„Jei reiktų pakartoti, eičiau tuo pačiu keliu“

Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas: „Nesigailiu, kad gyvenimą susiejau su studentų sportu“

„Kiekvieni metai man brangūs, vertingi. O kad savo gyvenimą susiejau su studentų sportu nuoširdžiai sakau – nesigailiu. Ko gero, jei reiktų viską pakartoti iš naujo, eičiau tuo pačiu keliu. Kartą teko matyti spektaklį „Biografija - vaidinimas“, kuriame pagrindinis herojus savo gyvenimą vis bandydavo pradėti iš naujo, bet visada eidavo tuo pačiu keliu, kartodavo tas pačias klaidas, jį aplankydavo tos pačios sėkmės ir panašiai“, - tikina rugsėjo 14 d. 70-metį švenčiantis Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) prezidentas Česlovas Garbaliauskas.

Nors metų jau nemažai, vis dar fiziškai stipriam ir energingam jubiliatui netrūksta, darbų, idėjų, klausimų. „Jubiliejus lieka jubiliejumi, šiokia tokia įtampėlė jaučiasi. Tačiau mano nuotaika pakili, tik labai neramina viso Lietuvos sporto situacija. Neaišku, kas bus rytoj, kaip mes gyvensime. Daugybė neišspręstų klausimų, kurių gausėja kone kiekvieną dieną“, - sako Č. Garbaliauskas, prieš kelerius metus su šeima iš daugiabučio persikėlęs į būstą žmonos Violetos tėviškėje Amaliuose.

Kuris dešimtmetis buvo pats reikšmingiausias?

Ko gero, patys maloniausi man buvo 1990-ieji, kuomet su mūsų šalies universitetais įkūrėme Lietuvos studentų sporto asociaciją. Tuo pačiu mūsų studentams atsivėrė tarptautiniai vandenys dalyvauti pasaulio Universiadose, Europos studentų žaidynėse ir SELL studentų žaidynėse.

Dar vis dirbate, esate kupinas jėgų, įvairiausių sumanymų, ką dar siekiate įgyvendinti?

Jau beveik tris dešimtmečius dirbu ten pat - Lietuvos studentų sporto asociacijoje. Nemažai jau nuveikta kartu bendradarbiaujant su universitetais, Kūno kultūros ir sporto departamentu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, sporto šakų federacijomis..

Lietuvos studentų sporto pasiekimai jau daugiau kaip dešimtmetį tiesiog stebina pasaulį. Turime pagrindo didžiuotis jų pergalėmis ir iškovotais medaliais, tačiau sąlygos studentams sportininkams patekti ir studijuoti universitetuose nėra pakankamai geros.

Šių metų Universiados Neapolyje (Italija) bronzinė prizininkė disko metikė Ieva Zarankaitė pasakojo, kad Floridos universitetas, kur ji studijuoja, nėra sporto universitetas, tačiau jis turi 85 tūkst. vietų stadioną, jau nekalbant apie kitas sporto bazes.

Mūsų mokiniams, baigusiems gimnazijas ir pradėjus studijuoti aukštosiose mokyklose, reikia mokėti už studijas, bendrabučius, jie patys turi save išlaikyti.

Nesudaromos reikiamos sąlygos sportuoti ir siekti įgyti aukštąjį mokslo diplomą. Pasaulyje yra puikių pavyzdžių, belieka tai įgyvendinti Lietuvoje. Tai padarius, laimėtų visi – studentai, universitetai, sporto šakų federacijos, Lietuva.

Savo jaunystę susiejote su rankiniu, du kartus (1971 m. ir 1973 m.) tapote Lietuvos čempionu, atstovavote Kūno kultūros instituto, kuriame mokėtės, Kauno „Žalgirio“ ir „Granito“ meistrų komandoms (1967-1977 m.), Lietuvos vyrų rinktinei (1968-1973 m.) kokie liko prisiminimai?

Rankinis mano gyvenime daug reiškia, daug ko išmokau iš savo trenerių. Be pirmojo trenerio, šviesaus atminimo Vytauto Kontvainio, ypač malonūs prisiminimai apie doc. Valerijų Griešnovą bei Algirdą Valinską.

Treniravote ir Kūno kultūros instituto vyrų rankinio komandą (1978-1987 m.), 1988-1993 m. dirbote LKKI žaidimų katedros vedėju, 1983-aisiais Kijevo KKI apsigynėte pedagogikos mokslų daktaro disertaciją. Kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas) praleidote gražiausius savo gyvenimo metus. Ar iki šių dienų palaikote ryčius su savo Alma Mater?

LSU yra Lietuvos studentų sporto asociacijos narė, todėl mano sportiniai ryšiai - labai glaudūs ir abipusiai naudingi. Šioje aukštojoje mokykloje iš viso išdirbau 45 metus.

Jus žinome kaip Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentą (nuo 1990 m.), Europos universitetinio sporto asociacijos Vykdomojo komiteto narį (2004-2005 m., nuo 2007 m. iki šiol), Tarptautinės studentų sporto federacijos Kontrolės komisijos narį (nuo 2007 m.), tačiau tai visuomeninės pareigos. Kuo svarbios šios pareigos?

Nebūčiau šių visuomeninių organizacijų įvairių struktūrų narys, manau, kad ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai nebūčiau reikalingas, o su ja daug metų bendradarbiaujame.

Ministerija mūsų universitetų pasiekimais yra patenkinta ir pagal išgales remia šią veiklą.

Kaip su rankinio kamuoliu, ar jis jau padėtas į šoną?

Tiesiogine prasme rankinio kamuolys padėtas į šalį, Jau nebežaidžiu šio nuostabaus žaidimo, tačiau prisidedu prie rankinio populiarinimo tarp studentų.

Rengiame Lietuvos studentų rankinio čempionatus, „Sportas visiems“ festivalyje organizuojame paplūdimio rankinio varžybas, siunčiame rankinio komandas į Europos universitetų žaidynes. Kartą mūsų rankininkai netgi dalyvavo pasaulio universiadoje.

Koks jūsų laisvalaikis?

Sodas, miškas, gamta. Pačiam reikėtų daugiau pasportuoti, tačiau viską atidedu ir sakau, kad rytoj, rytoj.

Man gyvas pavyzdys – Ona Gasparkienė, kuriai jau krūva metų, bet ji kiekvieną rytą po 1,5 valandos sportuoja. Kaip ji atrodo paplūdimyje, pavydas ima. Tarsi būtų 25-etė!

Lietuvos studentų sporto asociacijai bėdų – nors traukiniu vežk, ar jums užteks jėgų įgyvendinti tai, ko siekiate?

Kol kas užtenka jėgų. Lietuvos studentų sporto asociacijoje dirba puikūs žmonės, kurie padeda įgyvendinti idėjas ir siekius.