorio kategorija – iki 80 kilogramų.
Kas dažniau laimi?
Visko būna. Kartais aš laimiu, būna, kad jie. Priklauso nuo vyro (juokiasi – aut. past.).
Ar Lietuvoje šis sportas populiarus tarp merginų?
Mokyklinio amžiaus merginos sportuoja, o baigusios mokyklą išvyksta studijuoti, tačiau ne visuose miestuose yra sąlygos. Kitos išvyksta dirbti į užsienį. Tai sportas, kuris nėra finansiškai naudingas, todėl mokykloje tai tik populiarus pomėgis, kuris vėliau išblėsta.
Ar užtenka laiko ir jėgų po darbo lėkti į treniruotes?
Dažniausiai dirbu vakarais ir naktimis, todėl visa mano diena būna laisva. Dieną sportuoju, o vakare dirbu.
Ar šis sportas padeda jūsų darbe?
(Juokiasi – aut. past.) Taip. Šilutė – mažas miestas, visi žino apie mano laimėjimus ir stengiasi jokių neapgalvotų veiksmų nedaryti.
Kolegos vyrai nesiūlo pasivaržyti?
Iš pradžių siūlė, bet pamatė, kad nelabai sekasi, tai nebesiūlo. Aš taip pat nelinkusi sutikti, nes čia sportas, todėl turi būti specialus stalas, apšilimas. Prie paprasto stalo kiti raumenys dirba ir be apšilimo galiu susitraumuoti ir eliminuoti save keliems mėnesiams iš sporto, o tai man visai nenaudinga.
Pastarasis sportininkės iškovotas trofėjus – pirma vieta Švedijoje vykusiame prestižiniame rankos lenkimo turnyre „World Woman Challenge“.
Daugkartinės Lietuvos, Europos ir triskart pasaulio rankos lenkimo čempionės E. Vaitkutės grafikas įtemptas. Dieną – treniruotės, vakare ir naktį – darbas, padedantis užtikrinti visuomenės saugumą. Sportininkė pripažįsta – laisvo laiko lieka nedaug, tačiau tas akimirkas ji stengiasi išnaudoti aktyviai: „Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau daug laiko praleidžiu su draugais, žaidžiame krepšinį, tinklinį, mėgstu pabėgioti.“
Varžybose Švedijoje dalyvavo aštuonios pajėgiausios planetos rankos lenkimo sporto atstovės. Kuo buvote pranašesnė?
Žinoma, buvo sunku. Buvau sunkiausia iš visų, jos buvo lengvesnės ir greitesnės. Aš fiziškai stipresnė, bet mūsų sporte sprogstamoji jėga yra greitis. Pramiegojus startą galima pralošti. Todėl visada reikėjo stengtis nepramiegoti starto.
Esate daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė. Kaip manote, kas lemia tokius rezultatus: Lietuvoje sudarytos geros sąlygos treniruotis ar maža konkurencija pasaulyje?
Kai yra noro, atsiranda ir sąlygos, kai yra sąlygos, atsiranda ir rezultatas. Svarbiausia – turėti noro ir įdėti pastangų. Tada matyti rezultatas. Konkurencija pasaulyje labai didelė. Kitose šalyse ši sporto šaka labai vertinama ir sportininkai yra daug geriau finansiškai remiami nei Lietuvoje. Lietuvoje mes sportuojame iš idėjos, mums labai trūksta dėmesio.
Kaip pavyksta išlaikyti tokį aukštą lygį ir aplenkti sportininkes, sulaukiančias gerokai daugiau paramos?
Mano fizinė jėga, manau, nulemta genetiškai. Be to, treniruojuosi kiekvieną dieną, sportuoju, todėl ir rezultatai matyti. Kol kas jaučiu paskatą, turiu tikslą ir jo siekiu.
Kur treniruojatės?
Šilutėje yra Rankos lenkimo klubas, aš jam priklausau. Man suteiktos visos sąlygos, kai nedirbu ir kai turiu laiko, ateinu ir sportuoju. Kartais viena, du kartus per savaitę būna bendros treniruotės, o kai turiu laisvo laiko, treniruojuosi ir papildomai.
Treniruojatės su vyrais ar moterimis?
Su vyrais, nes mano svorio kategorija – iki 80 kilogramų.
Kas dažniau laimi?
Visko būna. Kartais aš laimiu, būna, kad jie. Priklauso nuo vyro (juokiasi – aut. past.).
Ar Lietuvoje šis sportas populiarus tarp merginų?
Mokyklinio amžiaus merginos sportuoja, o baigusios mokyklą išvyksta studijuoti, tačiau ne visuose miestuose yra sąlygos. Kitos išvyksta dirbti į užsienį. Tai sportas, kuris nėra finansiškai naudingas, todėl mokykloje tai tik populiarus pomėgis, kuris vėliau išblėsta.
Ar užtenka laiko ir jėgų po darbo lėkti į treniruotes?
Dažniausiai dirbu vakarais ir naktimis, todėl visa mano diena būna laisva. Dieną sportuoju, o vakare dirbu.
Ar šis sportas padeda jūsų darbe?
(Juokiasi – aut. past.) Taip. Šilutė – mažas miestas, visi žino apie mano laimėjimus ir stengiasi jokių neapgalvotų veiksmų nedaryti.
Kolegos vyrai nesiūlo pasivaržyti?
Iš pradžių siūlė, bet pamatė, kad nelabai sekasi, tai nebesiūlo. Aš taip pat nelinkusi sutikti, nes čia sportas, todėl turi būti specialus stalas, apšilimas. Prie paprasto stalo kiti raumenys dirba ir be apšilimo galiu susitraumuoti ir eliminuoti save keliems mėnesiams iš sporto, o tai man visai nenaudinga.