| SKM inf. | 2019 m. birželio 30 d. 12:03 |
Stepas net nesvarstė „Žalgirio“ pasiūlymo
Krepšininkas S.Babrauskas: apie vaikystę, „Rytą“, geriausius krepšinio metus, klajūnišką gyvenimą ir karjeros pabaigą.
Šįkart Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) stovykla keliasi į istorinę mokyklą, kurioje pirmuosius žingsnius žengė SKM – Vilniaus Maironio progimnaziją (buv. Šeškinės vidurinę), kurioje apsilankė tikra Vilniaus miesto krepšinio legenda – Steponas Babrauskas.
Po smagaus laiko su vaikais SKM.LT pakalbino buvusį Vilniaus „Ryto“ krepšininką. Pokalbis pakrypo apie grįžimą į Vilniaus komandą, vaikystės prisiminimus, karjeros pabaigą.
Pats baigėte krepšinio mokyklą Vilniuje. Kuo skiriasi ta krepšinio mokykla, kurioje jūs mokėtės, nuo dabartinių?
Vienas panašumų, su kuriuo krepšinio mokyklos susiduria iki dabar, – salių trūkumas. Ankščiau būdavo Šarūno Marčiulionio sporto kompleksas (Raitininkų gatvėje – aut. past.), taip pat būdavo ir lig šiol yra vadinamieji grąžtai (Vilniaus krepšinio mokyklos bazė – aut. past.), bet kol jos nesutvarkė, būdavo labai šalta, vaikščiodavome su pirštinėmis, jausmas buvo lyg ant ledo.
Dabar vaikai turi geresnes sąlygas sportuoti. Vis dėlto norėtųsi, kad jos būtų dar geresnės. Norėčiau, kad atsirastų dar viena sporto arena, kuri būtų patogioje vietoje ir leistų didinti vaikų užimtumą. Aišku, visi vaikai nebus krepšininkai, tačiau sportas tikrai padės gyvenime.
Šiais laikais vaikinai renkasi keliauti žaisti bei mokytis į užsienį arba į Kauno „Žalgirį“. Ką reikėtų daryti „Rytui“, norint išsaugoti vietinius žaidėjus Vilniuje?
Kaunas jau daugmaž susitvarkė savo sistemą, tačiau norėtųsi, jog Vilniuje įvyktu panašiai kaip Kaune, kur susijungė Sabonio krepšinio centras ir KM „Aisčiai“. Reikėtų išsirinkti vieną vadą ir paskui žiūrėti, kaip geriau vaikam, kaip geriau „Rytui“. Manau, kad įmanoma susišnekėti, jog visiems būtų gerai.
Pats „Ryte“ žaidėte 9 sezonus su pertraukomis. Ką tas laikotarpis reiškia jūsų gyvenime ir koks įsimintiniausias momentas iš tų metų tarpsnio įstrigo?
Laikotarpis „Ryte“ reiškia labai daug, nes Vilniuje buvo praleisti geriausi mano metai. Labiausiai įsiminė 2009 metų sezonas, kai laimėjome viską. Tuomet tai buvo viena rimčiausių komandų, kuriose man teko žaisti.
Kas jus vaikystėje motyvavo žaisti krepšinį ir kokia dabar yra ši motyvacija?
Vaikystėje augau Lentvaryje, krepšinį žaisdavome kiemo aikštelėje, o paskui taip išėjo, jog į krepšinio mokyklą atėjau labai vėlai – tik šeštos klasės pabaigoje. Mano tėtis žaisdavo krepšinį, jis nuo pat vaikystės mane visuomet imdavo kartu į savo rungtynes. Nors tėtis nebuvo toks žymus krepšininkas, tačiau žaisdavo antroje mėgėjų lygoje, kur atrodydavo labai gerai. Matydavau viską, net ir kaip švenčiamos pergalės. Taigi krepšinis nuo pat vaikystės traukė.
Taip pat tėtis mane vesdavosi į Vilniaus „Sakalų“ rungtynes, kurios vykdavo VRM‘e (Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose – aut. past.). Teko kartu stebėti ir „Statybos“ rungtynes. Atvažiavęs žaisti, sportuoti į Vilnių – iškart užsikabinau, gan neblogai sekėsi, nors daug talento ir neturėjau. Teko viską pasiekti sunkiu darbu.
Ar praėjusį sezoną sukosi mintys apie karjeros pabaigą? Ar pavyks žaisti tiek, kiek Mindaugas Lukauskis? Ar vis dėlto kabinsite batelius anksčiau nei jis?
