| Marytė Marcinkevičiūtė | 2011 m. vasario 21 d. 16:07 |
Pergalių estafetę iš motinos perėmė dukra
Ilgųjų nuotolių bėgikė Inga Juodeškienė – dviejų olimpinių žaidynių dalyvė, jos pėdomis seka Lietuvos čempione tapusi dukra Monika Juodeškaitė
Per Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą Klaipėdoje laiminga buvo Kauno „Vilties“ lengvosios atletikos trenerė, Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių dalyvė kaunietė Inga Juodeškienė. Sėkmingai čempionate rungtyniavo jos dvi dukros: ilgųjų nuotolių bėgikė 19-metė Monika pirmą kartą pelnė du aukso medalius (3000 m – 9:46,58 ir 1500 m – 4:32,12), o 14-metė Miglė šuolių su kartimi sektoriuje užėmė trečią vietą (2.80).
J. Juodeškienė įsitikinusi, kad Monika gali gerai bėgioti 5000 m distanciją. „Mes tai rungčiai dar tiktai rengiamės. Dukra seka mano ir vyro pėdomis, nuo vaikų amžiaus gerina savo rezultatus. Monikos charakteris atitinka mūsų charakterį, ji labai nori sportuoti“, – sako I. Juodeškienė.
Ji Lietuvos uždarų patalpų čempione buvo tapusi 1995 m. ir 1996 m. Dabar pergales pratęsė jos dukra.
„Aš esu nepaprastai laiminga. Tai mano pirmieji medaliai suaugusiųjų čempionate, pasiekiau savo asmeninius rekordus. Vykdama į varžybas, galvojau apie vieną apdovanojimą, nes labai didelė konkurencija, o laimėjau du aukso medalius“, – sako Monika Juodeškaitė.
Kaip tapai lengvaatlete, tikriausiai, mamytė už rankos tave atsivedė į stadioną?
Ne, ne taip buvo. Nuo mažens mėgau bėgioti ir norėjau lankyti treniruotes. Kai pradėjai aktyviai sportuoti, bėgiojau trumpus nuotolius. Tapau Lietuvos jaunučių čempione, bėgant 60 m nuotolį (asmeninis rekordas – 7,9).
Lengvojoje atletikoje man pradėjo sektis, ir dabar be šios sporto šakos jau negaliu gyventi. Jeigu neišeinu pabėgioti, tai ilgai neužmiegu. Bėgimo take man būtinai reikia išsikrauti.
O kada pradėjai bėgioti ilgus nuotolius?
Tiktai prieš dvejus metus. Po sprinto pradėjau bėgioti 400 m ir 800 m distancijas. Nuotoliai pamažu vis ilgėjo: nuo 60 m iki 3000 m. Dar dalyvauju įvairiuose bėgimuose miesto gatvėmis, jesu įveikusi ir 10 km nuotolį.
Tad ar gali sakyti, jog suradai savo pašaukimą – ilguosius nuotolius?
Manau, kad taip. Nesu labai greita, todėl negaliu sau leisti bėgioti 60 m ar 100 m distancijų. Žiemą man labiausiai patinka bėgioti 3000 m nuotolį, dabar Klaipėdoje pasiekiau ne tiktai savo asmeninį rekordą, bet ir geriausią šio sezono rezultatą Lietuvoje. Vasarą varžybų programoje nebūna šio nuotolio. Dėl apdovanojimų kovojama 1500 ir 5000 m distancijose, tačiau pastarojoje dar nesu bandžiusi jėgų.
Tavo mamytė gerai bėgiojo ne tiktai 5000 m, bet ir maratoną, kurį bėgo per Atėnų olimpines žaidynes. Gal ir tu ateityje pasirinksi šią rungtį?
Ne, ne, ne, tikrai ne. Tai labai sunki rungtis, ne kiekviena sportininkė gali tiek daug bėgti. Ne kartą per televiziją mačiau, kokias kančias patiria sportininkės maratono trasoje.
Neįsikalbėsi?
Nežinau. Kai užaugsiu, tada pamatysiu.
Ar gerai, kad tavo trenerė – mama. Ar ne per daug apie lengvąją atletiką kalbatės, kadangi ir tavo tėtis Raimondas Juodeška buvo gero lygio bėgikas?
Prie to jau pripratau, atrodo, viskas normalu. Kada mamytė šalia, labai gerai. Kai man skauda kojas, mamytė daro masažą. Sode prie Jonavos turime pirtelę, važiuojame pasikaitinti. Tėvelis iki šių dienų bėgioja, tačiau tiktai dėl savo sveikatos. Mūsų namuose esame ne visi lengvaatlečiai.
Buriavimo pratybas lanko už mane vienais metais jaunesnis brolis Martynas. Mes visi tikimės, kad jis gali iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Kai visi intensyviai treniruojamės, visi susirenkame tiktai vakarais.
O tu apie olimpines žaidynes ar negalvoji?
Galvoju, kam tada sportuoju. Olimpinės žaidynės – mano pagrindinis tikslas. Ne aš būsiu, jei kada nors neįvykdysiu normatyvo ir nedalyvausiu olimpinėse žaidynėse.
Kada labiau patinka rungtyniauti: vasarą ar žiemą?
Kažkodėl labiau sekasi žiemą. Gal todėl, kad varžybų programoje būna ta 3000 m distancija. Man nepatinka rungtyniauti per lietų arba kai būna karšta. Idealiausia bėgti tada, kai geras oras, nekepina saulė, nelyja.
