Po sunkios ligos mirė Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo patriarchu vadinamas Zigmantas Raudonius. Jam buvo 84-eri.
Spalio 30 d. po sunkios ligos mirė Zigmants Raudonius - baidarių ir kanojų irklavimo treneris, teisėjas, sporto organizatorius. Jis dirbo net šešeriose olimpinėse žaidynėse. Z.Raudonius gimė 1935 m. liepos 28 d. Plungėje.
Kaip rašoma Lietuvos sporto enciklopedijoje, Z.Raudonius buvo LSSR nusipelnęs treneris (1967), tarptautinės kategorijos teisėjas (1977), LSSR nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1983), LTOK garbės narys (2007). 1958 baigė VVPI. Lietuvos baidarių irklavimo čempionas: 4 × 500 m (1956, 1957), 10 000 m (1958, 1959).
Z.Raudonius buvo ilgametis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius. Teisėjavo šešiose olimpinėse žaidynėse (1980 m. Maskvoje, 1992 m. Barselonoje, 1996 m. Atlantoje, 2000 m. Sidnėjuje, 2004 m. Atėnuose, 2008 m. Pekine), dvylikoje pasaulio čempionatų.
Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu (2002), KKSD I laipsnio ordinu su grandine (2005), LTOK Olimpine žvaigžde (2005).
* * *
Atsisveikinti su Zigmantu Raudoniumi galima lapkričio 1 d. nuo 11 iki 22 val. Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. 22. Laidotuvės - lapkričio 2 d. Plungės senosiose kapinėse.
* * *
2015 m. švęsdamas 80 metų jubiliejų Zigmantas Raudonius laikraščiui „Sportas“ sakė, kad savo gyvenime nieko nekeistų ir eitų tuo pačiu keliu. Pateikiame jubiliejui skirtą Marytės Marcinkevičiūtės straipsnį.
Vaikystės baidarė
Z.Raudonius – žemaitis iš Plungės. Vienas Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo pradininkų. Viešint jo namuose, Zigmantas rodė savo pelnytus trofėjus, apdovanojimus ir pasakojo, kad dabar dienų nebepalygintų su ankstesnėmis. Jos bėga nebe taip įdomiai.
Mūsų šalies baidarių ir kanojų irklavimo patriarchas negali nepaminėti savadarbės baidarės, kurią vaikystėje su klasės draugais Vytautu Virbicku ir Vytautu Jarumbausku sulipdė ir leisdavosi Babrungo upe.
„Nežinau, gal vokiečiai paliko tuos baidarės griaučius, krūvą pagaliukų, kuriuos reikėjo kuo nors aptraukti. Tuos pagaliukus surinkome, išryškėjo baidarės kontūrai. Juos aptraukėme plona aviacine fanera, apkalėme dvivietę baidarę ir leisdavomės irkluoti“, – prisimena Zigmantas.
Vaikinai savo rankomis pasigamino ir irklus. Su baidare klasės draugai įgijo didelį populiarumą, nes nei baidarių, nei irklų tais laikais niekur nebuvo galima nusipirkti, niekas jų nebuvo matęs. Nuo tos savadarbės baidarės viskas ir prasidėjo.
Gimnastiką greitai pamiršo
1954-aisiais Z. Raudonius įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Tiesa, tada irklavimo specialybės nebuvo. Zigmantas norėjo gilinti žinias gimnastikos srityje, bet jam pačiam nesisekė šuoliai per arklį. Atsitiktinai rūbinėje vaikinų buvo paklausta, ar moka irkluoti, nes studentų komandai trūko žmonių, kad galėtų dalyvauti estafetėse. Z. Raudonius su vaikystės draugu V. Virbicku prisipažino, kad jie galėtų irkluoti.
Studentai irklavo klinkerinę baidarę ir miesto varžybose užėmė trečiąją vietą. Gimnastika Zigmantui išgaravo iš galvos, jis pradėjo domėtis baidarių irklavimu, kurio pratyboms vadovavo Venė Balčiūnaitė. Plungiškis netrukus tapo keturis kartus Lietuvos čempionu estafečių 4 x 500 m (1956–1957 m.) ir 10 000 m distancijoje (1958–1959 m.).
Kaip atsarginis Z. Raudonius vyko į I SSRS tautų spartakiadą Maskvoje. Turėjo galimybę dalyvauti ir II SSRS tautų spartakiadoje, tačiau tuo metu jam pasiūlė treniruoti Lietuvos moksleivių rinktinę ir jis vietą komandoje užleido Juozui Gedminui.
