Politiniai žaidimai pribloškė futbolo aistruolius

Vienos partijos, pretenduojančios į savivaldybių tarybas,  rinkimų laikraštyje pasirodė "trenerio Andrejaus Sorokino pamąstymai, užrašyti vieno iš "žalgiriukų" tėčio". Ten buvusio žalgiriečio lūpomis kalbama apie tai, koks geras buvo šiuo metu už grotų Rusijoje sėdintis "Žalgirio" prezidentas Vadimas Kastujevas ir kokie niekšai yra tie, kurie sugebėjo išsaugoti iš futbolo žemėlapio beveik išnykusį legendinio "Žalgirio" vardą ir suburti komandą, iškovojusią Lietuvos čempionato bronzą.

Agitacinį laikraštį savo pašto dėžutėję radęs vienas ištikimiausių "Žalgirio" aistruolių nutarė netylėti:

Kartais nerašyti tiesiog negali… Kad ir suprastum, kad tikėti kiekvienu žodžiu, priešrinkimininėje partijų agitacijoje neverta, kad purvo pylimas ant konkurentų, nepatinkančių žmonių maišymas su žeme yra šios kovos tradicija, kad tai, kas kiauliška, pretendentams į valdžią – gražu.

Bet aš nesu Jūsų konkurentas. Aš nepretenduoju į darbą Vilniaus savivaldybėje. Esu tiesiog futbolo gerbėjas. Galbūt negalintis pasigirti, kad visą gyvenimą jam atidaviau, kaip Tamsta, Andrejau, bet lyjant, sningant ar kepinant saulei kone visada atsirasdavęs to stadiono, kur žaidė “Žalgiris” ar Lietuvos rinktinė, tribūnoje. Ir tada, kai buvau mažas bamblys ir dabar, kai žili plaukai puošia mano šukuoseną.

Pamenu šaunų “Žalgirio” gynėją Andrejų Sorokiną. Pamenu, kaip griebdavausi už galvos, kai jis suklysdavo, kaip džiaugdavausi, kai jis nutraukdavo pavojingą varžovo ataką. Ir to džiaugsmo būdavo daugiau negu tų klaidų.

Kaip ir Jūs, Andrejau, aš irgi stebėjausi žalgirietiška dvasia ir užsidegimu. Kaip ir Jūs, aš irgi turiu sentimentų “Žalgirio” namams – bazei Žolyno gatvėje. Kaip ir Jums, man dabar irgi labai skaudu matyti, kas iš jos liko. Taip, Andrejau, Jūs teisus, nugalėjo žmonių godumas. Įvardinti kieno?

Ar ne to žmogaus, kuris sėdi kaimyninės šalies kalėjime už reketą? Ar ne to žmogaus, kuris atsitikus šiai “nelaimei”, kaip yra teigiama straipsnyje, rūpinosi savo ferariais, žemės plotais Antakalnyje, visu kitu turtu, “Žalgirį” palikęs jo fanų rupesčiui? Kas jei, ne  Kastujevas sugriovė "Žalgirį", profesionalų futbolą? Kas jei ne Vadimas svajojo apie “vipinį kvartalą Antakalnyje”?

Ir kas “Žalgiriui” padėjo išgyventi? Atkūrė jį nuo nulio? Tada, kai nei Kastujevas Maskvos kalėjime, nei jo vietininkai Vilniuje nė negalvojo apie profesionalų ar net megėjišką klubą. Kai Kastujevas ir jo žmonės netgi į kalbas nesileido apie galimybę atsistatydinti iš "Žalgirio" vadovo posto. Reikalaudami už "Žalgirį" milijonų. Daug. Kaip teroristai su įkaitu: arba sumokat, arba nužudau.



Nepavyko. Futbolininkai sutiko žaisti nemokamai, tapti neprofesionalais. Fanai, žiūrovai, tie, kuriems buvo svarbus “Žalgiris” – liaudis, Jūsų partijos terminologija, iš savo varganai uždirbtų pinigų išlaikė Žalgirį. Išlaikė, kad jis neišnyktų iš Lietuvos futbolo dabarties, sugebėjo padaryti tai, kad po dviejų sezonų po Kastujevo bandymo “Žalgirį” sunaikinti, jis ne tik atsikūrė, kaip profesionalus klubas, bet ir tapo šalies čempionato prizininku. Ko nebuvo per visą tą laiką, kol klubą valdė Vadimas.

Todėl nedrįskit meluoti taip žiauriai, Andrejau. Apie “buterbrodus su lašiša”, apie “peilius nugaron”, apie įvairias draugijas, griovusias "Žalgirį". Tai jau peržengia bet kokios politinės demagogijos ribas. Šlovinga “Žalgirio” istorija nepriklauso Vadimui Kastujevui. Ji priklauso mums: futbolininkui, sutikusiam atstovauti “Žalgiriui” be atlygio, statybininkui, pardavėjui, valstybės tarnautojui, smulkiam verslininkui, netgi kuklias santaupas aukojusiam bedarbiui, įvairaus išslavinimo, socialinės padėties, politinių pažiūrų žmonėms – liaudžiai. Tiems, kurie išgelbėjo Žalgirį, verslo ryklių pasmerktą mirti. Tiems, kurie susibūrė į Vilniaus miesto futbolo draugiją, tiems, kurie ir yra "Žalgiris", tiems, kurių dvasios nepalauš nei ekonominiai sunkumai, nei priešų melas.Matyt dėl to, kad ta dvasia – žalgirietiška.

Jūs juos įžeidėte, Andrejau. Nuvylėte. Tuos, kurie galbūt galėjo būti Jūsų rinkėjais. Parodėte, kad nepaisant visos pagarbos Jums, kaip futbolininkui, Jūs žadate atstovauti ne liaudies, o kastujevų interesus, jeigu tapsite Vilniaus tarybos nariu.

Ir vis dėl to aš nesu įsitikinęs, kad tai iš tiesų yra Jūsų atsiminimai, Andrejau. Dėl ko? Dėl tos istorijos Brazilijoje. Nebuvau aš Terezinos stadiono aikštėje, nebuvau netgi jo tribūnose. Žiūrėjau televizorių, pergyvenau už Jus ir kitus Lietuvos rinktinės vyrus, džiaugiausi Oresto Buitkaus įvarčiu ir didžiavausi lietuviais, net pralaimėjus 1:3. Būtent 1:3, o ne 1:2, kaip rašoma rinkiminiame laikraštuke. Ir dėl to man sunku patikėti, Andrejau, kad žmogus vienintelį kartą gyvenime žaidęs prieš brazilus, neatsimintų rungtynių rezultato...

Todėl ir nepykstu ant Jūsu. Galbūt partijos „grinčai“ tiesiog pavogė Jūsų vardą?..

Vis dar su pagarba
Ingvaras Butautas