R.Tvorogalas apie kelio gimnastikoje pradžią: „Tėvai buvo griežti, treneris griežtas. Žinojau, kad į mano „neisiu“ bus pasakyta „eisi“. Tai ir ėjau.“
Gimnastikos salėje girdėti „Tautišką giesmę“ – taip pat nauja, kaip ir aiškintis, kur pasirodyti sudėtingiau: ant skersinio, lygiagrečių, žiedų, arklio ar kitų prietaisų.
Lietuvos gimnasto Roberto Tvorogalo garbei Lietuvos himnas šiemet skambėjo jau ne kartą.
Pirmas kartas buvo gegužės pabaigoje Kroatijoje, kurioje gimnastas pasaulio „Iššūkio“ taurės varžybų pratimų ant lygiagrečių rungtyje iškovojo auksą. O antrasis – po mėnesio, paskutinę Europos žaidynių dieną, kai Lietuvos atstovas pelnė auksą už be priekaištų atliktus pratimus ant skersinio. Be to, rugpjūčio 17 d R.Tvorogalas triumfavo Izraelio čempionato daugiakovėje.
Karjeros pergalė
Triumfas Minske – neabejotinai kol kas svarbiausia 24-erių gimnasto Roberto Tvorogalo karjeros pergalė. Kaip grįžęs paminėjo sunkų darbą vainikavusį auksinį laimėjimą?
„Labai simboliškai, su draugais“, – santūriai atsako gimnastas ir prisipažįsta, kad nėra mėgėjas švęsti.
Kita vertus, ilgai mėgautis šlove nėra kada: jau spalio 4–13 d. Vokietijoje, Štutgarte, vyks svarbiausias šių metų startas – pasaulio čempionatas, kuriame bus kovojama dėl olimpinių kelialapių.
Kol kas 2019-ieji R.Tvorogalui klostosi puikiai, nors prieš tai maždaug dvejus metus traumos trukdė varžytis visa jėga. Ko reikėtų, kad per šias Kalėdas gimnastas galėtų pasakyti, jog šie metai jam išties buvo geri?
„Papulti į olimpines žaidynes – ir jau būtų pakankamai“, – atsako trumpai.
Trumpai, neišsiplėsdamas R.Tvorogalas atsakinėja į daugumą klausimų ir net nebando slėpti, kad bendravimas su žiniasklaida nėra stiprioji jo pusė, o po Minske vykusių Europos žaidynių užgriuvęs dėmesys greičiau jį trikdo nei džiugina.
„Nežinau, kaip į tokį klausimą atsakyti, – atkakliai kvočiamas, kaip jautėsi Minske, kai suprato, jog medalis jau kišenėje, bet jo spalvai sužinoti dar reikėjo sulaukti likusių skersinio rungties finale dalyvavusių varžovų pasirodymo, atsako gimnastas. – Buvau patenkintas, kad yra medalis, o kokios spalvos – jau antraeilis dalykas. Man medalis jau buvo pergalė“, – nedaugžodžiauja sportininkas.
Paaiškėjus, kad medalis – aukščiausios prabos, bent iš šono žiūrint atrodė, kad jo treneris Jevgenijus Izmodenovas labiau džiaugėsi Europos žaidynių auksu nei pats gimnastas, kuris išliko santūrus ir griausmingų emocijų nerodė.
„Taip ir buvo. Jis daugiau nerimavo ir labiau džiaugėsi“, – pripažįsta R.Tvorogalas.
Skaičiuoja treneris
Robertas jau dalyvavo 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, iš kurių didžiausią įspūdį paliko didelė spalvota gimnastikos salė.
„Skirtingi prietaisai – skirtingos spalvos, o šiaip kitokių gerų įspūdžių nepamenu: maistas, gyvenimas šiaip sau, kažko tokio „vau“ nebuvo. Žaidynių atidaryme, uždaryme nedalyvavau, gal dėl to įspūdžių mažokai. Atvažiavau į savo varžybas, sudalyvavau ir išvažiavau“, – pasakoja gimnastas, Rio de Žaneire užėmęs 42 vietą.
Pagrindinis šių metų jo tikslas – Tokijo žaidynės. „Akcentas – pasaulio čempionatas, jame sieksime patekti į olimpines žaidynes“, – sako Europos žaidynių čempionas.