Dabar tikriausiai Lietuvos čempionato medalių norėsi laimėti ir vasarą?
Praėjusiais metais laikiau abitūros egzaminus, kurie pareikalavo daug jėgų. Tai atsiliepė ir mano vasaros startams. Labai nesisekė, buvo sunku. Šiemet visi vargai jau užmiršti, stengsiuosi, kad ir vasarą mano rezultatai būtų geri.
J. Juodeškienė įsitikinusi, kad Monika gali gerai bėgioti 5000 m distanciją. „Mes tai rungčiai dar tiktai rengiamės. Dukra seka mano ir vyro pėdomis, nuo vaikų amžiaus gerina savo rezultatus. Monikos charakteris atitinka mūsų charakterį, ji labai nori sportuoti“, – sako I. Juodeškienė.
Ji Lietuvos uždarų patalpų čempione buvo tapusi 1995 m. ir 1996 m. Dabar pergales pratęsė jos dukra.
„Aš esu nepaprastai laiminga. Tai mano pirmieji medaliai suaugusiųjų čempionate, pasiekiau savo asmeninius rekordus. Vykdama į varžybas, galvojau apie vieną apdovanojimą, nes labai didelė konkurencija, o laimėjau du aukso medalius“, – sako Monika Juodeškaitė.
Kaip tapai lengvaatlete, tikriausiai, mamytė už rankos tave atsivedė į stadioną?
Ne, ne taip buvo. Nuo mažens mėgau bėgioti ir norėjau lankyti treniruotes. Kai pradėjai aktyviai sportuoti, bėgiojau trumpus nuotolius. Tapau Lietuvos jaunučių čempione, bėgant 60 m nuotolį (asmeninis rekordas – 7,9).
Lengvojoje atletikoje man pradėjo sektis, ir dabar be šios sporto šakos jau negaliu gyventi. Jeigu neišeinu pabėgioti, tai ilgai neužmiegu. Bėgimo take man būtinai reikia išsikrauti.
O kada pradėjai bėgioti ilgus nuotolius?
Tiktai prieš dvejus metus. Po sprinto pradėjau bėgioti 400 m ir 800 m distancijas. Nuotoliai pamažu vis ilgėjo: nuo 60 m iki 3000 m. Dar dalyvauju įvairiuose bėgimuose miesto gatvėmis, jesu įveikusi ir 10 km nuotolį.
Tad ar gali sakyti, jog suradai savo pašaukimą – ilguosius nuotolius?
Manau, kad taip. Nesu labai greita, todėl negaliu sau leisti bėgioti 60 m ar 100 m distancijų. Žiemą man labiausiai patinka bėgioti 3000 m nuotolį, dabar Klaipėdoje pasiekiau ne tiktai savo asmeninį rekordą, bet ir geriausią šio sezono rezultatą Lietuvoje. Vasarą varžybų programoje nebūna šio nuotolio. Dėl apdovanojimų kovojama 1500 ir 5000 m distancijose, tačiau pastarojoje dar nesu bandžiusi jėgų.
Tavo mamytė gerai bėgiojo ne tiktai 5000 m, bet ir maratoną, kurį bėgo per Atėnų olimpines žaidynes. Gal ir tu ateityje pasirinksi šią rungtį?
Ne, ne, ne, tikrai ne. Tai labai sunki rungtis, ne kiekviena sportininkė gali tiek daug bėgti. Ne kartą per televiziją mačiau, kokias kančias patiria sportininkės maratono trasoje.
Neįsikalbėsi?
Nežinau. Kai užaugsiu, tada pamatysiu.
Ar gerai, kad tavo trenerė – mama. Ar ne per daug apie lengvąją atletiką kalbatės, kadangi ir tavo tėtis Raimondas Juodeška buvo gero lygio bėgikas?
Prie to jau pripratau, atrodo, viskas normalu. Kada mamytė šalia, labai gerai. Kai man skauda kojas, mamytė daro masažą. Sode prie Jonavos turime pirtelę, važiuojame pasikaitinti. Tėvelis iki šių dienų bėgioja, tačiau tiktai dėl savo sveikatos. Mūsų namuose esame ne visi lengvaatlečiai.
Buriavimo pratybas lanko už mane vienais metais jaunesnis brolis Martynas. Mes visi tikimės, kad jis gali iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Kai visi intensyviai treniruojamės, visi susirenkame tiktai vakarais.
O tu apie olimpines žaidynes ar negalvoji?
Galvoju, kam tada sportuoju. Olimpinės žaidynės – mano pagrindinis tikslas. Ne aš būsiu, jei kada nors neįvykdysiu normatyvo ir nedalyvausiu olimpinėse žaidynėse.
Kada labiau patinka rungtyniauti: vasarą ar žiemą?
Kažkodėl labiau sekasi žiemą. Gal todėl, kad varžybų programoje būna ta 3000 m distancija. Man nepatinka rungtyniauti per lietų arba kai būna karšta. Idealiausia bėgti tada, kai geras oras, nekepina saulė, nelyja.
Dabar tikriausiai Lietuvos čempionato medalių norėsi laimėti ir vasarą?
Praėjusiais metais laikiau abitūros egzaminus, kurie pareikalavo daug jėgų. Tai atsiliepė ir mano vasaros startams. Labai nesisekė, buvo sunku. Šiemet visi vargai jau užmiršti, stengsiuosi, kad ir vasarą mano rezultatai būtų geri.