Vilniaus „Ryto“ žaidėjas Marekas Blaževičius – apie susidomėjimą krepšiniu, Vilniaus fanus, pasikeitusį save, NBA ir SKM.
Legendinėje Lazdynų mokykloje apsilankė buvęs Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) auklėtinis, dabartinis perspektyvusis Vilniaus „Ryto“ žaidėjas Marekas Blaževičius. Vos tik jis atvyko – tuoj apsupo apie penkiolika vaikų, kurie prašė jo parašo, tad nuo pat pirmųjų akimirkų buvo smagiai leidžiamas laikas, kuris įsimins ilgai tiek Marekui, tiek vaikams.
Pasibaigus susitikimui su vaikais M. Blaževičius sutiko pakalbėti su SKM.LT apie jo krepšinio pradžią, pirmuosius žingsnius vyrų krepšinyje, sunkų darbą, karjerą „Ryte“, NBA ir SKM.
Kaip atradai krepšinį ir kaip juo susidomėjai?Būdamas darželyje pradėjau domėtis krepšiniu. Atėjau į darželio sporto salę, kur kabėdavau ant skersinio. Kai eidavome per kūno kultūrą į salę, tai ten būdavo krepšys, į kurį man patikdavo mėtyti.
Nuo pat darželio laikų buvau aukščiausias, tad pavykdavo ir patikdavo įdėti į krepšį. Vėliau pradėjome po truputį treniruotis toje pačioje mažoje, kvadratinėje salytėje. Su krepšinio treneriu žaisdavome kvadratą ir vieną kartą, kai mama mane pasiėmė iš treniruotės, treneris pasiūlė kitais mokslo metais nuvesti mane į statybininkų rengimo centrą. Ten buvo mano pirmosios krepšinio treniruotės kartu su Pauliumi Budėnu.
Nuo pat jaunų dienų esi aukštas, tačiau, kaip žinome, aukšti žmonės pradeda gerai žaisti tik kiek vėliau. Ar tą patį galima pasakyti apie tave? Ar visada buvo toks geras, perspektyvus, ar nuo pat mažumės teko įdėti daug pastangų aikštelėje?Iš pat pradžių nebūdavau labai geras, nepatekdavau į pirmą komandą, treneris neduodavo žaisti rungtynių metu. Buvo sunku, bet persilaužimas įvyko po U15 rinktinės, kai patekau į dvyliktuką kaip devintas, dešimtas žaidėjas.
Tą vasarą labai gerą laiką praleidau Mindaugo Kuzminsko stovykloje Palangoje, kur labai daug dirbome asmeniškai, su daug trenerių. Kitą sezoną parodžiau, jog galiu būti krepšininkas, įrodžiau treneriams, kurie netikėjo manimi, o tokiu užsispyrusiu darbu atkreipiau kitų trenerių bei kitų komandų dėmesį.
Pirmuosius žingsnius vyrų krepšinyje teko dėti mėgėjų lygoje. Ar tie pirmieji žingsniai mėgėjų krepšinyje padėjo šiek tiek apsiprasti prieš žengiant į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL)?Taip, jaučiau naudą žaisdamas tarp mėgėjų. Vaikų krepšinyje, moksleivių krepšinio lygoje, pačiame Europos čempionate buvau didesnis ir stipresnis už visus. Kartais užtekdavo tik nusistumti ir pelnyti taškus, o vyrų krepšinyje jau tekdavo naudoti ir protą, ir gudrumą, ir greitį prieš stipresnį varžovą, ir staigumą prieš silpnesnį oponentą. Mėgėjų lyga labai daug padėjo su mąstymu. Tai buvo it pirmieji žingsniai vyrų krepšinyje, kur šiek tiek apšilau kojas.
Koks jausmas vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius? Kokie įspūdžiai būnant joje?Iš tikrųjų buvo labai daug įtampos. Prieš patį čempionatą turėjome draugiškų rungtynių, turnyrų, kurie padėjo šiek tiek sumažinti įtampą, stresą. Pirmosios dvejos rungtynės visai komandai buvo labai sunkios, nes buvo daug emocijų, tai daug kas perdegė.
Tikrai U16 Europos čempionatas yra įsimintinas, kiekviena to čempionato akimirka nebus pamiršta, nes pirmąkart visi žmonės galėjo matyti, kaip mes žaidžiame. Buvo labai smagu. Aišku, kelis kartus jau teko atsisakyti rinktinės kvietimo, tačiau tikiuosi, jog dar bus progų, kai galėsiu užsivilkti rinktinės marškinėlius.
