Treneris skleidžia žolės riedulio virusą

Vilniaus rajono sporto mokyklos žolės riedulininkų treneris, Rudaminos „Ryto“ gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vytautas Vilipas – vienas šios sporto šakos pradininkų Rudaminoje.

Jis – buvęs ilgametis Vilniaus r. reprezentacinių žolės riedulio vyrų komandų „Rudamina“,  „Filas“, „Ardas-Rudamina“ treneris. Vadovavo „Ardas-Rudamina“ komandai per Europos čempionatus Kroatijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Baltarusijoje, daugelį tarptautinių turnyrų. 

V. Vilipas žolės riedulininkus suranda mokyklose ir juos nuo mažens ugdo. „Manau, kad 70-80 proc. Rudaminos „Ryto“ ir Ferdinando Ruščico gimnazijų vaikų  savo rankose ilgėliau turėjo žolės riedulio lazdas, o jas pakilojo tai tikrai visi“, - džiaugiasi V. Vilipas.       

Savo bėgančių metų nebijau, realiai žiūriu į  gyvenimą. Prieš akis –  nemažai darbų, tačiau pagrindiniai, manau, jau padaryti. 
 

Entuziazmo ir noro turiu daug, bet pats laikas susirūpinti savo sveikata, ramiau gyventi.  

Esu „Ardo-Rudaminos“ vyrų žolės riedulio komandos, kuri praėjusiais metais 13-ą kartą tapo Lietuvos čempione, vadybininkas. 

Dirbu su Arvydu Ilgevičiumi, o mūsų komandos treneris – pirmasis mano auklėtinis Marijanas Gžibovskis. Mes visi trys – bendraminčiai, 1988-aisiais pradėjome žaisti žolės riedulį, savo ateitį siejome su šia sporto šaka.     

Kai dabar stokojame trenerių, pačiam tenka treniruoti jaunimą nuo 12 iki 18 metų. Krūvis tikrai didelis, užimti visi savaitgaliai.  

Prieš ketverius metus dirbti žolės riedulio treneriu bandžiau prikalbinti buvusį savo auklėtinį, Lietuvos rinktinės narį Robertą Voitechovskį. 

Iš pradžių jis sutiko, įstojo studijuoti į Lietuvos sporto universitetą. Tačiau, pasimokęs iki trečio kurso, auklėtinis emigravo į Airiją. 

Bandžiau kalbėtis su dar vienu savo auklėtiniu, Lietuvos vyrų nacionalinės rinktinės žaidėju Tomu Kušlevičiumi. Tačiau jis padirbėjo pusę metų, pamatė, kad maži pinigai ir, sukūręs šeimą, pasirinko verslą, mėgėjiškai pradėjo žaisti regbį ir nutolo nuo žolės riedulio. 

Ir vėl vežimą rajono Sporto mokykloje tempiu vienas. Tačiau esu optimistas: gal vis dėl to atsiras savas žmogus, kuris perims iš manęs estafetę. 

Nemažas viltis sieju su žaidėju Tomu Burkotu, kuris nori studijuoti Lietuvos sporto universitete. 

Per tas šešias dešimtis mano metų buvo visko, bet gal daugiau džiaugsmo, matyt, gimiau po sėkminga žvaigžde. 
 

Savo gyvenimu esu patenkintas. Ką dariau, visur sekėsi, mano supo ir dabar supa gera aplinka, nuoširdūs draugai, susiradau daug bendraminčių. Nesigailiu savo metų, atiduotų žolės rieduliui.  

Ne, gimiau ir augau Rokiškio rajono Panemunėlio geležinkelio stoties kaime. Mano tėvas, irgi Vytautas Vilipas, kuris prieš penkerius metus paliko šį pasaulį, norėjo, kad būčiau krepšininkas. 
 

Mat jis mėgėjiškai irgi žaidė krepšinį, tada jiems lanką atstodavo pakabintas bulvių „kašikas“. 

Buvau pradėjęs lankyti krepšinio pratybas, ūgis nebuvo mažas (1 m 89 cm), tačiau tekdavo tolokai vaikščioti. 

