Regėjimo negalia – ne kliūtis pasirinkti sportą, kuriam reikia daug ištvermės, greičio ir staigios reakcijos. Lietuvos vyrų aklųjų riedulio rinktinė – geriausia 2010-ųjų parolimpinio sporto komanda. 2008 m. Pekino parolimpinių žaidynių vicečempionai, dukart pasaulio ir Europos čempionai ne tik garsina Lietuvos vardą, bet ir diktuoja aklųjų riedulio madas visam pasauliui.
„Neįgaliesiems, kaip ir sveikiems sportininkams, pirmiausia svarbu žaidimas ir emocijos. Tai tam tikras pasitikėjimas savimi. Jei žmogui sekasi vienoje srityje, automatiškai pradės sektis ir kitose, nes jis įgis pasitikėjimo. Nereikia išskirti neįgaliųjų ir sveikųjų – visiems taip yra. Visi namo parsineša gerų emocijų po pergalės ir neigiamų – po pralaimėjimo“, – sako aklųjų riedulio rinktinės treneris Karolis Levickis.
Regėjimo negalios neturite, tad kaip atsidūrėte šiame sporte? – paklausėme K. LevickioAtsitiktinai. Esu buvęs bėgikas, 2004-aisiais lydėjau Liną Balsį parolimpinių žaidynių Atėnuose bėgimo varžybose, kuriose jis iškovojo bronzos medalį. O aklųjų riedulio žaidėjams ten nepasisekė. Kaip tik tada buvau ką tik baigęs studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir gavau pasiūlymą išbandyti trenerio darbą. Pamenu, pirmais metais stebėjau sportininkus ir mokiausi iš jų. Niekada nemaniau, kad taip ilgai dirbsiu, bet man šis darbas labai įdomus.
Ką bendro su aklųjų rieduliu turėjote prieš pradėdamas treniruoti rinktinę?Buvau girdėjęs apie tai, bet realiai neįsivaizdavau, kas yra aklųjų riedulys.
Ar aklųjų riedulį gali žaisti regintys sportininkai?Lietuvos čempionate gali. Žaidžiant trise prieš tris, aikštelėje gali būti vienas regintis sportininkas.
Aklieji turi išvystytus klausos ir jutimo pojūčius. Ar dėl to jiems lengviau nei regintiesiems, užsidėjusiems akinius?Žinoma, klausa svarbi, tačiau ne vien ji viską lemia. Patį judesį padaryti lengviau tiems, kurie geriau mato, o ne tiems, kurie visai nėra matę. Nuo gimimo regėjimo negalią turintys sportininkai dažnai turi koordinacijos problemų.
Aikštėje niekas neatrodo nerangus. Žaidėjai vikrūs, iš pirmo žvilgsnio net sunku pasakyti, kad jie nemato. Tai parodo žmogaus galimybes – kiek jis treniruojasi, dirba, tiek ir gali nuveikti. Buvome suorganizavę žurnalistų turnyrą. Užsidėję akinius jie tapo nerangūs ir nepasitikintys savimi. Kartais neregiai tokie tampa gatvėse, ypač užsnigus keliams, kai negali susiorientuoti.
Ar tarp rinktinės žaidėjų yra daugiau tokių, kurie nuo gimimo turi regėjimo negalią, ar tų, kurie vėliau tapo neįgalūs?Dauguma žaidėjų yra matę, kai kurie netgi labai gerai, tačiau dėl įvairių ligų, pavyzdžiui, nervų atrofijos, praradę regėjimą. Vieną vaikinuką turiu, kuris gimė aklas, todėl matau skirtumą.
Kokios savybės svarbios aklųjų riedulio žaidėjams?Staigumas, greitis, reakcija, valia. Pastarąją išskirčiau kaip svarbiausią. Aklųjų riedulys – skaudus žaidimas. Kamuolys sveria 1 250 g, o geriausi mano sportininkai jį paleidžia apie 70 km/val. greičiu. Vadinasi, žmogus turi tą smūgį sugerti ir atlaikyti. Nei treniruotės, nei varžybos nepraeina be mėlynių. Norint nepraleisti įvarčio, reikia atlikti gynybos veiksmą: uždaryti vartus, atlikti technišką ir teisingą bloką, stovėti įsitempus kaip stygai, kad kamuolys atšoktų.
Gerai atliekant metimą reikia greičio ir jėgos. Tai vienkartinis judesys, bet į jį sudedama visa energija. Tada reikia vėl gintis ir vėl tą judesį kartoti. Per rungtynes vienas be keitimų rungtyniavęs žaidėjas padaro iki 45 metimų. Tai didelis krūvis, todėl reikia ištvermės su greičio atspalviu.
Iš kur gaunate inventorių?Kamuolius, kurie labai svarbūs mūsų meistriškumo sportininkams, Europoje gamina tik Vokietija. Per treniruotes jie susidėvi, netenka savo ypatybių, todėl juos reikia keisti. Dabar susidūrėme su tokia situacija – reikia keisti kamuolį, tai laukiame, kol jį atsiųs iš Vokietijos.
Ar Lietuvoje aklųjų riedulys – konkurencingas sportas? Lietuvoje lygiaverčių komandų nėra. Yra klubas „Šaltinis“, kuriame dirbu aš ir žaidžia visi rinktinės nariai. Patys perspektyviausi žaidėjai taip pat ateina pas mus, nes mes suteikiame galimybę treniruotis ir truputį padedame finansiškai. Dar išskirčiau klubą „Šarūnas“, kuriame treniruojasi Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą baigę sportininkai. O visi kiti žaidžia kaip mėgėjai ir atvažiuoja tik į Lietuvos čempionatą. Šalies pirmenybėse tarpusavyje žaisdami bandome sudaryti konkurenciją.
O kokia aklųjų riedulio padėtis pasaulio kontekste?Neįgaliųjų sportas apskritai nėra populiarus, bet parolimpinėse žaidynėse Pekine pirmą kartą mačiau tiek daug žmonių, susirinkusių pažiūrėti. Negalime pasigirti žiūrovų gausa, tačiau aklųjų riedulys, kaip neįgaliųjų užimtumo forma, labai populiarus. Europoje yra trys divizionai: A, B ir C. Mes žaidžiame stipriausiame A divizione. Dvi prasčiausiai pasirodžiusios komandos lieka žemesniame divizione, o dvi geriausiai pasirodžiusios komandos pakyla į aukštesnį. Sudarytos galimybės kiekvienai rinktinei tobulėti.
Artėja 2012-ųjų Londono parolimpinės žaidynės. Ar jau rengiatės joms?Lietuva – vienintelė Europos aklųjų riedulio rinktinė, užsitikrinusi vietą parolimpinėse žaidynėse. Rengiamės kaip ir visi sportininkai, pasirengimą skirstome į ciklus. Tarpinė stotelė – spalį vyksiantis Europos čempionatas, kur bandysime sudėti akcentus, išbandysime taktiką, kad būtume pasirengę olimpiadai.
Daugiau apie neįgaliųjų sporto aktualijas ir užkulisius - laikraščio "Sportas" kovo 2 d. numeryje.