Olimpinės dvynių svajonės

Barselonos olimpinių žaidynių dalyvis ėjikas Viktoras Meškauskas, atsisveikinęs su didžiuoju sportu ir pradėjęs dirbti treneriu, nutarė, kad jo tikslas – ugdyti olimpiečius. Savo žodį  ištesėjo: Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavo jo auklėtiniai Artūras Mastianica ir Živilė Vaiciukevičiūtė, netoli olimpinio kelialapio buvo ir Živilės sesuo dvynė Monika.

Šiemet gegužę per Europos taurės varžybas Alytuje Ž. Vaiciukevičiūtė triumfavo 20 km distancijos varžybose, tapo Lietuvos čempione ir įvykdė Tokijo olimpinį normatyvą. Svarbiausias jos šio sezono startas bus rudenį Katare vyksiantis pasaulio čempionatas.

Bilieto į Tokiją bei į pasaulio čempionatą siekia ir jos sesuo dvynė Monika Vaiciukevičiūtė.  Kol kas normatyvai Monikai vis nepaklūsta. Didelis viltis ji sieja su universiada, vyksiančia liepos mėnesį. 

M. Vaiciukevičiūtė turėjo vilčių startuoti ir Rio de Žaneire: penkios Lietuvos ėjikės buvo įvykdžiusios normatyvą. Lietuvos lengvosios atletikos federacija nusprendė, jog B. Virbalytė- Dimšienė ir Neringa Aidietytė į Braziliją vyks be papildomos atrankos, o tarp Kristinos Saltanovič ir Živilės bei Monikos Vaiciukevičiūčių, lemtingos bus Pasaulio taurės varžybas Romoje. Ten geriausiai pasirodė Živilė, kuri olimpiete tapo vos pirmus metus kovojusi moterų grupėje.   

„Živilė ir Monika – puikios ėjikės, daug treniruojasi, siekia savo tikslų. Dažnai nuvažiuojame pas profesorių Juozą Skernevičių ir analizuojame jų galimybes, gabumus. Monika tikrai turi panašių potencinių galimybių nuvažiuoti į Tokiją“, – teigia pabradiečių ir  Lietuvos sportinio ėjimo rinktinės vyriausiasis treneris V. Meškauskas.   

Šie metai 23-ejų seserims ypač įtempti, nes abi baigė mokslus aukštosiose mokyklose, kur studijavo tą pačią specialybę ir įgijo bakalauro diplomus: Živilė – Vytauto Didžiojo universitete, o Monika – Klaipėdos universitete. Abi diplominius darbus gynė tą pačią dieną – birželio 6-ąją. 

Po Europos taurės varžybų treneris seserims leido mėnesį pailsėti, kad jos atsigautų ir visą dėmesį sutelktų diplominiams darbams. 20 km distanciją Živilė dabar eis tik per pasaulio čempionatą Dohoje. 

Monika, baigusi studijas, sugrįžo į Vilnių ir žada siekti sporto vadybos magistro diplomo. Živilė nutarė toliau nestudijuoti, ji visą dėmesį skiria pasirengimui Tokijo olimpinėms žaidynėms. 

„Kai Živilė ketverius metus studijavo Vilniuje, ji kiekvieną savaitę po tris keturis kartus sugrįždavo į Pabradę ir treniruodavosi. Dabar seserys jau treniruojasi kartu, padeda viena kitai“, – sako jų treneris.  

Dvynių atėjimą į sportinį ėjimą nulėmė didelis jų aktyvumas ir judrumas Pabradės „Ryto“ gimnazijoje. Tai pastebėjusi kūno kultūros mokytoja Jurgita Meškauskienė, V. Meškausko žmona, jas ir nukreipė į sportinį ėjimą. 

Pabradėje didelio sporto šakų pasirinkimo ir nebuvo. Porą metų jos kartu lankė futbolo ir sportinio ėjimo treniruotes. Tačiau ilgainiui Živilė su Monika pasirinko sportinį ėjimą, kur pasiekė geresnių rezultatų. 

