Prezidentas Valdas Adamkus – apie žmonių palaikymą, krepšinio ir futbolo rinktines, tikėjimą mūsų šalies geriausiais atletais, sporto ir mokslo balansą.
Prezidentas Valdas Adamkus savo 93-iąjį gimtadienį sutiko namuose. Pačią didžiausią dovaną gimtadienio proga jam įteikė gydytojai, kurie dviem dienoms į namus išleido besigydančią žmoną Almą.
„Gimtadienis nebuvo liūdnas, be galo džiaugiuosi žmonos sveikatos pagerėjimu. Atvirai pasakius, labai nejauku būti tuščiuose namuose, kada girdi tik savo aidinčius žingsnius. Atsiranda galimybė apgalvoti, kokia gali būti baisi vienatvė žmonėms, kuriems gyvenime tenka išgyventi tokius dalykus. Esu laimingas, kad šis Almos atvejis taip gerai baigėsi“, - džiaugiasi Prezidentas.
O ar paties sveikata nepablogėjo, kaip dabar jaučiatės?
Įtampa buvo, kalbos nėra. Po mano ligos nustatymo ir inksto operacijos nesijaučiu visiškai tvirtai atsistoję ant kojų. Bet, dėkui Dievui, judu, nepasiduodu. Kiek pajėgiu ir sveikata leidžia atlieku savo pareigas Lietuvos visuomenei.
Esu be galo dėkingas Lietuvos žmonėms, kurie neužmiršta manęs, kreipiasi įvairiais klausimais, kai kurie jų netgi viršija mano dabartines kompetencijas. Tačiau stengiuosi atsakyti ir reaguoti į gyvenime keliamus klausimus. Metai, žinoma, daro savo, lėtina.
Galiu pasididžiuodamas pasakyti, kad sportas vis dėlto visam gyvenimui man davė tam tikro tvirtumo.
Šiandieną, peršokus tam tikrą ribą, šiuo atveju 90, galvoju, kad visi metai virš 90 – tai savotiška gyvenimo dovana. Tam pagrindas yra – tai mano aktyvus dalyvavimas sportiniame gyvenime.
Turite didžiulį Lietuvos žmonių palaikymą, per savo gimimo dieną sulaukėte daugybės sveikinimų, skambučių, ar nevargina tokia jų gausa?
Negaliu sakyti, kad vargina. Gimtadienio proga tikrai sulaukiau ne šimtus, o gal net tūkstančius sveikinimų.
Esu labai dėkingas Lietuvos žmonėms, pažįstamiems, artimiesiems, draugams, bendradarbiams, kurie manęs neužmiršo, ačiū jiems už parodytą meilę ir nuoširdumą. Tie sveikinimai ir linkėjimai – tai tik išreiškimas tolesnio, nors ir netiesioginio, mūsų bendravimo.
Kažkada pasakėte, kad norėtumėte sulaukti 100 metų. Ar jūs, kaip buvęs sportininkas, tos kartelės nekeliate dar aukščiau?
Nežinau, ar taip esu pasakęs. Viskas priklauso jau ne nuo mano valios. Būčiau laimingas, jeigu galėčiau išgyventi šimtmetį ir džiaugtis visos Lietuvos žmonių laimėjimais bei būti kartu su žmonėmis jų sunkiomis gyvenimo valandomis.
Jaunoji mūsų karta turi tvirtus pagrindus kurti Lietuvos gyvenimą, kultūrą, palaikyti ir išlaikyti papročius.
Kaip jau sakiau, dabar man, sulaukus virš 90, kiekvieni išgyventi metai yra savotiška gyvenimo dovana, už kurią esu dėkingas.
Ar savo sveikatą ir toliau stiprinate plaukimo baseine?
Su mažomis pertraukomis dar plaukioju. Šiuo metu gydytojai rekomendavo padaryti pertrauką.
Gydytojai mane ypač gerai prižiūri, rūpinasi, kad įtemptu darbu neperkraučiau širdies, todėl ir prašo padaryti kai kurias pertraukas.
Nors aš galvoju, kad plaukimas neturėtų organizmui daryti žalingų pasekmių. Tikiuosi, kad ir toliau porą kartų per savaitę galėsiu plaukioti.

Buvote vienas sirgalių pasauio čempionate žaidusios Lietuvos krepšinio rinktinės. Vyrai žaidė gerai, bet jiems nepavyko iškovoti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes. Ar fortūna nuo jų nenusigręš kitąmet birželio mėnesį, kai bus surengtas olimpinis atrankos turnyras?
