Kaunietė Anželika (Bobrel) Urbonienė - diplomuota inžinierė, baigusi aukštuosius informatikos mokslus, dirba projektų vadove "Simplekso" įmonėje, gaminančioje verslo dovanas ir suvenyrus. Tačiau visai kitas Anželikos gyvenimas prasideda, jai užvėrus firmos duris. Būtent ta, antroji, jos gyvenimo dalis ir išgarsino šią moterį sporto pasaulyje.
Karatė ji pradėjo sportuoti 1988-aisiais. Kilo į kvalifikacines aukštumas, tapo įvairių turnyrų nugalėtoja, prizų laimėtoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Bedirbdama baigė Lietuvos kūno kultūros akademiją, ir dabar jau jos auklėtiniai nugali Lietuvos, Europos bei pasaulio čempionatuose. Eltai pasiteiravus, ar kažkada dar mokyklos suole pasirinkta sporto šaka - šotokan karatė - pritinka moterims, "Era" klubo pirmininkė ir karatė trenerė A. Urbonienė nedvejodama atsako: "Jei aš atėjau į šitą sportą ir jame likau tiek metų, jei dabar iš mūsų klube dirbančių 5 trenerių net 4 - moterys - reiškia, šatokan karatė moterims tinka".
Lyčių lygių galimybių šalininkai tokiu atveju tikrai gali būti patenkinti, bet nesusidūrusiems su karatė sportu vis tiek kiltų noras sužinoti, o kas gi ten moteriško yra?
Šotokan karatė stilius moteriai pridera, nes čia kontaktas neleidžiamas. Tai yra nėra susikibimų su priešininku, nėra metimų. Smūgiai, aišku, yra. Bet smūgių (perkeltine prasme) mums negaili ir pats gyvenimas, kuris ir yra kova.
Žmogus iš esmės yra kovotojas. Ne tik sporto aikštelėje, bet visur: moksle, studijose, darbe - gyvenime. Ir todėl mes, šotokan karatė treneriai, pirmiausia savo auklėtinius mokom nugalėti save. Jei to išmoks, tai kitus visada nugalės.
Mūsų klube treniruojasi apie 100 kauniečių, iš jų mergaičių ir moterų yra apie 30. Atrankos nedarom, priimdami treniruotis. Svarbiausia, būsimo sportininko noras rinktis sporto šaką, kurią galima pavadinti ir gyvenimo būdu.
Jei gyvenimo, tai - gyvenimo. Pastarieji įvykiai Kaune, kai viena po kitos mįslingomis aplinkybėmis dingo dvi studentės, verčia paklausti, ar joms būtų pavykę, tarkim, nuo užpuolikų ar pagrobėjų apsiginti, išmokus karatė kovos menų, ir ar Jums pačiai kada teko gatvėje prisiminti, ką mokate?
Visa tai labai asmeniška. Ne, man nereikėjo to demonstruoti. Niekas manęs nemėgino užpulti. Gal ir išoriškai kitaip atrodo tas, kuris sportuoja karatė, todėl bėdos jį aplenkia. Aišku, yra savisaugos instinktas, nevaikštau vėlai vakarais, nors kažkada rizikuodavau ir per parką naktį pereiti.
Manau, vienos sportininkės galėtų apsiginti, kitos - ne. Tos, kur pas mane sportuoja, tokiose situacijose tikrai nepasimestų. Žinotų, ką daryti, ir netikėtumo faktorius, kuris visada lydi užpuolimų atvejais, didesnės reikšmės, tikiu, joms neturėtų.
Kauno miesto teisme būta atvejo, kai darbo dienos pabaigoje į teisėjos kabinetą įsiveržė vienos nuteistos moteriškės sesuo ir pradėjo teisėją smaugti. Ta vos prisišaukė pagalbą ištuštėjusiame teismo pastate. Kita teisėja buvo užpulta ir apiplėšta pakeliui į namus. Pastaraisiais metais vis labiau susirūpinama dėl teisėjų saugumo. Jūsų mama Birutė Bobrel - apygardos teismo teisėja. Gal kada pamokėte ją, kaip apsiginti, jei kiltų reali bėda?