 „Vaikystėje sportinis ėjimas nebuvo toks sunkus, kaip dabar. Stengdamasis, kad jis mums neatsibostų, treneris pratybas paįvairindavo žaidimais, estafetėmis. Krūvis pamažu didėjo, prie jo pripratome, pamažu ėmė gerėti rezultatai“, – prisiminė Živilė.

Pabradiečių debiutas ėjimo takelyje įvyko Birštone per olimpiečio Antano Mikėno taurės varžybas. 2013 m. Živilė jau dalyvavo pasaulio jaunių čempionate Ukrainoje ir 5 km distancijoje buvo 16-a. Tai buvo jos kelio į didįjį sportą pradžia. 

Rio de Žaneiro olimpiniais metais Živilė 20 km distancijoje pagerino Lietuvos jaunimo iki 23 metų rekordą, tačiau po poros savaičių jo neteko. Rio ji užėmė 56 vietą. „Kaip debiutantei, ta vieta mane tenkino, bet dabar galvoju apie sėkmingesnį pasirodymą, mano tikslai gerokai aukštesni. Labiau priartėjus olimpiadai, kai padarysiu visus namų darbus ir pamatysiu, kaip jaučiuosi, svajoju gal netgi patekti į 20-uką. Ramina tai, kad normatyvas jau įvykdytas, galėsiu ramiai rengtis savo ketverių metų svarbiausioms varžyboms“, – sako Europos taurės laimėtoja.

Prieš stodamos į startą, seserys su klubo nariais ir treneriu aptaria kovą, siekiamus tikslus ir uždavinius, o Živilė su Monika dar pasikalba atskirai. „Viską aptariame draugiškai, mes neturime jokių paslapčių“, – sako M. Vaiciukevičiūtė. 

Didelis stimulas tobulėti buvo ir praėjusiais metais per Europos čempionatą Berlyne iškovota penktoji vieta bei pasiektas asmeninis rekordas – 1 val. 28 min. 7  sek. Ankstesnysis geriausias rezultatas pagerintas net 3,5 min. 

„Pradžiuginau pati save. Tačiau dar yra kur tobulėti, pasaulyje daug ėjikių, kurios yra pasiekusios geresnių rezultatų“, – sako Živilė. Vienas svarbiausių jos laimėjimų – pergalė  Europos taurės varžybose Alytuje, prieš kurias treniravosi aukštikalnėse Kirgizijoje. 

Svarus laimėjimas yra ir Ž. Vaiciukevičiūtės 2017 m. pelnytas Europos jaunimo iki 23 metų čempionato Lenkijoje bronzos medalis. 

Dar ne taip seniai ėjimo pratybas lankė ir pusantrų metų vyresnė sesuo Gintarė, kuri per Europos jaunimo čempionatą 10 km distancijoje užėmė 7 vietą. Tačiau ji ištekėjo ir jau nesitreniruoja. 

Pagrindiniai seserų pomėgiai – pabūti su draugais, laiką praleisti gražioje gamtoje. Po Tokijo olimpinių žaidynių Živilė ketina užsiimti kokia nors veikla, ją domina masažas. 

Živilė turi dvi gyvenamąsias vietas: sugrįžusi į gimtąją Pabradę, ji gyvena su tėvais, o Vilniuje – pas draugą Imantą, dirbantį banke.

„Didžiausia sportininkų svajonė – nuvažiuoti į olimpines žaidynes ir ten laimėti medalį. Aš irgi svajoju, jog auklėtinės užkoptų ant olimpinės nugalėtojų pakylos. Nuvažiuoti į olimpiadą ir neužimti aukštos vietos – jau neįdomu. Ne tam dirbu 20 metų. Per treniruotes atiduodu visą save ir olimpiadoje užimtos 30–50 vietos manęs netenkina“, – sako V. Meškauskas. 

Apie olimpinį medalį, gal netgi auksinį, svajoja ir Živilė. „Niekada nesakyk niekada. Mano svajonių svajonė – į Lietuvą parvežti ne tik olimpinį, bet ir pasaulio ar Europos čempionatų medalį“, – tvirtina Ž. Vaiciukevičiūtė.