Lietuvos rankinio federacijos prezidentas: „Reikia savikritiškai pasižiūrėti į situaciją, kurioje esame dabar. Ir pagalvoti, ką turime daryti kitaip.“
„Prieš 25–30 metų buvome arčiau Europos elito. Tiesiog reikia savikritiškai pasižiūrėti į situaciją, kurioje esame dabar. Ir pagalvoti, ką turime daryti kitaip“, – teigia Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentas Donatas Pasvenskas, paklaustas apie šios sporto šakos perspektyvas mūsų šalyje.
Pokalbis su D. Pasvensku – apie didžiausias problemas, finišavusį klubų sezoną, rinktines, rankinio ateitį Lietuvoje.
Kaip įvertintumėte rankinio padėtį Lietuvoje? Puiki? Gera? Patenkinama? Bloga?
Kad ji puiki, pasakyti negaliu. Sakyčiau, tiesiog normali. Praeityje buvo geresnių laikų, tačiau kelių pastarųjų metų vyrų rinktinės rezultatai rodo, kad po truputėlį kylame į viršų. Ateitį matau visai šviesią. Manau, kad savo laiku atsispyrėme nuo dugno. Mūsų jaunimo rinktinių Europos čempionatuose dalyvauja vis daugiau, rungtyniauja ir paplūdimio rankinio rinktinė.
Vyrų rinktinė dažnokai atsiduria kone per žingsnį nuo Europos ar pasaulio čempionatų. Ko mums dar trūksta?
Praėjusiais metais, kai pasaulio čempionato atrankos atkrintamajame mače žaidėme su islandais, buvome labai netoli tikslo. Nors varžovai – ir Europos, ir pasaulio elito komanda, tą dvikovą vertinčiau kaip dviejų lygių ekipų susidūrimą. Galbūt mums pritrūko patirties – aukštesnio lygio rungtynių islandai yra žaidę daugiau. Galbūt ir islandų komandos svoris labiau veikė teisėjus. Dar prisidėjo sėkmė.
Reikia būti realistais. Kol kas nesame pajėgūs įveikti pačių stipriausių Europos komandų. Šansų galime turėti esant palankiems burtams ir žaisdami su panašesnio į mūsų kalibro ekipa. Dabar Europos čempionatas prasiplėtė iki 24 komandų ir turėjome labai neblogų perspektyvų. Tačiau burtai nebuvo mums parankūs. Tikrai buvo lengvesnių grupių negu ta, kuri teko mums – Portugalija, Prancūzija, Rumunija.
Aišku, pasiteisinimų gali susigalvoti: traumos, vieno ar kito žaidėjo neatvykimas. Bet jeigu per 20 metų mes ten nė karto nepatekome, matyt, buvo priežasčių.
Kokia moterų rinktinės situacija?
Tarp moterų konkurencija yra šiek tiek mažesnė negu tarp vyrų. Kalbant apie vyrų rankinį tikrai yra apie 20 elito komandų. Turėjome tikrai nemažų vilčių ir manėme, kad moterų rankinio komanda rezultatą būtų pasiekusi greičiau. Netgi priėmėme nestandartinį rankiniui sprendimą – pasikvietėme trenerį iš Danijos. Rezultatai galiausiai parodė, kad šis ėjimas nepasiteisino. Galbūt mums užsienietis treneris – netinkamas variantas, galbūt būtent tas treneris buvo netinkamas komandai. Dabar bandome jauną trenerį lietuvį Karolį Kaladinską, kuris treniruoja jaunimo rinktinę, iš kurios keletas žaidėjų papildys suaugusiųjų komandą.
Tikrai turime gero jaunimo ir, manau, kad į moterų rankinį reikia žiūrėti pozityviai. Juk turime gražias moterų rankinio tradicijas. Tikiu, kad savo pozicijas Europoje susigrąžinsime.
Ar nesvarstėte pakviesti užsienio specialisto treniruoti vyrų rinktinę?
Tikrai yra svarstomi įvairiausi variantai. Šiame cikle atsistatydino treneris Artūras Juškėnas. Priėmėme sprendimą, kad ciklą pabaigs buvęs jo asistentas Mindaugas Andriuška. Paskui bus skelbiamas konkursas, kuris bus atviras ir treneriams iš Lietuvos, ir iš užsienio.
