Rezultatai pranoksta biudžetą

„Nemanau, kad reikia skirti sportą į dvi dalis: sveikųjų ir neįgaliųjų. Neįgalieji yra mūsų bendruomenės dalis. Neįgaliųjų sportas – viso sporto dalis, o tie sportininkai, kuriuos pagerbėme, yra labai aukšto meistriškumo, jie geriausi pasaulyje. Jų pavyzdys įkvepia kitus žmones, parodo, kad nereikia užsidaryti ir kankintis. Tie žmonės gyvena visavertį gyvenimą“, – sako Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas.

Šiemet pirmą kartą rengti geriausių neįgaliųjų sportininkų rinkimai priminė, kad Lietuvą garsina ne tik sveikieji sportininkai.

„Turėjome galimybę sukviesti kelis šimtus neįgaliųjų bendruomenės atstovų: sportininkų, jų artimųjų, trenerių, gydytojų, masažuotojų, klubų ir federacijų narių. Apdovanojimai tapo didele švente. Pagerbti sportininkų atvyko Seimo pirmininkė Irena Degutienė, socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, Kūno kultūros ir sporo departamento vadovas Klemensas Rimšelis, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Žilvinas Šilgalis. Svarbių asmenų dėmesys įrodo, kad neįgaliųjų sportas pasiekė tam tikrų aukštumų“, – įsitikinęs V. Kvietkauskas.

2010-ieji parolimpiečiams buvo neblogi – taip sportininkų rezultatus įvertino LPOK prezidentas. Pasak jo, sportininko, labai nustebinusio pasiektais rezultatais, nebuvo. „Rezultatai – ne ruletė, kurią galima laimėti iškritus laimingam skaičiui. 90 proc. rezultato lemia darbas ir tik 10 proc. – sėkmė, – įsitikinęs V. Kvietkauskas. – Mes labai tikėjome Ramunės Adomaitienės sėkme pasaulio lengvosios atletikos čempionate sausį. Ji laimėjo auksą ir bronzą, pasiekė pasaulio rekordą, todėl išrinkta geriausia 2010-ųjų sportininke ir jau pretenduoja į geriausio šių metų sportininko titulą.“

Šių metų sausį Naujojoje Zelandijoje vykusiose neįgaliųjų planetos lengvosios atletikos pirmenybėse R. Adomaitienė šuolio į tolį rungtyje nuskriejo 4 m 64 cm, aplenkė visas 13 varžovių ir pagerino planetos rekordą. Be to, lietuvė iškovojo bronzą ieties metimo rungtyje.



Parolimpiečiams, kaip ir daugeliui sportininkų, sunkmečiu teko susiveržti diržus. Apmaudu, tačiau finansinis nestabilumas trukdo siekti geriausių rezultatų. „Pernai mūsų biudžetas, palyginti su 2009-aisiais, buvo sumažintas beveik perpus. Tai reiškia, kad negalėjome surengti visaverčių stovyklų, o sportininkai negalėjo maksimaliai pasirengti varžyboms“, – guodėsi V. Kvietkauskas.

LPOK prezidentas prisimena, kaip disko metikas, turintis regėjimo negalią, Rolandas Urbonas prieš pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Naujojoje Zelandijoje išvažiavo į treniruočių stovyklą Lenkijoje: „Jis sakė, kad pirmą kartą per 15 metų buvo stovykloje, kur sudarytos visos sąlygos rengtis varžyboms: stadionas, prie pat – viešbutis, maitinimas. Sportininkas neturėjo jokių rūpesčių.“

Lietuvoje neįgalieji susiduria su sporto bazių problema. Daugelis sporto mokyklų nepriima neįgaliųjų, motyvuodamos tuo, kad treniruotis mokyklose gali žmonės iki 21 metų. Pasak V. Kvietkausko, priežastis kita. Sportuojantiems neįgaliesiems nuolat reikia pagalbos: rutulio stūmikui reikia atnešti rutulį, aklam bėgikui reikia žmogaus, bėgančio su juo. Visa tai – papildomos sąnaudos iš kuklaus biudžeto. Neįgalieji dažnai neturi profesionalių trenerių, juos treniruoja visuomenininkai, negaunantys atlyginimų. Tiesa, sostinės savivaldybė pernai skyrė lėšų daugiau nei dešimties trenerių atlyginimams, todėl vilniečiams, turintiems negalią, suteikta galimybė treniruotis sporto mokyklose.

Tiek sveikjųjų, tiek neįgaliųjų sportininkų galvose sukasi mintys apie 2012 m. Londono olimpinę fiestą. Į rugsėjį prasidėsiančias parolimpines žaidynes kelialapius užsitikrino pasaulio čempionė R. Adomaitienė ir planetos čempionė aklųjų riedulio rinktinė. Kitiems sportininkams teks dalyvauti atrankos varžybose ir kovoti dėl olimpinių kelialapių.

„Nežinau, kiek gausime vietų, tačiau olimpiadoje, be aklųjų riedulio rinktinės, norėčiau matyti dar keturis ar penkis lengvaatlečius“, – viliasi LPOK prezidentas.