Kuri vieta garantuotų bilietą į Tokiją, Robertas nežino ir dėl to galvos sau nesuka. „Neatsimenu, kiek žaidynėse būna varžovų – ar 60, ar 80. Yra tokių, kurie dalyvauja daugiakovės varžybose, yra tik ant atskirų prietaisų besivaržančių gimnastų, todėl sunku suskaičiuoti ir pasakyti. Arba atrankoje užimi vienokią vietą, bet po to dalis olimpinius kelialapius iškovojusių gimnastų atkrinta dėl šalių kvotų ir panašiai. Sudėtinga skaičiuoti, todėl žinau viena – reikia gerai sudalyvauti. Kaip patekti, kiek aplenkti – treneris skaičiuoja, mano darbas – gerai atlikti visus pasirodymus“, – sako R.Tvorogalas.

Antri namai – Baltarusija
Kadangi Lietuvoje sąlygos gimnastams ruoštis nekokios, Europos žaidynių čempionas jau gal dešimtmetį važinėja į Baltarusiją ir netoli Minsko esančioje olimpinėje bazėje sportuoja.
„Už miesto pastatyta didelė sporto bazė. Ten daug visokiausių sporto šakų sekcijų. Galima sakyti, ji yra miške. Sportuojam kartu su baltarusių gimnastais, visus juos jau gerai pažįstam, nes ten gal dešimt metų važiuojam“, – pasakoja gimnastas.
Ar labai kontrastas bado akis, kai iš baltarusių gimnastikos salės grįžta į Vilniaus? „Jaučiasi labai, nes pas mus sąlygų trūksta. O nuo aplinkos daug kas priklauso. Jeigu nėra sąlygų sportuoti, kai kurie prietaisai pasidaro nemieli, nesinori ant jų net lipti, nes jie seniai neatitinka standartų“, – lygina gimnastas.
Ir čia, R.Tvorogalo įsitikinimu, yra vienas atsakymų, kodėl Lietuvoje gimnastika nepopuliari, nors, tarkime, netolimoje Vokietijoje, Prancūzijoje pilna gimnastikos salių, klubų, gimnastai varžosi vieni su kitais, kartu keldami bendrą šalies gimnastikos lygį. Pas mus nėra salių, nėra varžybų, nėra reklamų.
„Pinigų nėra, salių gerų neįrengia – kaip gali būti populiari? – klausimu į klausimą atsako gimnastas. – Gal dar prisideda tėvų, vaikų požiūris – tai sunki sporto šaka, jeigu profesionaliai dirbi, reikia treniruotis po du kartus per dieną, tada reikia gimnastiką derinti su pamokomis, su mokykla.“
Geriau nei darželis
Lietuvos lenkų šeimoje augusį R.Tvorogalą į sportinę gimnastiką atvedė tėvai. Ir, galima sakyti, gimnastikos salėje liko daugiausia tėvų pastangomis. Atėjus paauglystei nelabai suprasdavo, kodėl kiti bendraamžiai gali veikti ką nori, o jis turi sunkiai treniruotis. Ne kartą buvo kilęs noras maištauti, mesti, išeiti, bet negalėjo to imti ir pasakyti tėvams.
„Tėvai buvo griežti, treneris griežtas. Žinojau, kad į mano „neisiu“ bus pasakyta „eisi“. Tai ir ėjau. Bet minčių dažnai kildavo, ne kartą norėjau mesti. Keturiolikos metų paauglys nelabai suprasdavau, kam man to reikia. Daug kas aplink atkrisdavo, nes neatlaikydavo sunkių krūvių, bet aš kažkaip likau ir viskas. Kur jau dabar trauktis?“ – juokiasi gimnastas.
Lietuvoje retų sporto šakų atstovų mėgstama klausinėti, kodėl būtent ši sporto šaka, juk nei populiari, nei sąlygų yra. Ir su Robertu dar grįžtame į pačią pradžią.
„Tiksliai visko neatsimenu, bet tėvai atvedė, kai buvau kokių penkerių metų. Pamenu tokį trumpą epizodą, kad man nelabai patikdavo į darželį eiti, jau geriau buvo gimnastikos salė. Man patiko, kaip ten visi šokinėja, daro kūlversčius. Atrodė įdomiau nei darželis. Taip ir prasidėjo“, – pasakoja sportininkas.
Tėvai jį nuvedė ten, kur ir dabar treniruojasi, tik pavadinimai keitėsi – į gimnastikos salę sostinės Kauno g. Iš pradžių susirinko gal dešimties, gal dar didesnė jo amžiaus vaikų grupė. Tik kasmet jų vis mažėjo, o kai Robertas sulaukė dešimties, trise ar keturiese gimnastikos treniruotes belankė.
Kasmet treniruočių daugėjo, krūviai didėjo. Simono Konarskio vidurinė mokykla, kurioje mokėsi, buvo arti. Jei pirma pamoka būdavo kūno kultūra, nuo mažumės jį ugdęs Aleksandras Filatovas tardavosi, kad auklėtinis tą pamoką praleis gimnastikos salėje. Jeigu nepavykdavo išlaviruoti, eidavo nuo septintos ryto į treniruotę.
