Kai vienos durys užsidarė, atsivėrė kitos

Prieš 3 metus nepatekusi į antrąsias savo olimpines žaidynes Rio de Žaneire G.Venčkauskaitė-Juškienė nenuleido rankų ir dabar yra arti Tokijo žaidynių.

Antrose per karjerą žaidynėse siekianti dalyvauti 26-erių kaunietė Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė svarbų žingsnį Tokijo link žengė rugpjūčio 11 d. Bate (Anglijoje) vykusiame Europos čempionate.

Šių metų Pasaulio šiuolaikinės penkiakovės taurės finalo varžybų Tokijuje ketvirtos vietos laimėtoja žemyno pirmenybėse užėmė devintą vietą ir Lietuvai pelnė olimpinį kelialapį. Europos auksą jau ketvirtą kartą nuskynė liepą pasaulio taurę ir kartu vietą olimpinėse žaidynėse iškovojusi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

25-ta Bate finišavo Rio de Žaneiro olimpietė Ieva Serapinaitė. Visos trys lietuvės drauge kopė ant garbės pakylos – joms komandų varžybose atiteko bronza. Komandinį auksą pelnė Didžioji Britanija, sidabrą – Baltarusija.

Vietą olimpinėse žaidynėse Bate užsitikrino ir aštuntas vyrų varžybų finale finišavęs Justinas Kinderis.

Siekti antro olimpinio kelialapio G.Venčkauskaitei-Juškienei padeda nuo praėjusių metų lapkričio ją treniruojantis Paulius Aleksandravičius, kuris savo auklėtinę tobulina plaukimo, šaudymo ir bėgimo rungtyse. Fechtavimo pamokų kaunietė gauna iš Rasos Ažukienės, jojimo – iš Romo Jakučio.

Gintare, iš Bato grįžai su komandinių varžybų bronzos medaliu ir Lietuvai iškovotu kelialapiu į Tokiją. Ar džiaugiesi?

Džiaugiuosi, kad nenuvyliau komandos, dirbome iš visų jėgų ir vos trimis sekundėmis aplenkėme ketvirtą vietą užėmusias vokietes. Jaučiau didelę atsakomybę ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos komandos. Tačiau mane nelabai džiugino asmeniniai rezultatai, nors ir pelniau Lietuvai dar vieną vietą olimpiadoje.

Tas kelialapis man suteikia daug motyvacijos ir jėgų žvelgiant į kitų metų svarbiausius startus, kai bus skaičiuojami reitingo taškai. Nereikės per daug nervintis, atslūgs psichologinė įtampa, galėsiu ramiai rengtis kovoms.

Kitąmet penkiakovininkai į olimpines žaidynes pateks tik pagal reitingą, pasaulio čempionate užėmusieji 1–3 vietas ir pasaulio taurės laimėtojai. Konkurencija bus didžiulė. Šiemet Pasaulio taurės varžybų etapuose dalyvavo apie 70 sportininkių, o kitąmet jų tikrai susirinks apie 90. Kovos vyks dėl kiekvieno taško, bus gerokai sunkiau patekti į finalines varžybas.

Bate prieš bėgimo ir šaudymo rungtį buvai 21-ma, tačiau sugebėjai pakilti į devintą vietą. Paskutinė rungtis neabejotinai pavyko, o kuria nusivylei?

Netenkino plaukimas, jojimas ir šaudymas. Iki tol per tarptautines varžybas neturėjome didesnio sirgalių palaikymo, o Bate jų susirinko nemažai. Bėgau ir trasoje girdėjau lietuviškus raginimo šūksnius. Buvo kažkaip neįprasta, savotiškas spaudimas, nes mano pasirodymus stebėjo ne tik treneris, bet ir iš įvairių Jungtinės Karalystės vietovių suvažiavę tautiečiai. Europos čempionatas pagal rezultatus buvo pats prasčiausias mano startas šį sezoną.

Londono olimpinėse žaidynėse užėmei dvyliktą vietą, bet po ketverių metų nepatekai į Rio de Žaneiro olimpiadą. Kas atsitiko?

Man Londono olimpinės žaidynės buvo lyg sapnas, didelė euforija, jaučiausi kaip pačioje gražiausioje pasakoje.

Per tą laiką namie užaugo ir subrendo rimta konkurentė Ieva Serapinaitė, su kuria tarpusavyje ir kovojome dėl antro kelialapio į Rio de Žaneirą. Ilgai ėjome koja kojon, tačiau vėliau reitinge ji pakilo aukščiau, tad Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija nutarė ją siųsti į žaidynes.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nepatekusi į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes sukūriau šeimą. Vienos durys man užsidarė, tačiau kitos atsidarė.

Dabar turi realią galimybę patekti į Tokiją.

Viskas paaiškės po paskutinių atrankos ciklo varžybų – kitų metų pasaulio čempionato, kai bus susumuoti visi reitingo taškai. Labai nusivilsiu, jeigu fortūna antrą kartą nusigręš nuo manęs: įdėjus tiek darbo būtų skaudu ir sunku. Kaip ir per praėjusią olimpiadą, dėl antrojo kelialapio vėl kovoju su Ieva.