Meilė krepšiniui dar yra. Apie karjeros pabaigą dabar tikrai negalvoju. Buvo prieš tai metų, kai turi traumą vasarą, kurią gan ilgai gydaisi, negali pajudėti ir tas glumina, o kai baigi sezoną be traumų, tai nori žaisti. Iki keturiasdešimties žaisti planuoti nereikia, pagarba Mindaugui, nėra daug žaidėjų, kurie tiek ilgai žaidžia, bet viena trauma – ir gali viskas pasibaigti. Vis dėlto bent metus dar tikrai žaisiu (juokiasi).
„Ryto“ valdžia po truputį keičiasi, bet, jūsų nuomone, ko ateinantį sezoną reikėtų „Ryto“ komandai, kad ji galėtų mesti iššūkį „Žalgiriui“?
Sunku kalbėti, kai nesu viduje, nežinau visų situacijų. Manau, jog Rolandas Jarutis, buvęs žaidėjas, kurį pažįstu, su juo kartu esame žaidę, gyvenę viename kambaryje, manau, tikrai padės. Kiek suprantu, šiuo metu reikia investicijų, taip pat reikia toliau auginti savo žaidėjus.
Anksčiau buvo gandas ir galimybė, jog Paulius Jankūnas prisijungs prie „Ryto“, tačiau ar buvo tokia galimybė, kad Steponas Babrauskas prisidės prie „Žalgirio“?
Buvo momentas, kai mane kvietė, bet aš niekada neišvykau, nenorėjau eiti. Tai buvo tais metais, kai „Žalgirį“ treniravo Ainaras Bagatskis, agentas man minėjo, jog manimi domėjosi, bet aš to klausimo niekada nesvarsčiau.
Su kokiu žaidėju labiausiai patiko žaisti vienoje komandoje? Kodėl?
Ilgiausiai esu žaidęs ir bendravęs kartu su Artūru Jomantu, nuo pat penkiolikos metų, su juo yra smagiausia. Esame ilgai kartu žaidę ir ne kartą vienoje komandoje, jaunimo rinktinėse. Ir prieš jį žaisti yra smagu, ir su juo taip pat (šypsosi).
Ar svarstytumėte galimybę grįžti į „Rytą“, jei gautumėte pasiūlymą?
Nereikėtų net svarstyti (juokiasi). Mano vaikai, šeima gyvena Vilniuje, tai aš dabar jaučiuosi it klajūnas.
Kaip vertinate SKM darbą?
Mačiau Alytuje vykusį penkiolikmečių finalą, kur SKM komandą treniravo Algirdas Milonas. SKM labai gerai tobulėja, į SKM treniruotes leidžiu ir savo sūnų. SKM atlieka titanišką darbą, tačiau norėtųsi, jog viskas būtų it vienas lopšys ir būtų viskas smagu.
Po smagaus laiko su vaikais SKM.LT pakalbino buvusį Vilniaus „Ryto“ krepšininką. Pokalbis pakrypo apie grįžimą į Vilniaus komandą, vaikystės prisiminimus, karjeros pabaigą.
Pats baigėte krepšinio mokyklą Vilniuje. Kuo skiriasi ta krepšinio mokykla, kurioje jūs mokėtės, nuo dabartinių?
Vienas panašumų, su kuriuo krepšinio mokyklos susiduria iki dabar, – salių trūkumas. Ankščiau būdavo Šarūno Marčiulionio sporto kompleksas (Raitininkų gatvėje – aut. past.), taip pat būdavo ir lig šiol yra vadinamieji grąžtai (Vilniaus krepšinio mokyklos bazė – aut. past.), bet kol jos nesutvarkė, būdavo labai šalta, vaikščiodavome su pirštinėmis, jausmas buvo lyg ant ledo.
Dabar vaikai turi geresnes sąlygas sportuoti. Vis dėlto norėtųsi, kad jos būtų dar geresnės. Norėčiau, kad atsirastų dar viena sporto arena, kuri būtų patogioje vietoje ir leistų didinti vaikų užimtumą. Aišku, visi vaikai nebus krepšininkai, tačiau sportas tikrai padės gyvenime.
Šiais laikais vaikinai renkasi keliauti žaisti bei mokytis į užsienį arba į Kauno „Žalgirį“. Ką reikėtų daryti „Rytui“, norint išsaugoti vietinius žaidėjus Vilniuje?
Kaunas jau daugmaž susitvarkė savo sistemą, tačiau norėtųsi, jog Vilniuje įvyktu panašiai kaip Kaune, kur susijungė Sabonio krepšinio centras ir KM „Aisčiai“. Reikėtų išsirinkti vieną vadą ir paskui žiūrėti, kaip geriau vaikam, kaip geriau „Rytui“. Manau, kad įmanoma susišnekėti, jog visiems būtų gerai.