Mokykloje pasirinkau lengvąją atletiką – bandžiau jėgas dešimtkovėje, tačiau geriausiai sekėsi šokinėti trišuoliu ir bėgti vidutinius nuotolius.

Kai mokiausi dešimtoje klasėje,  vėl grįžau į krepšinį, bet su juo didelių vilčių nesiejau, nes buvo didelė konkurencija.   

1978-aisiais baigiau vidurinę mokyklą ir norėjau studijuoti Kūno kultūros institute, bet neįstojau. Mokiausi Vilniaus 21-oje profesinėje technikos mokykloje, pasirinkau tekintojo specialybę. 1979-aisiais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavau techninę discipliną ir darbus.

Norėjau žaisti krepšinį, tačiau pamačiau skelbimą, kad šokių ansambliui „Šviesa“ reikia šokėjų.  Užsirašiau ir aš. Penkiolika metų iki 1993-ių, kol susiradau žmoną panevėžietę Rūtą, bet ne iš ansamblio, o draugo vestuvėse, šokau ansamblyje. Pamačiau daug pasaulio: šokome Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, o 1990-aisiais - pirmą kartą Amerikoje. 

Kai baigiau institutą, bijojau, kad nebūčiau pašauktas į sovietų armiją. Šalia Vilniaus 1983-aisiais susiradau Senasalio aštuonmetę mokyklą: iš pradžių ten dirbau kūno kultūros mokytoju, o po to trejus metus - direktoriumi. 

Bedirbdamas neakivaizdiniu būdu 1992-aisiais baigiau Kūno kultūros institutą, įsigijau sportinio darbo organizavimo-trenerio specialybę. Nebuvau moksliukas,  bet ryžto, sportinio užsispyrimo užteko.  
 

1991-aisiais tapau Rudaminos 2-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir dirbau vienerius metus. man buvo siūloma vadovauti mokyklai, bet man rūpėjo sportas. Nuo 1993-iųjų pradėjau dirbti šios mokyklos kūno kultūros mokytoju. 

Mano karjeroje yra ir įrašas, kad 1987-1994-aisiais dirbau Rudaminos mechaninės gamyklos, kuri buvo Skaidiškėse, sporto metodininku. Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu du-tris darbus, toks mano charakteris, vieno darbo būna per mažai.    

Žolės riedulys pradėjo patikti po Maskvos olimpinių žaidynių, kurias mačiau per televizorių. Po Seulo olimpiados ta meilė dar labiau sustiprėjo. Panorėjau žaisti žolės riedulį. Lemtinga buvo pažintis su šios sporto šakos pradininku Lietuvoje gydytoju Feliksu Paškevičiumi.  1989-aisiais jis man pasiūlė suburti komandą ir dalyvauti Lietuvos vyrų  čempionate, kuriame žaidė penkios komandos. 
 

Iš savo draugų trenerių surinkau devynių sporto šakų sportininkus, pasitreniravome „Žalgirio“ stadione ir balandžio pabaigoje vykome į Kėdainius žaisti pirmųjų čempionato rungtynių.   

Buvau komandos vyr. treneris ir žaidėjas. Visi buvome ką tik baigę studijas, kupini entuziazmo. Komandoje – imtynininkas, rankininkai, krepšininkai, biatlonininkai, lengvaatlečiai.

Tuometis Rudaminos mechaninės gamyklos generalinis direktorius, dabar jau šviesaus atminimo Leonidas Burokas pritarė mūsų idėjai žaisti žolės riedulį. Jis skyrė autobusą ir maistpinigių kelionei. Susėdom visi ir, gerai nežinodami žolės riedulio taisyklių, vykome į Kėdainius. Pravažiavus Ukmergę, mūsų dėmesį atkreipė reklamuojamas kino filmas „Bepročiai stadione“. Pradėjome juoktis, sakydami, kad mes čia ir būsime.  
 

Niekas negalėjo patikėti, kad mes, debiutantai, Kėdainiuose vos 0:1 pralaimėsime pirmąsias rungtynes trenerio Felikso Paškevičiaus vadovaujamai „Žalgirio“ komandai. 

Pirmaisiais metai čempionate buvome  paskutinieji, šešti, kitais – ketvirti, o trečią kartą dalyvaudami – pelnėme bronzos medalius. 
 