Prie federacijos vairo – 46 metus
Kai Z. Raudonius baigė Pedagoginį institutą ir buvo skirstomos darbo vietos, niekam nebuvo svarbu, kad jis – irkluotojas, keturiskart Lietuvos čempionas. Vyras buvo pasirengęs dirbti pagal paskyrimą Žemaičių Kalvarijoje. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija atsižvelgė į tai, kad Zigmantas buvo Lietuvos moksleivių rinktinės treneris, todėl jis gavo darbą Vilniaus švietimo skyriaus sporto mokykloje.
Z. Raudoniaus talentas labiausiai išryškėjo nuo 1963 m. vasario mėnesio iki 2009 m. balandžio mėnesio dirbant Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi.
„Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo sąjūdžiui vadovavau 46 metus. Man labai patiko irklavimas, žmonės, su kuriais teko dirbti. Kartu išgyvenome pergalės džiaugsmą, krimsdavomės dėl nesėkmių. Vienais metais į SSRS čempionatą Maskvoje nebuvo atgabenta Natalijos Kalašnikovos valtis. Turėjome puikų vairuotoją Zbignevą Volčiką, kuris, niekam nieko nesakęs, staigiai iškrovė valtis ir be jokio poilsio apsuko mašiną ir grįžo į Trakus atvežti sportininkei valties“, – prisiminė Zigmantas.
Tiesa, iš pradžių dar teko vadovauti ir Lietuvos stendinio šaudymo, irklavimo, žūklės, stalo teniso bei vandens motorinio sporto federacijoms.
„Krūvis buvo nemažas, ypač vasarą. Tačiau netrukus liko tik vienos baidarės ir kanojos, pasidarė ypač malonu dirbti. Prisimenu, ne bet kas galėjo sugyventi su savotiško charakterio Vitalijumi Trukšinu, o jis buvo kone mano numylėtinis“, – sako Zigmantas.
Jubiliatas giria pasaulio čempionę Nataliją Kalašnikovą, Aną Beloborodovą, kurios buvo ne tik šaunios irkluotojos, bet ir įdomios merginos.
Užaugo kelios irkluotojų kartos
„Gyvenimas prabėgo labai greitai, nespėju atsigulti, o, žiūrėk, jau ir Naujieji metai atėjo. Vienos varžybos vijo kitas, keitėsi žmonės. Puiki buvo pirmoji karta: Vladas Česiūnas, Artūras Vieta, Natalija Kalašnikova, Anatolijus Korolkovas, Petras Šiurskas, Romualdas Vienažindis.
Jau užaugo ir trečioji karta. Gera. Turime pasaulio ir Europos čempionų, savo žodį dar tikrai tars talentingasis mano kraštietis Henrikas Žustautas, kuris, esu įsitikinęs, turėtų tapti olimpinių žaidynių prizininku. Gerai pažįstu jo pirmąjį trenerį Edmundą Gelčinską, kuris taip pat irklavo“, – teigia Zigmantas.
Paprašytas palyginti ankstesnįjį irklavimą su dabartiniu, vyras tik šyptelėjo ir atsakė: „Tik pažiūrėkite, kokios dabar valtys. Kaip saldainiukai. Anksčiau kanojos buvo labai plačios, didelės, per Lietuvos čempionatus buvo irkluojama klinkerinėmis baidarėmis. Dabar ir greitis didesnis.“
2009-aisiais Zigmantas savo noru paliko federaciją, šį sprendimą jis priėmė dėl žmonos sveikatos. Daug kas šio patyrusio specialisto prašė pasilikti, tačiau jis nesutiko.
Teisėjavo šešeriose olimpiadose
Z. Raudonius teisėjavo net šešeriose olimpinėse žaidynėse: Maskvoje (1980 m.), Barselonoje (1992 m.), Atlantoje (1996 m.), Sidnėjuje (2000 m.), Atėnuose (2004 m.) ir Pekine (2008 m.). Matė visus mūsų irkluotojų pasirodymus. Į savo septintąsias olimpines žaidynes Londone Zigmantas vyko su Lietuvos specialistų grupe.
Jis teisėjavo 12 pasaulio čempionatų Notingame, Kopenhagoje, Meksike, dukart Duisburge ir Segede, Milane, Poznanėje, Sevilijoje, Geinsvilyje, Zagrebe.
„Tarptautinė teisėjo kategorija man buvo suteikta 1977-aisiais ir nuo to laiko buvau susietas su didžiuoju irklavimu. Kokia vis dėlto graži mano mėgstama sporto šaka. Visą gyvenimą su ja kartu ėjau gulti ir kėliausi“, – tvirtina sukaktuvininkas.