Baisi, bet sėkminga
Daugiakovininkai kovoja šešių rungčių varžybose: laisvųjų pratimų, atraminių šuolių, pratimų ant arklio, žiedų, lygiagrečių ir skersinio. Kuri rungtis R.Tvorogalui sudėtingiausia ar pati baisiausia?
„Gal skersinis, kurio finalą laimėjau Europos žaidynėse, yra baisiausias, – svarsto čempionas. – Kartais, kai gerai einasi, nebūna baisu, bet vos kas nors krypt – ir atsiranda tarakonų galvoje, ir prasideda baimės. Bet ant skersinio ir lygiagrečių dažniausiai būna geriausi pasirodymai, o tradiciškai silpniausiai sekasi arklys ir žiedai. Ant arklio daug traumų esu patyręs – tai pečiai, tai alkūnės nukentėdavo. Arklys – toks prietaisas, ant kurio labai daug reikia dirbti“, – sako gimnastas.
Jam dalyvauti daugiakovės varžybose patinka, nes visų pirma būti daugiakovininku yra prestižas. Antra, jeigu nepasiseka viena rungtis, galima bandyti atsigriebti kitoje.
„Visada daugiakovę dariau ir darysiu. Nėra noro vieno ar dviejų atskirų prietaisų rungtyse dalyvauti. Įdomumas toks, kad vienur sekasi geriau, kitur prasčiau, bet rezultatai sumuojasi“, – paaiškina.
Baisiausia patirta trauma – riešų lūžiai. Lūžo ant lygiagrečių du ar tris kartus. Vieną kartą Maskvoje prieš varžybas, kitą sykį Lietuvoje, o trečio nebepamena. Po lūžio mėnesį iš viso nieko negalėjo daryti, paskui dar turėjo praeiti mėnuo ar du, kol ranka atsigavo. Bet gimnastams ir rankos ar kojos patempimas gali porai mėnesių planuotas treniruotes sutrikdyti.
Po traumų atsiranda baimių. Kaip su jomis kovoja? „Reikia bijoti ir daryti, kol baimė pradings“, – pateikia receptą.
Už klaidą atsigriebė
Su treneriu J.Izmodenovu gimnastas pradėjo bendradarbiauti prieš Rio de Žaneiro žaidynes, bet pažįsta jį seniai – kurį laiką abu kartu sportavo, dalyvavo varžybose. Koks jo treneris, kokios savybės jam labiausiai patinka?
„Visoks – gal griežtas, reikalaujantis, kaip ir kiekvienas treneris. Bet kiekvienas treneris turi būti ir šiek tiek draugas, kad ne vien apie sportą, bet ir kitomis temomis būtų galima pakalbėti, – pagalvojęs atsako. – Jis padaro viską, ko sportininkui reikia. Man lieka galvoti tik apie pasirodymą.“
Tik apie pasirodymą jis galvojo ir Minske. Daugiakovės finale, į kurį pateko su trečiu rezultatu, šiek tiek nesusiklostė paskutinės skersinio rungties pasirodymas – nuslydusi ranka lėmė prastesnį įvertinimą ir galutinę septintą vietą.
Galbūt prieš daugiakovės finalą jautė didesnį spaudimą? „Nežinau, tiesiog žinojau, kad gerai sudalyvavau, su geru rezultatu patekau į finalą, bet tą rezultatą finale reikėjo pakartoti, o tada žiūrėti, būsi trečias ar septintas“, – sako gimnastas.
Už padarytą klaidą pavyko netrukus atsigriebti. Skersinio rungties finale, prieš pat pasirodymą su treneriu nusprendę maksimaliai pasunkinti programą, abu rizikavo, tačiau rizika pasiteisino – buvo ne tik pagerintas šios rungties asmeninis rekordas (14,400 balo), bet ir pelnytas Europos žaidynių auksas.
Bet ką reiškia perdegti, sportininkas gerai žino. Neslepia, kad yra buvę daug nervų, streso, ne visada pavyksta suvaldyti emocijas, o kai emocijos kunkuliuoja, ima drebėti rankos.
„Negalvoti, apsiraminti, kartoti, kad viskas bus gerai, eiti ir daryti. Ypatingos taktikos nežinau. Kuo daugiau sportuoji, tuo daugiau varžybų, tuo daugiau patirties – ir tie nervai apsiramina“, –susivaldymo tema per daug neišsiplečia gimnastas.
Ir jau galvoja apie kitą tikslą – kelialapį į Tokiją, kad galėtų santūriai pasakyti, jog šie metai jo karjeroje – vieni geriausių.