Sportas yra toks: kartais ir gerai besirengiant, bedirbant negali nuspėti rezultatų, tos dienos sėkmės. Šiemet buvo ir gražių, netikėtų laimėjimų, buvo ir nusivylimą keliančių.
Kaip visą gyvenimą buvęs sportininkas, tą puikiai suprantu ir priimu normaliai, nes to jau nepakeisi. Būnu dienų, kai sėkmė, laimė apleidžia komandą ir tenka susitaikyti su pralaimėjimu.
Žaviuosi mūsų krepšininkų pasiekimais, džiaugiuosi jų pasirengimu ir žaidimu. Lietuvos krepšinis yra tarptautinio lygio, esame tarp geriausiųjų pasaulio komandų. Viliuosi, kad komanda pateks į Tokijo olimpines žaidynes.
Didžiuojuosi ir puikiai šiemet rungtyniaujančiu plaukiku Danu Rapšiu. Jo sėkmingi startai – tai dovana ne tik sporto šeimai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms.
Anksčiau mus džiugino Rūta Meilutytė, o šiandieną - šis sportininkas. Tikiu ir mūsų buriuotojais, irkluotojais, lengvaatlečiais, penkiakovininkais.
Lietuvos olimpiečiams nuoširdžiai linkiu, kad jie olimpiadai rengtųsi su dideliu pasiryžimu ir kad jų pastangomis Lietuvos vardas nuskambėtų Tokijuje.
Kartu su prezidentu Gitanu Nausėda stebėjote ir Lietuvos futbolo rinktinės susitikimą su portugalais per Europos čempionato atrankos varžybas. Ar nenusivylėte mūsiškių žaidimu?
Žinant Lietuvos futbolo lygį dabartiniu metu, rinktinė pasirodė pagal savo pajėgumą, padarė, ką galėjo geriausio.
Tikiuosi, kad metams bėgant Lietuvos futbolo lygis kils, šią sporto sritį papildys jaunosios jėgos ir pagal savo pajėgumą gal atsidursime tokiame lygyje kaip ir pripažintos Europos komandos.
Laikas parodys, kad gal ir sulauksime, kada turėsime stadioną, kuris prisipildys 40-50 tūkst. futbolo sirgalių.
Futbole turime talentų, todėl nenusiminkime: kaip krepšinyje iškilo naujų talentingų, pasaulyje gerai žaidžiančių mūsų sportininkų, tad gal sulauksime ir tokios dienos, kai ir mūsų futbolininkai bus pageidaujami ir kviečiami žaisti stipriausiose komandose.
Kaip žiūrite į mūsų jaunuosius sportininkus, kurie viską aukoja vardan sporto, medalių, o į šoną nustumia mokslą, nepagalvoja, kas su jais bus, kada baigs savo sportinę karjerą? Panašiai atsitiko ir su Rūta Meilutyte, jūsų praminta Auksine žuvele.
Tuo klausimu bus įvairių nuomonių. Mano asmeninė – norėčiau matyti, kad būtų rastas tam tikras balansas tarp išsilavinimo ir sporto.
Vienareikšmis sprendimas visko atsisakant ir dar šiais moderniaisiais laikais, kada mokslas yra viso gyvenimo pagrindas ir reikalingas kiekvienam išsilavinusiam žmogui, jis negali būti paaukotas kokiai nors vienai gyvenimo sričiai, o šiuo atveju – sportui.
Sportas man nėra pirmaeilis gyvenimo pagrindas. Pagrindiniai reikalavimai – kad žmogus būtų išsilavinęs, išsimokslinęs, inteligentiškas ir kūrybingas.
Ir ne vien tik sportiniame gyvenime, bet ir visais požiūriais. Būčiau daug laimingesnis, matydamas, kad ir mūsų miela jaunoji sportininkė gyvenime rastų lygsvarą, balansą tarp sporto ir mokslo.
Puikus to pavyzdys jūs pats – aktyviai sportuodamas, pasiekėte didelį meistriškumą, sugebėjote baigti Čikagos Ilinojaus technologijos institutą ir užėmėte aukštas pareigas JAV aplinkos apsaugos agentūroje, o grįžęs į gimtinę tapote Lietuvos Prezidentu.
Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį. Savo gyvenime aš išsilavinimo nepaaukojau vardan sporto. Linkėčiau to ir visiems jauniesems sportininkams, tarp jų ir Rūtai.