Nemokiau, nes niekada ji to neprašė. Neatrodė, kad būtent to jai galėtų prireikti. Mano mama tikrai gan stipri moteris. Ir be tų žinių mokės apsiginti.
O Jūsų dukrelėms gal tokios žinios ateityje praverstų, tad ar raginate jas eiti mamos keliu?
Vyresnė - dvylikametė Justina - karatė nesusiviliojo. Ji - meniškos sielos, groja fortepijonu. Mažoji - šešiametė Salvija - tai tikrai į mamytę nusidavė. Pirmo (balto) diržo egzaminą jį išlaikė būdama ketverių. Toliau treniruojasi, tuoj galės varžybose dalyvauti, kai septyneri sukaks.
Galiu pasakyti, kad karatė dabar smarkiai pajaunėjo. Anksčiau vaikai tuo sportu susidomėdavo paauglystėje ar sulaukę pilnametystės. Gal dabar jie greičiau bręsta. O suaugę žmonės, jaunimas ne visada visur suspėja: reikia studijuoti, susirasti gerą darbą, paskui šeima dėmesio reikalauja.
Bet yra ir taip: pas trenerę sugrįžta tie, kurie anksčiau sportavo. Ir dar savo vaikus treniruotis pas mane atveda.
Ar Jūsų vyras irgi sportuoja?
Galima taip pasakyti, nors jo sportas nė iš tolo į maniškį nepanašus - neaktyvus. Geraldas yra verslininkas, tačiau sporte jis žinomas kaip Lietuvos bridžo čempionas. Kadangi abu sportuojame, tai vienas kitą visai gerai suprantame. Nekyla problemų nei dėl treniruočių, nei dėl išvykų į varžybas. Man tokių išvykų gan dažnai būna, nes aš dar ir teisėjauju šotokan karatė varžybose.
Kiek Jums metų buvo, kai supratote, kad karatė gali tapti ne tik Jūsų pomėgiu, bet ir profesija?
Apie 20-21-erius. Kai pradėjau intensyviau treniruotis, kai pamačiau, kad man sekasi ir kitus treniruoti, o mano auklėtiniai mane myli, gerbia, manimi pasitiki, supratau, kad reikia kita kryptimi eiti. Nors ir baigiau Kauno technologijos universitetą, bet pasirinkau ir kitą aukštąją mokyklą - dabartinę Kūno kultūros akademiją.
Neabejoju, prisiklausote komplimentų, nes žaviai atrodote, o dar ta stebėtinai ilga Jūsų šviesių plaukų kasa. Gal karatė turi ir kokių paslapčių, kurios padeda sportuojančiai moteriai ilgai išlikti jaunai?
Nėra nei paslapčių, nei kokio specialaus režimo, kurio būtina sportuojant laikytis. Visos moterys nori būti jaunos ir gražios. Mano receptas labai paprastas: sportas ir jokių saldumynų.
O mano kasa - tėvelio įtaka. Buvo man noras ją nusikirpti. Kaip ir visoms mergaitėms, paauglystėje. Kai tą norą išgirdo namiškiai, tėvelis mane pasisodino prieš save ir pasakė: "Apsidairyk, ar daug kitų mergaičių pamatysi su tokiom kasom. Visos nusikirpo plaukus. Ar ir tu nori būti kaip visos?"
Aš ir dabar tikiu jo žodžiais, kad tikra moteris turi turėti ilgus plaukus. Esu į mamą, kuri savo kasą išsaugojo ir anūkų sulaukusi. Esu ir į savo močiutę - jos kasa buvo iki kelių.