Tau teko laimėti ir jaunimo Eurolygą – koks jausmas apėmė tuomet, kai kartu su komanda kėlėte į viršų nugalėtojų taurę?Iš pradžių buvo labai sunku suprasti, mat nuo pat turnyro pradžios mes buvome it juodasis arkliukas, kuriuo niekas netikėjo, sakė, jog Kaune nusileisime „Žalgiriui“ ir visoms kitoms komandoms, bet mes laimėjome visas rungtynes Kaune ir tai davė mums papildomos motyvacijos.
Mūsų komanda buvo kovotojų komanda, kur nėra pernelyg daug talento, visi pasiekė daug per sunkų darbą. Turėjome mūsų komandos žvaigždę Deividą Sirvydį, kurio rankose svarbiausiais rungtynių momentais būdavo kamuolys. Iškėlus taurę buvo labai sunku suprasti, kad esame geriausia komanda Europoje.
Šis tavo sezonas buvo pirmasis kartu su pagrindine „Ryto“ komanda. Kaip pasikeitė M. Blaževičius kaip žmogus, kaip krepšininkas?Kaip žmogus pasikeičiau labai daug, supratau, kad krepšinis nėra viskas apie treniravimąsi, norą padaryti savo kūną labai stiprų. Viskas susideda iš mąstymo, turi suprasti. ką darai, turi valdyti mintis, o jei nesuvaldai savo minčių, tai būna pasekmių – traumos, kurių šį sezoną turėjau gana daug. Manau, kad tai buvo labai gera pamoka man. Kaip sakoma – šį sezoną įvykdžiau apmokymus, o kitą sezoną reikia jau pradėti praktiką (šypsosi).
Šį sezoną supratau tai, jog reikia visada būti pasiruošusiam išeiti į aikštelę. Šiemet man taip buvo žaidžiant „Žalgirio“ arenoje. Tuomet negalėjau tikėtis, jog gausiu žaisti tokios svarbos rungtynėse.
Aikštelėje pasikeitė mano suvokimas – geresni sprendimai, darbo etika pasikeitė, judesių arsenalas pasikeitė, visokios mažos detalės, maži gudrumai. Pavyzdžiui, kaip statyti užtvarą, kaip kovojant dėl kamuolio kažkam užminti ant kojos. Tokius patarimus man dalino patyrę „Ryto“ krepšininkai – Evaldas Kairys, Artiomas Parahouskis, kuris buvo geras mokytojas, tas pats Rokas Stipcevičius. Tokie gudrumai padeda pelnyti lengviau taškus.
Pačiam teko žaisti įvairiausiose arenose, įvairiausios svarbos rungtynes – kuo atmosfera Vilniuje išsiskiria iš kitų ir kaip galėtum apibūdinti Vilniaus miesto fanus?Vilniaus fanus galima dalinti į dvi puses. Yra B tribūna, kuri yra visiškai atsidavusi, ir yra kiti fanai, kurie yra labiau žiūrovai, kuriuos šiek tiek sunkiau užvesti, reikia išjudinti iš vietos. Manau, fanai Vilniuje – geriausi Lietuvoje. Aišku, šiek tiek dar trūksta iki „Partizan“ fanų, bet kaip sakoma – savi fanai geriausi.
Šiuo metu esi kiek traumuotas, tikriausiai praleisi savo metų rinktinę. Ko palinkėtum savo kolegoms, draugams, kurie gins Lietuvos vardą?Siūlyčiau nepamiršti prisižiūrėti kūno, o svarbiausia – sėkmės Europos čempionate. Linkiu pasiekti gerų rezultatų. Sudėtis bus šiek tiek atsinaujinusi, trenerių štabas taip pat, bet visiems siunčiu linkėjimus.
Kaip vyksta tavo reabilitacija? Kiek preliminariai liko laiko iki tol, kol grįši šimtu procentu?– Viskas vyksta žymiai greičiau nei tikėtasi. Visas prognozes lenkiu keturiomis savaitėmis. Ryte treniruotės būna su kineziterapeutu sąnarių mobilumui, dirbame korsetui, darome traumos prevencijos pratimus. Darome juodą darbą, kurio rezultatą galiu pamatyti tik krepšinio aikštelėje. Vakarais būna treniruotės treniruoklių salėje, jėgai, staigumui, jau po truputį pradedu bėgioti. Viskas vyksta pagal planą ir viskas puikiai sudėliota.
