Gyvenimo kelyje – istoriniai įvykiai

„Gyvenimas bėga labai greitai. Bet jis visada buvo su krepšiniu. Buvome krepšinio fanatikai, neskaičiuodavome, kiek valandų jam skirdavome“, – sako Algimantas Ivašauskas. 

Ilgamečiam Baltijos moterų krepšinio lygos (BWBL) generaliniam sekretoriui, buvusiam Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generaliniam sekretoriui A. Ivašauskui birželio 4 d. sukako 80 metų.

„Pastaraisiais metais, be Baltijos lygos, su BWBL prezidentu Vyteniu Urba rengiame šeimų turnyrus, Jūratės Daktaraitės ir Angelės Rupšienės varžybas“, – vardija A. Ivašauskas.

Šiemet vyks jau ketvirtasis tarptautinis turnyras, skirtas pagerbti pirmajai lietuvei pasaulio čempionei J. Daktaraitei ir dukart olimpinei čempionei A. Rupšienei, į kurį tradiciškai susirenka kelių šalių moterų krepšinio ekipos.

A. Ivašauskas gimė Rokiškyje, po karo, būdamas aštuonerių metų, su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių.

Kaip ir visi to meto berniukai, jis išbandė ne vieną sporto šaką.

„Pirmas mano sportas buvo futbolas. Treniravausi su vyresniais. Nepritapau. Pasirinkau krepšinį. Pirmasis treneris – Antanas Naujokas. Jis – pirmasis Lietuvos sąjunginės kategorijos krepšinio teisėjas. Po to – šviesios atminties treneriai Raimundas Sargūnas, Antanas Paulauskas. Su pastaruoju 1959 m. tapome Lietuvos jaunimo čempionais. O žiemą grįždavau iš pamokų – ant slidžių ir į Sapieginę.

Slidinėdavau savo malonumui, bet paskui tai pravertė institute. Profesorius Povilas Karoblis net į pagrindinę slidininkų grupę įtraukė“, – pasakoja A. Ivašauskas.

1963 m. Algimantas baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. Kartu – ir aktyvaus krepšininko karjerą.

„Tokie štai tie ryšiai su krepšiniu. Kadangi ūgis ir galimybės krepšinio aukštumų pasiekti neleido, tai pasirinkau krepšinio teisėjo kelią. Ne kartą buvau geriausių Lietuvos krepšinio teisėju dešimtukuose. Po to ir sąjunginę kategoriją gavau“, – prisimena jubiliatas.

Bet teisėjavimas tais laikais negalėjo būti pagrindinė veikla. Ir neilgai trukus A. Ivašauskas tapo sporto funkcionieriumi.

„Dirbau sporto klube, kaip visuomenininkas, o baigęs institutą gavau paskyrimą dirbti dėstytoju. Bet man dėstytojo darbas nelabai patiko ir pasirinkau kitą kelią. Mane pakvietė į Švietimo ministerijos respublikinę sporto mokyklą dirbti su jaunaisiais krepšininkais. Tai buvo organizacinis darbas, jį dirbau penkiolika metų“, – sako jis.

Tuo pačiu metu A. Ivašauskas buvo išrinktas į LKF vykdomąjį komitetą. Irgi ilgam – keturiolikai metų.

„Federacijoje teko susitikti su labai įdomiais žmonėmis, iš kurių turėjau galimybę daug pasisemti. Tai Stepas Butautas, Vytautas Kulakauskas, Stasys Stonkus. S. Stonkus buvo LKF prezidentas, o man teko dirbti generaliniu sekretoriumi“, – pasakoja jubiliatas.

Tačiau iki tol A. Ivašauskui teko padirbėti tuomečiame Kūno kultūros ir sporto komitete. SSRS rinktinių treneriu Lietuvoje: „Ten irgi nemažai dirbta, įgauta patirties. Reikėjo domėtis krepšininkais, pajėgiais atstovauti Sąjungos rinktinei, stebėti juos Lietuvoje ir stengtis, kad kuo daugiau jų ten pakliūtų. Tekdavo ir pabūti SSRS rinktinės stovyklose, buvome geri bičiuliai su Aleksandru Gomelskiu. Teko organizuoti sąjungines varžybas Kaune, Panevėžyje, Vilniuje. Tokius turnyrus kaip Jurijaus Gagarino. Tada juk nebuvo kompiuterizacijos, statistiką rašydavome ranka.“

Pirmasis pasaulio kosmonautas nieko bendra su Lietuva neturėjo. Išskyrus šį lietuvių suorganizuotą jo vardo krepšinio turnyrą.