Kasa, žinokit, ir ginklas gali būti. Jei stangriau supynus, storesne guma suėmus plaukus, kovodama sukiesi, tai priešininkei kasa skaudžiai gali mušti per akis, veidą. Dar ir koks tai ginklas. Per varžybas draugės, su kuriom kovodavau, sakydavo: būk gera, susitvarkyk kitaip plaukus, o tai mes vis nuo tavęs gaunam...
Na, va, ir prasitarėt, kad karatė pasirinkus mušimo sunku išvengti, ar ne taip?
Gal viena kita mėlynė ir atsiranda, bet, manau, vaikai, žaisdami krepšinį, kur kas labiau gali susižaloti nei per šatokan karatė kovas. Bet užtai mūsų sportas labai padeda vaikams grūdintis, todėl ir ligos juos mažiau puola. Gripas, žinoma, išimtis - jau kai juo užsikrečia, tai joks sportas negelbsti.
Mes sportuojame basi. Tai ypač nustebina naujokų tėvus. Kartais, perdėtai saugodami savo vaikus, nenori jų palikti treniruotis.
Besitreniruojantys pas mus vaikai 2 kartus per metus laiko vadinamuosius diržo egzaminus, gauna aukštesnį laipsnį. Varžybose dalyvauti leistina nuo septynerių metų. Geriausi sportininkai vėliau tampa rinktinės nariais ir puikiai atstovauja Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose.
O Jūs pati dar tebedalyvaujate varžybose?
Jau nebe. Užtai mano mokinių daug jose dalyvauja. Ir džiaugiuosi, kad jie mane lenkia. Kartu ir sustoti negaliu - mokinių pergalės man tikrai geras stimulas judėti į priekį.
Kažkada vienas literatūros klasikas yra pasakęs: "Maža tauta, kad nenori išnykti, turi, šiukštu neimti to, kas ne jos genties". Tai kaip čia dabar dera japoniškas karatė prie geltonkasės lietuvaitės?
Sudėtingas klausimas. Lietuvaitė su ilga kasa - įvaizdis. Ir jis išlieka. Bet jei yra toks sportas, kuris tai lietuvaitei tinka ir patinka, manau, lietuviškumui netrukdo. Japonų filosofija labai gili. Mes tik dalelytę jos pasiimam ir galbūt ja netgi papildom savo lietuviškumą.
Gal ilgiau pagalvojus į šitą klausimą ir kitaip atsakyčiau, bet kad lietuviams kovingumo reikia - tai faktas. Jie visada buvo kovingi. Ir dabar to reikia. Nes gyvenimas, deja, dažnokai nelabai į gera keičiasi, todėl reikia išmokti ir kovoti. Klube mes kiekviename atrandame drąsos užuomazgas ir skatinam ją panaudoti, kai būtina.
Visi be išimties šiandieniai vaikai tos drąsos turi?
Jei atvirai, tai vaikai labai pasikeitę, lyginant su tais, kurie buvo gal prieš 20 metų. Ateina tiesiai nuo kompiuterio. Susikūprinę lyg senukai, silpni, nelankstūs, lyg sąnarių nebeturėtų. Treniruotėse naudojame daug gimnastikos elementų, tempimo ir kitų pratimų, kurie lavina kūną, stiprina organizmą. Aš vis sakau: "Vaikai, lankstykitės, lankstykitės, kuo daugiau. Jums patiems to reikia, ne trenerei".
Beje, mergaitės dabar stipresnės už berniukus. Ir psichologiškai. Berniukai gal dar dvejos, ar eiti į tikrą kovą, o merginos iš karto į priekį veržiasi. Gyvenimas, matyt, taip pasisuko, kad vyrai šiandien daugiau baimių jaučia.
Mes, moterys, viską spėjam. Ir vaikus gimdyti, ir šeimą prižiūrėti. Ir pačios sportuojam, ir vaikus treniruojam. Tai dar kyla klausimų, ar šatokan karatė moterims pritinka?