NBA "draftuose" Detroito „Pistons“ pašaukė tavo komandos draugą Deividą Sirvydį. Kokie tavo planai dėl NBA? Ar kai tik galėsi, belsies į duris, ar vis tik dar reikia įsitvirtinti Lietuvoje, Europoje? Ar Deivis gali būti kaip pavyzdys jaunimui, jog juodu darbu galima viską pasiekti? Net ir NBA?Tam tikru momentu sunku suprasti, jog galiu eiti dar toliau. Manau, man yra šiek tiek sunku. Šio sezono metu, kai skautai atvažiuodavo pažiūrėti į D. Sirvydį, po treniruočių prie manęs prieidavo komandos vadovai ir sakydavo, jog tam skautui tu patikai, o mano reakcija tokia: „Vau, kietai, faina“. Bet pasąmonėje negali suprasti, kad mato tavo darbą, kad mato tavo darbo etiką, mato tave kaip žaidėją. Dabar apie NBA dar negalvoju, dabar galvoju apie savo sveikatą bei sugrįžimą į aikštelę.
Tikrai taip. Geras darbas, vienas procentas sėkmės ir matome rezultatą. Dabar reikia Deiviui įdėti dar daugiau darbo, nes jam reikės labai daug ką įrodyti. Nors ir kai kuriem Deividas neatrodo supertalentingas žaidėjas, bet kai pažįsti jį kaip žmogų, tai žinai, kaip jis dirba. Manau, kad jis turėtų būti pavyzdys tiems, kurie auga per klubinį krepšinį, o ne per Amerikos programas.
Pačiam gyvenime buvo daug sunkių sprendimų. Vienas tokių – kur žaisti. Niekam ne paslaptis, jog turėjai pasiūlymų iš Barselonos, „Žalgirio“ komandų. Tačiau kas lėmė tai, jog likai gimtajame mieste – Vilniuje?Aišku, buvo daug pasiūlymų. Buvo ta pati Barselona, bet Barselonoje buvo dvi istorijos su lietuviais, kurios atbaugino mane – su Tomu Balčiūnu ir Arnu Velička, kur tiesos tikriausiai nesužinosime. Buvo ir „Žalgirio“ pasiūlymas. Taip, klubas šiuo metu galbūt yra kiek geresnis, bet Vilnius yra Vilnius. Vilniuje man didesnis šansas patekti į pirmąją komandą, būti geresniu žaidėju. Be to, turiu įspūdingą fanų, šeimos, draugų palaikymą. Vilniuje galiu gauti didesnį palaikymą ir iš trenerių, vadovybės, nes esu vietinis, o visi nori išugdyti tą vietinį krepšininką.
Ką tau SKM davė kaip krepšininkui, kaip žmogui?Kaip žmogui SKM davė mano pirmąjį trenerį P. Budėną, su kuriuo teko susipažinti ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Jis duodavo gerų patarimų ne tik kaip krepšininkui, bet ir kaip žmogui, asmenybei. Jis išugdė iš manęs krepšininką su geru charakteriu.
Jis būdavo labai energingas ir treniruočių metu iškart norėdavo matyti rezultatą. Nesvarbu, kas tu esi – ar įžaidėjas, ar vidurio puolėjas. Ir jei matydavo, jog kažkam kažkas nepavykdavo, tai šiek tiek pakeldavo balsą, mėgdavo pasakyti kelis žodžius. Tai mane užgrūdino.
Lig šiol, kai treneriai rėkia, manęs tai neįžeidžia, o kai kuriems žaidėjams būna, kai ant jų treneris parėkia, tai iškart pasikeičia nuotaika, žaidėjas vaikšto nuliūdęs, susikrimtęs, o aš tiesiog klausau, pasisemiu to, ko man reikia.

Koks momentas, būnant SKM, įsiminė labiausiai?Labiausiai įsiminė tas momentas, kai mes pirmieji SKM istorijoje patekome į pirmąjį divizioną. Tai vyko su tuo pačiu treneriu ir su labai gera komanda, su žaidėjais, kurie dabar nebežaidžia, bet yra dabartiniai mano geri draugai. Tas labiausiai įsiminė, kadangi šis pasiekimas pateko į SKM istoriją.
Kaip vertini dabartinį SKM darbą? Kaip tau iš šono atrodo patobulėjusi ši krepšinio mokykla?Kiek mačiau, U15 rinktinėje buvo net keturi žaidėjai iš SKM. Kiek žinau, per mano kartą nebuvo nė vieno žaidėjo iš SKM, tad vien šis dalykas rodo, kad mokykla juda į priekį, manau, kad tai yra gerai.
Ko palinkėtum tiek SKM, tiek kitiems jauniesiems krepšininkams?Linkiu kartais rinktis, kas geriau pačiam, o ne tai, kas geriau draugams. Pagrindinis dalykas – žiūrėti savęs. Antras svarbus dalykas – dirbti, svajoti. Mano nuomone, reikia svajoti tyliai. Ir kažkur pasąmonėje užsibrėžti tam tikrus tikslus ir iš eilės, nuo vieno iki kito jų siekti.