Pats „Ryte“ žaidėte 9 sezonus su pertraukomis. Ką tas laikotarpis reiškia jūsų gyvenime ir koks įsimintiniausias momentas iš tų metų tarpsnio įstrigo?
Laikotarpis „Ryte“ reiškia labai daug, nes Vilniuje buvo praleisti geriausi mano metai. Labiausiai įsiminė 2009 metų sezonas, kai laimėjome viską. Tuomet tai buvo viena rimčiausių komandų, kuriose man teko žaisti.
Kas jus vaikystėje motyvavo žaisti krepšinį ir kokia dabar yra ši motyvacija?
Vaikystėje augau Lentvaryje, krepšinį žaisdavome kiemo aikštelėje, o paskui taip išėjo, jog į krepšinio mokyklą atėjau labai vėlai – tik šeštos klasės pabaigoje. Mano tėtis žaisdavo krepšinį, jis nuo pat vaikystės mane visuomet imdavo kartu į savo rungtynes. Nors tėtis nebuvo toks žymus krepšininkas, tačiau žaisdavo antroje mėgėjų lygoje, kur atrodydavo labai gerai. Matydavau viską, net ir kaip švenčiamos pergalės. Taigi krepšinis nuo pat vaikystės traukė.
Taip pat tėtis mane vesdavosi į Vilniaus „Sakalų“ rungtynes, kurios vykdavo VRM‘e (Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose – aut. past.). Teko kartu stebėti ir „Statybos“ rungtynes. Atvažiavęs žaisti, sportuoti į Vilnių – iškart užsikabinau, gan neblogai sekėsi, nors daug talento ir neturėjau. Teko viską pasiekti sunkiu darbu.
Ar praėjusį sezoną sukosi mintys apie karjeros pabaigą? Ar pavyks žaisti tiek, kiek Mindaugas Lukauskis? Ar vis dėlto kabinsite batelius anksčiau nei jis?
Meilė krepšiniui dar yra. Apie karjeros pabaigą dabar tikrai negalvoju. Buvo prieš tai metų, kai turi traumą vasarą, kurią gan ilgai gydaisi, negali pajudėti ir tas glumina, o kai baigi sezoną be traumų, tai nori žaisti. Iki keturiasdešimties žaisti planuoti nereikia, pagarba Mindaugui, nėra daug žaidėjų, kurie tiek ilgai žaidžia, bet viena trauma – ir gali viskas pasibaigti. Vis dėlto bent metus dar tikrai žaisiu (juokiasi).
„Ryto“ valdžia po truputį keičiasi, bet, jūsų nuomone, ko ateinantį sezoną reikėtų „Ryto“ komandai, kad ji galėtų mesti iššūkį „Žalgiriui“?
Sunku kalbėti, kai nesu viduje, nežinau visų situacijų. Manau, jog Rolandas Jarutis, buvęs žaidėjas, kurį pažįstu, su juo kartu esame žaidę, gyvenę viename kambaryje, manau, tikrai padės. Kiek suprantu, šiuo metu reikia investicijų, taip pat reikia toliau auginti savo žaidėjus.
Anksčiau buvo gandas ir galimybė, jog Paulius Jankūnas prisijungs prie „Ryto“, tačiau ar buvo tokia galimybė, kad Steponas Babrauskas prisidės prie „Žalgirio“?
Buvo momentas, kai mane kvietė, bet aš niekada neišvykau, nenorėjau eiti. Tai buvo tais metais, kai „Žalgirį“ treniravo Ainaras Bagatskis, agentas man minėjo, jog manimi domėjosi, bet aš to klausimo niekada nesvarsčiau.
Su kokiu žaidėju labiausiai patiko žaisti vienoje komandoje? Kodėl?
Ilgiausiai esu žaidęs ir bendravęs kartu su Artūru Jomantu, nuo pat penkiolikos metų, su juo yra smagiausia. Esame ilgai kartu žaidę ir ne kartą vienoje komandoje, jaunimo rinktinėse. Ir prieš jį žaisti yra smagu, ir su juo taip pat (šypsosi).
Ar svarstytumėte galimybę grįžti į „Rytą“, jei gautumėte pasiūlymą?
Nereikėtų net svarstyti (juokiasi). Mano vaikai, šeima gyvena Vilniuje, tai aš dabar jaučiuosi it klajūnas.
Kaip vertinate SKM darbą?
Mačiau Alytuje vykusį penkiolikmečių finalą, kur SKM komandą treniravo Algirdas Milonas. SKM labai gerai tobulėja, į SKM treniruotes leidžiu ir savo sūnų. SKM atlieka titanišką darbą, tačiau norėtųsi, jog viskas būtų it vienas lopšys ir būtų viskas smagu.