Pernai per Pasaulio taurės finalo varžybas Kazachstano sostinėje Astanoje buvai trečia, o šiemet Tokijuje – ketvirta, bet laimėjai bronzos medalį mišrių estafečių varžybose. Ar tai stiprus stimulas siekiant kelialapio į Tokiją?

Bet koks medalis ir kuo aukštesnė vieta skatina gerinti rezultatus ir tobulėti. Kaip ir kiekvienam sportininkui, ketvirta vieta gal ir būna skaudžiausia, vis dėlto ir ji pamalonina širdį. Tokijuje rungtyniavome šalia olimpinės sporto bazės. Olimpinės kovos vyks stadione, o per finalo varžybas mes ten tik fechtavomės. Mums buvo sudaryta galimybė pabūti tame stadione. Jis tikrai įspūdingas.

Kiek metų užsiimi šiuolaikine penkiakove?

Į penkiakovę atėjau 2007-aisiais. Nuo trečios klasės lankiau plaukimo treniruotes. Tačiau ši sporto šaka man nepatiko. Plaukimo trenerė Vilma Kučikienė kartą pasakė, kad baseine lankosi penkiakovės treneriai, kurie ieško būsimų penkiakovininkių.

Ši sporto šaka mane sudomino, bet iš pradžių irgi nepatiko. Žiauriai nemėgau bėgti, vien dėl šios rungties nenorėjau lankyti treniruočių. Tačiau dabar bėgimas yra viena stipriausių mano rungčių. Kuo toliau, tuo labiau penkiakovė pradėjo patikti.

Mūsų šeimoje vyrauja sportinė dvasia. Bokso pratybas anksčiau lankė mano pusbrolis Evaldas Dabužinskas, o mano mama Asta Jasevičiūtė-Venčkauskienė – pramoginius šokius. Ji mane vedė ir į šokių, baleto grupes, bet iš visur išėjau. Buvo ne ta atmosfera, ne tie draugai.

Ar nekeiksnoji savęs, kad pasirinkai tokią sunkią sporto šaką?

Kartais pakeiksnoju, tačiau geras pasirodymas atperka visus sunkumus. Po Pasaulio taurės finalo neprabėgus nė savaitei Minske rungtyniavau atvirame Baltarusijos penkiakovės čempionate ir likau antra. Dar buvau neatsigavusi po baigiamųjų Pasaulio taurės varžybų, o jau startavau Minske. Bėgimo trasoje pradėjau galvoti, ko aš čia kankinuosi, bet kartu jaučiau malonumą. Kai myli savo darbą, iš visų jėgų stengiesi pasiekti kuo geresnį rezultatą.

Kuri karjeros pergalė kol kas įsiminė labiausiai?

Negalėčiau išskirti kurios nors vienos. Kiekvienas laimėjimas – savotiškai įdomus, saldus ir brangus.

Kuri penkiakovės rungtis tau kelia didžiausią nerimą?

Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Sunkiausia rungtis man – fechtavimas, o pats nemėgstamiausias – plaukimas. Jau daug metų plaukiu ir žiūriu į tas pačias plyteles. Su niekuo negaliu pasišnekėti, tenka būti vienai su savimi.

Ar Kaune geros treniruočių sąlygos?

Tikrai negaliu skųstis: Kaune yra daug baseinų, parkų, miškų. Jojame Marvelėje, plaukiojame „Vilijos“ baseine, fechtuojamės kartu su šios sporto šakos atstovais. Per savaitę treniruojuosi šešias dienas, jeigu nedalyvauju varžybose, ilsiuosi tik sekmadieniais.

Ar tavo vyras Andrius Juškys, su kuriuo auginate trečius metus pradėjusią dukrą Patriciją, irgi sportininkas?

Andrius profesionalus sportininkas nebuvo, su juo susipažinau ne per sportą. Jis inžinierius konsultantas.

Rugsėjo pradžioje lauks pasaulio čempionatas Budapešte. Kokie ten planai?

Praėjusiais metais per pasaulio čempionatą Meksikoje nepatekau į finalines varžybas. Aukštikalnėse man buvo sunku rungtyniauti. Šiemet vieną tikslą jau įgyvendinome, o kaip bus Budapešte – taip bus. Negaliu prognozuoti, kokią vietą užimsiu, nes nežinau, kaip jausiuosi per atskirų rungčių varžybas, su kokiu žirgu teks joti.

* * *

Viačeslavas Kalininas, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius: „Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei ir Justinui Kinderiui jau uždegta žalia šviesa vykti į Tokijo olimpines žaidynes, o dėl Gintarės Venčkauskaitės-Juškienės pelnyto kelialapio dar vyks kova.

Viską lems pasaulinis reitingas, kuris paaiškės iki 2020 m. birželio 30 d. Visi taškai bus susumuoti po Pasaulio taurės varžybų ir pasaulio čempionato. Svarbus bus ir šiemetinis pasaulio čempionatas, kuriame kelialapius pelnys 1–3 vietą užėmę sportininkai.

Be Gintarės, patekti į Tokiją siekia Rio de Žaneiro olimpietė Ieva Serapinaitė bei gerai šaudanti Aurelija Tamašauskaitė.“