Į Lietuvą sugrįžęs K. Šleiva džiaugėsi didžiausia savo karjeros pergale ir tikisi, kad tai suteiks papildomų jėgų kovojant dėl olimpinio kelialapio.
Lietuvos imtynėms tai buvo pirmasis apdovanojimas tokio rango varžybose po aštuonerių metų pertraukos.
„Buvo labai didelis siurprizas. Kiekvieną tikiesi, kad kažkas įvyks ir vieną dieną tai atsitinka. Negaliu dar suvokti tokio dalyko, kad turiu medalį iš Europos suaugusių čempionato“, – sakė 23-ejų metų sportininkas.
Romoje (Italija) vykstančiose Senojo žemyno pirmenybėse K. Šleiva graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 67 kg 3:4 pralaimėjo būsimam čempionui norvegui Mortenui Thoresenui, bet vėliau atsigriebė paguodos varžybose.
Lietuvis vos per dvi minutes 10:0 nugalėjo daugkartinį Europos čempionato prizininką turką Enesą Basarą, o mažajame finale 4:2 įveikė 2018 metų pasaulio jaunimo čempioną baltarusį Aleksandrą Liavončiuką. Paskutinėje kovoje net liejosi kraujas.
„Kai prasidėjo rytas ir laimėjau prieš pajėgų Turkijos atstovą, tada įgavau daugiau pasitikėjimo. Kovoti su baltarusiu buvo sunku, bet didelis noras neleido pagalvoti apie pralaimėjimą. Tiesiog išėjau į ringą ir atidaviau viską, ką galėjau. O kraujo visada pasitaiko, būna smūgių į nosį, nueini, užsikemši ją vata ir toliau kovoji. Tokia mūsų kasdienybė“, – kalbėjo K. Šleiva.
Mažajame finale, po vieno iš epizodų, teisėjai skyrė du taškus Baltarusijos atstovui, bet šį sprendimą užprotestavo lietuvio treneris Ruslanas Vartanovas. Teisėjai protestą patenkino ir anuliavo varžovo taškus, kas turėjo didelės įtakos dvikovos baigčiai.
„Kai treneris išmeta „challenge‘ą“, tai teisėjai ne visada priima sprendimą tavo naudai, tačiau stengiuosi visada išlikti ramesnis ir su teisėjais per daug nesiginčyti. Tiesiog siekiu pabaigti savo kovą“, - teigė K. Šleiva.

Sportininkas taip pat dėkojo savo treneriams, bet kurių pagalbos nebūtų pasiektas toks aukštas rezultatas. Ne nuostabu, kad oro uoste K. Šleivą pirmas pasveikino pirmasis šio imtynininko treneris Vladimiras Audickas.
„Labiausiai norėčiau padėkoti tam treneriui, kuris mane atvedė į šį sportą. Be V. Audicko aš nebūčiau čia. Taip pat turiu padėkoti komandos draugams, kurie mane palaikė tiek fiziškai, tiek morališkai. Treneriai labai motyvavo, palaikė ir niekad neleido pasiduoti. Su treneriu Ruslanu Vartanovu padariau du labai gerus apšilimus.
Jis labai gerai mane nuteikė prieš pirmąją kovą, o prieš antrąją – dar labiau. Pasitikėjimas buvo labai geras, o po pokalbio su treneriu man nieko neliko, tik laimėti“, - šypsojosi imtynininkas.
Anksčiau K. Šleiva buvo prisipažinęs, kad vienas didžiausių iššūkių prieš varžybas – svorio metimas.
„Svoris yra mano priešas, bet jau daug metų tenka numetinėti svorį, visi tą daro, visi kankinasi. Yra kaip yra ir nieko nepadarysi. Jeigu nori laimėti, tenka mesti svorį, - teigė K. Šleiva. – Ką norėčiau užkąsti? Nežinau, dabar labai daug emocijų, tai nesinori valgyti. Esu labai geros nuotaikos. Už mėnesio vyks olimpiniai atrankos turnyrai, tai negaliu piktnaudžiauti“.
Būtent olimpiniai atrankos turnyrai bus labai svarbūs Lietuvos imtynininkams. Europos čempionate olimpiniai kelialapiai nebuvo dalinami, o kelialapių į Tokiją vis dar neturi nei vienas Lietuvos imtynių atstovas.
„Šis čempionatas man suteikė pasitikėjimo, kad galiu kovoti su visais. Kai pirmą kovą tik 3:4 pralaimėjau norvegui, kuris tapo čempionu, tai parodo, kad galėjau laimėti Europos čempionatą. Tiesiog vyksiu į atrankos turnyrus ir atiduosiu viską, ką galiu“, – pridūrė K. Šleiva.
Tai buvo jau šešta imtynininkų bronza, iškovota po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Iki šiol trečios vietos laimėjimais mus džiugino Mindaugas Ežerskis, Laimutis Adomaitis (abu 2005 m.), Valdemaras Venckaitis (2007), Mindaugas Mizgaitis (2010) ir Aleksandras Kazakevičius (2012). Dar du Europos sidabro medaliai (2009 ir 2012) nugulė Mindaugo Ežerskio medalių saugykloje.