Žolės riedulį Intensyviai žaidžiau gal 16 metų. Iš pradžių - saugo pozicijoje, o baigiantis karjerai – puolėjo. Su aktyviuoju sportu atsisveikinau 45-erių.

Nuo 1992-ųjų, pradėjus dirbti Rudaminos 2-ojoje vidurinėje mokykloje, subūriau pirmąją vaikų žolės riedulio komandą. 

Tada Lietuvoje buvo tik vienas žolės riedulio stadionas Šiauliuose, todėl į ten buvo nemaža problema dažnai važinėti.  

Prisimenu, Vilniuje tada buvo dvi komandos, bet čempionato rungtynių tekdavo važinėti į Šiaulius. 

Pats pirmasis žolės riedulio lazdas į Rudaminą atsivežė ten apylinkės gydytoju dirbęs Feliksas Paškevičius. Rudaminiečius jis bandė naująja  sporto šaka ir lazdas paliko vienam kūno kultūros mokytojų. 
 

Kai pradėjau domėtis žolės rieduliu, tos sovietinės Mukačiovo gamybos 10 lazdų buvo atiduotos man. Iš pradžių jų mums užteko, tačiau netrukus pradėjo trūkti. 

1993–aisiais parašiau laišką į vieną vokiečių žurnalą, kad domimės žolės rieduliu, bet turime nedaug sportinio inventoriaus, todėl su vokiečiais norėtume bendradarbiauti. 

Gavau atsakymus iš Erfurto ir Karlsruhės. Prasidėjo mūsų draugystė ir išvykos į Vokietiją. Į keliones pasiimdavome ir mašinas norinčių nusipirkti pakeleivių, taip mums atsipirkdavo tos kelionės. 

Vokiečiai mums dovanodavo padėvėto sportinio inventoriaus. Įdomiausia būdavo, kad iš pat pradžių vaikų būdavo 30 ir trūkdavo 20 lazdų, o kai jų atsiveždavau, - visiems užtekdavo. Gi dabar - lazdų daug, o nėra kam žaisti. 

Draugystė su Vokietijos žolės riedulininkais davė didelį impulsą Rudaminos žolės rieduliui. Iki šių dienų draugaujame su Erfurto komanda, jau 16 metų vykstame į jų 12-mečių vaikų turnyrus. 

Pirmasis mano draugas, klubo prezidentas ir treneris Andre Sirchas Rudaminos mokykloje netgi susirado sau žmoną, matematikos mokytoją Violetą, sukūrė šeimą, dabar augina dvi dukras ir prieš penkerius metus persikėlė gyventi į Husumo miestą prie Danijos.

Manau, kad 70-80 proc. Rudaminos „Ryto“ ir Ferdinando Ruščico gimnazijų vaikų  savo rankose ilgėliau turėjo žolės riedulio lazdas, o jas pakilojo tai tikrai visi. Šiose gimnazijose veikia žolės riedulio būreliai, juos aš treniruoju. 
 

Šiai sporto šakai neabejingi gimnazijų vadovai Ramūnas Maniuška ir Žaneta Jankovska. 

Prie Ferdinando Ruščico gimnazijos netgi pastatytas tarptautinius standartus atitinkantis žolės riedulio stadionas, kuriame vyksta kūno kultūros pamokos, treniruojasi futbolo ir žolės riedulio komandos, rungtyniaujama. 

Kol neturėjome stadiono, treniruodavomės ir rungtyniaudavome ant žolės. Dabartinis Lietuvos čempionų treneris Marijanas Gžibovskis buvo suvirintojas, tai susivirindavo vartus. 

Skaidiškėse, kur nebuvo stadiono, prie Rudaminos RMG čempionato pirmąsias ketverias rungtynes žaidėme ant asfalto. 

Per savo trenerio karjerą pavyko išugdyti Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėjų: vartininką Roką Rudenką, Tomą ir Albertą Kušlevičius, Robertą Voitechovskį, Artūrą Zaleskį, Marijaną Gžibovskį. 