Po nepriklausomybės atgavimo A. Ivašauskas kelerius metus dirbo LKF generaliniu sekretoriumi.

Jis dalyvavo ir istoriniame FIBA kongrese Springfilde (JAV), kurio metu Lietuva buvo sugrąžinta į pasaulio krepšinio šeimą.

„Kai Lietuva de jure buvo sugrąžinta į FIBA, aš buvau Springfilde. Ten buvo ir LKF, ir kitų Baltijos šalių atstovai. Nuo tada mes galėjome dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose. Tai buvo labai svarbu. Nenoriu aš sovietų sistemos girti, bet krepšiniui tas laikotarpis buvo neblogas. Buvo Sovietų Sąjungos čempionatai, kuriuose žaidė „Žalgiris“, „Statyba“. Kai atsiskyrėme nuo sąjungos, komandos neturėjo rimtų rungtynių ir buvo katastrofa. Važinėjome į Čekiją, Lenkiją, sutardavome, kad mūsų komandos turėtų su kuo bent draugiškas rungtynes sužaisti. Ieškojome išeičių, kaip kompensuoti pirmenybių netektį. Be varžybų žaidėjai neužauga“, –A. Ivašauskas puikiai prisimena persilaužimo laikus.

Jau tada, dirbdamas federacijoje, A. Ivašauskas persikvalifikavo nuo vyrų prie moterų krepšinio.

„1997 m. su treneriu Vydu Gedvilu tapome Europos čempionais“, – išdidžiai sako jis.

Tuomet A. Ivašauskas buvo Lietuvos moterų rinktinės vadovas.

Dabartiniu moterų krepšiniu A. Ivašauskas nėra patenkintas: „Deja, dabar moterys rezultatais pasigirti negali. Manau, kad neatsirado tikros meilės moterų krepšiniui. Buvo sužlugdyta mergaičių ruošimo sistema, nebuvo ruošiama pamaina, nebuvo rūpinamasi treneriais, dirbančiais rajonuose. Dabar daug kur rajonuose iš viso nėra moterų krepšinio.“

Anot jo, anksčiau mergaitės sudarydavo 30 proc. visų krepšinį lankančių vaikų. Dabar jos tesudaro 15 procentų.

A. Ivašausko žmona – žinoma lengvaatletė. Su kilusia iš Kauno Danute A. Ivašauskas susipažino dar studijuodamas.

„Ji su sportu susijusi daugiau negu aš, – atvirai prisipažįsta 80-metis. – Danutė ilgą laiką dirbo sporto mokyklos trenere, direktore. Ir nors dabar žmona yra pensininkė, nuo sporto toli pabėgt jai neišeina. Ji įkūrė veteranų klubą Vilniuje, yra sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ viceprezidentė. Ir vis veža tą vežimą. Vis klausiu – gal jau baigsi? Kur tau... Žodžiu, senjorų organizacija pakliuvo į geras rankas. 

Kadangi abu mes susiję su sportu, tai vienas kitą gerai supratome ir suprantame. Nors mano darbas visada būdavo labai susijęs su komandiruotėmis. Tekdavo lankytis Lietuvos rajonuose, tikrinti, suteikti metodinę paramą treneriams, tad traukiniais, autobusais mano išmaišyta visa Lietuvėlė. Asmeninį automobilį įsigijau tik keturiasdešimties metų.“ 

Algimantas ir Danutė užaugino dukterį Iloną, dabar turi du suaugusius vaikaičius: Indrę ir Arną.

„Dukra jaunystėje lankė Vilniaus krepšinio mokyklą. Buvo Lietuvos jaunių pirmenybių prizininkė. Anūkai pasuko kita kryptimi, su sportu nesusijusia“, – paaiškina A. Ivašauskas.