| sportas.info | 2011 m. vasario 2 d. 08:06 |
Siūlymai padidinus stipendijas aukšto meistriškumo sportininkams supančioti juos didesniais įsipareigojimais sulaukia neigiamų atsiliepimų
Sportininkai bus tarsi vergai | Išvykimas – ne didžiausia problema | |
| Vytautas Janušaitis, plaukimo Europos vicečempionas: „Man jau negresia išvykimas į užsienį, karjera eina pabaigos link. Bet nemanau, kad rasite nors vieną sportininką, kuris būtų patenkintas naujai kuriamomis sąlygomis. Nežinau, kur čia tas pagerėjimas. Sunku ką nors komentuoti, kai dar nemačiau sutarties. Čia tikriausiai tvirtesnę poziciją turėtų užimti Daina Gudzinevičiūtė, juk ji yra sportininkų atstovė, galėtų pareikšti konkretesnę nuomonę. Suprantu, kad ji viena nieko nepakeis, bet visi drauge sportininkai galėtų ką nors padaryti. Įsivaizduokite, kad jūs dirbate savo darbą, gaunate atlyginimą, o tada išeinate į kitą įstaigą, ir iš jūsų pareikalauja grąžinti tai, ką jums sumokėjo. Ar tai normalu? O sporte dabar planuojama tokius dalykus įteisinti. Kodėl dvejiems metams nebūtų galima kur nors išvykti ir startuoti už kitą šalį? Kokiu pagrindu to reikalaujama? Ar tiesiog taip sugalvojo ir mano, kad tai pagerins sporto padėtį? Jei sportininkas nepasirašys sutarties, teoriškai liks be nieko. Žiūrėsime, ar visi pasirašys. Nes atrodo, kad sportininkai bus tarsi vergai. Kas yra valstybės investicija į sportininką? Galbūt taip galima vadinti mėgėjams skiriamas lėšas. O kai sportininkas tampa profesionalas, jis už savo rezultatus ir pergales gauna atlygį, bet ne investiciją. Jis užsidirba pinigus, gauna atlyginimą. Ir jei nusprendžia išvažiuoti, kliūčių neturėtų būti – juk dirbo, gavo už tai atlyginimą, o dabar išvyksta dirbti kitur ir ten gaus atlygį. Niekaip nesuprantu, kodėl sportininkas turėtų ką nors grąžinti. Manau, kad, pradėjus kreipti į teismus, jei ne Lietuvoje, tai bent Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre tikrai būtų galima rasti teisybę.“ | Kęstutis Jezepčikas, Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris: „Sutarčių įvedimas svarbus ne visoms sporto šakoms, todėl atsiranda nelygybė, nes žaidimų situacija kitokia. Pavyzdžiui, buvusios Jugoslavijos šalys irgi mėgino daryti visokius barjerus savo jauniems sportininkams, bet tie, kurie norėjo išvažiuoti, tie ir išvažiavo. Lietuvoje sportininkų išvykimas atstovauti kitoms šalims nėra masinis reiškinys. Tad gal kiek per aštri reakcija į konkretų atvejų, kuris sulaukė labai didelio atgarsio visuomenėje. Žmonės jei ir išvažiuoja, tai tikrai ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad galėtų išgyventi. Nors lyderiams tai gal jau ne išgyvenimo klausimas. Išvykimas šiuo metu tikrai nėra didžiausia mūsų sporto problema. Juk jei sportininkas norės, jokia sutartis jo nesustabdys. Be to, juk kiti irgi emigruoja. Kita vertus, valstybė turėtų sudaryti tokias sąlygas, kad tokio klausimo net nekiltų. Gal politikai pamatys, kokioje situacijoje atsidūręs sportas pastaruoju metu, jei vyksta tokie dalykai? Valstybė kažkodėl mažiausiai dėmesio kreipė į sportą, palyginti su kitomis sritimis. Dabar sporte neliks jokių atsiskaitymų grynaisiais pinigais, viskas bus pervedama tiesiai į sportininko arba trenerio sąskaitą. Gal tai ir nėra blogai. Bet šiokių tokių problemų iškils. Pavyzdžiui, keliaujant į stovyklas ir varžybas grynųjų prireikia. O dabar reikės kaskart išsigryninti. Tad mažomis grynųjų sumomis galbūt buvo galima disponuoti ir toliau. Ne visose šalyse gali išsigryninti pinigus. Nežinau, ar, pavyzdžiui, per stovyklą Kirgizijos aukštikalnėse bus galimybė iš bankomato ar banko pasiimti pinigų. Paprastas techninis klausimas. Bet gal reikėjo ką nors keisti. Gal Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas žino faktų, kad vyksta kokie nors neskaidrūs dalykai ar pan. Tad aš pritariu tam, kad visi sportininkams skirti pinigai atitektų sportininkams, o ne kam nors kitam.“ |