Anksčiau treniravau ir merginas, mano pirmosios auklėtinės Kotryna Kartanovič ir Barbora Lozovojūtė, dabar žaidžiančios Vilniaus „Žuvėdros“ komandoje, praėjusiais metais atstovavo Lietuvos nacionalinei moterų rinktinei Slovėnijoje ir pateko į Europos čempionato antrąją pakopą. 

Po 10-15 metų Rudaminoje vėl subūriau mergaičių komanda, kuri dalyvauja Lietuvos 12-mečių čempionate ir siekia bronzos medalių. Mergaites iš pradžių visada būna sunkiau treniruoti nei vaikinus, tačiau kai jos užsiveda, - su jomis dirbti vienas malonumas. 

Dabar Rudaminoje vaikams didelis pasirinkimas, kur eiti. Tačiau žolės riedulys yra mėgstamas, tai viena populiariausių sporto šakų. 

Rudaminą labiausiai garsina vyrų komanda „Ardas-Rudamina“, kuri praėjusiais metais 13-ą kartą tapo Lietuvos čempione.  Nė vienai šalies komandai nepavyko tiek sykių tapti pajėgiausia komanda. 

Turime stiprius varžovus širvintiškius, kurie mus verčia pasitempti, dvikovos su jais visada būna įdomios ir atkaklios.

Žolės riedulį žaidžia ir mano 25-erių sūnus Dominykas, kuris atstovauja „Vilniaus rajono SM-Ardas“ ir rungtyniauja Lietuvos B diviziono čempionate. 

Lietuvos U-21 rinktinei atstovauja 17-metis mano auklėtinis Rapolas Stankevičius, o U-16 rinktinėje žaidžia Andžejus Burkotas, auga puikus vartininkas Džiugas Butkus. 

Rudaminoje subrendo ir tarptautinės kategorijos teisėjas, mano auklėtinis,  20-metis Karolis Donculas. Klubas tikisi, kad gal jis panorės dirbti ir treneriu.  

Mus visus labai užveda Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas, kuriam rūpi Vilniaus r. Rudaminos žolės riedulys. Jo įkurtoje Vaikų lygoje dalyvauja ir mūsų vaikai, su jais kasmet vykstame į tarptautinį turnyrą Erfurte ir laimime medalių.

„Ardas-Rudamina“ susibūrė 2002-aisiais, iki tol buvo „Rudamina“, „Filas“. Su Arvydu ieškome rėmėjų, organizuojame visą darbą. 
 

Pirmieji Lietuvoje žaisti į mūsų komandas  buvo pakviesti užsieniečiai. Mums atstovavo netgi kilmingo kraujo Barry Tirtohoe Sodo iš Indonezijos, kuris padėjo treniruoti ir mūsų vaikus. 

Dabar „Ardo -Rudaminos“ komandoje žaidžia keli Baltarusijos žolės riedulininkai, kuriems truputį skiriame pinigų. Gi mūsų žaidėjams mokėti atlyginimų neturime galimybių. Rašėme paraišką Sporto rėmimo fondui, bet nieko negavome.

Penktus metus kultivuojame ir grindų riedulį, dalyvaujame Lietuvos jaunučių ir jaunių „Sporto vilčių“ žaidynėse, dukart iš penkių tapome čempionais.  

Penktus metus domiuosi ir žaidžiu golfą. Prieš porą metų su vaikais buvome nuvykę į Sostinių golfo klubą, sutikome ten žaidžiantį Šarūną Jasikevičių, su juo nusifotografavome, pasikalbėjome.  
 

Mano mašinoje visada yra golfo ir žolės riedulio lazdų. Kai važiuoju pro Europos parką, Sostinių golfo aikštyną ar „Vilnius Grand Resort“ viešbutį,  visada sustoju pažaisti golfą. 

Turiu žalią kortą, galiu žaisti visuose šešiuose Lietuvos golfo laukuose.  

Golfas įtrauktas į Lietuvos mokyklų žaidynes, vasario pabaigoje rengsime Vilniaus r. mini golfo atrankines mokinių varžybas.  

Mėgstu skaityti knygas, žiūrėti kino filmus. Anksčiau patiko žvejoti, tačiau dabar šiam pomėgiui jau neturiu laiko.