Šiandien negalime pasiūlyti auksinių sąlygų garsiam užsieniečiui treneriui. Pavyzdžiui, moterų rinktinės treneris Bo Miltonas Andersenas nereikalavo didžiulio užmokesčio, jis norėjo įrodyti, kad gali treniruoti rinktinę, susikurti sau vardą. Jeigu atsirastų koks panašus variantas – jaunas treneris užsienietis, norintis kažką įrodyti ir pasirodyti, – kodėl gi ne? Tokio varianto neatmetame, bet ir negalime pasakyti, kad tuo keliu norėtume eiti.
Ar rankinio populiarumas auga, ar mažėja?
Europoje rankinio populiarumas auga. O Europos mados atsiliepia ir mūsų šaliai. Aišku, šiais laikais rankinis yra užleidęs savo pozicijas, kurias turėjo nepriklausomybės laikų pradžioje. Netgi pirmosios lygos finalo ketvertas, kuris šiemet vyko Molėtuose, įrodė, kad rankinis Lietuvoje yra mylimas ir populiarus. Galbūt jis yra mažesnių miestelių, regionų sportas – taip, kaip yra visoje Europoje. Molėtuose salė buvo sausakimša ir buvo fantastinė atmosfera. Žodžiu, jie įrodė, kad galima gerai suorganizuoti renginį ir žmonės ateis. Taip pat ir per moterų čempionato finalą tarp „ACME-Žalgirio“ ir „Cascados-HC Garliavos“ žmonių būdavo daug, o paskutinėse rungtynėse – tiek, kad netilpo į salę. Populiarumu šie renginiai nustebino.
Rinktinės rungtynėse Vilniuje ir Klaipėdoje renkasi 2 000 žmonių – geras atspirties taškas. Tiesiog, manau, trūksta kokios skambesnės pergalės.
Daug kas sako, kad Lietuva yra krepšinio kraštas. Man atrodo, Lietuva yra pergalių kraštas. Žmonės mėgsta tuos sportininkus ir tas komandas, kurie laimi. To įrodymas – ir ledo ritulio rinktinė, ir buvęs plaukimo ažiotažas. Mums reikia tos pergalės, to įrodymo, kad Lietuvos rankinis – Europinio lygio.
Rungtynių lankomumas – viena. Populiarumas – tai ir sportuojančių skaičius. Ar daug vaikų lanko rankinį?
LRF konferencijoje buvo paminėtas faktas, kad pagal masiškumą esame penkta sporto šaka Lietuvoje. Manau, rodiklis nėra blogas. Žinoma, norėtųsi, kad tų vaikų į rankinį ateitų daugiau. Bet reikia pripažinti, kad ir krepšinyje, ir futbole, ir kitose populiaresnėse sporto šakose yra privačių klubų, kurie vykdo vaikų ugdymą, o rankinis beveik šimtu procentų remiasi sporto mokyklomis. Privatūs klubai turi daugiau galimybių pritraukti vaikų, daugiau idėjų, kaip tą daryti. Daugiau motyvacijos.
Populiarumui daug įtakos turi sporto šakos rezultatai. 2013 m. savo vaikus bandžiau nuvesti į baseiną, bet supratau, kad tai neįmanoma, nes tada visi norėjo užauginti naują Meilutytę. Dar pridėčiau, kad rankinyje, kaip ir futbole ar krepšinyje yra gajus požiūris, kad tai nėra moteriška sporto šaka ir tai neigiamai veikia sporto šakos populiarumą tarp mergaičių. Nors moterų rankinis, palyginti su kitomis moterų sporto šakomis, kaip tik yra labai dinamiškas, patrauklus žiūrovams. Kažkaip tėvams vertėtų atsisakyti tų stereotipų. Šių laikų mergaitės jau nenori vien šokti baletą ar eiti į muzikos mokyklą.
Ar tiesa, kad dauguma Lietuvos aukščiausios pakopos rankinio klubų nėra profesionalūs?
Išties profesionalių ar pusiau profesionalių klubų tėra tiktai keletas. Moterų rankinyje pusiau profesionalus klubas yra „ACME-Žalgiris“, vyrų: „Dragūnas“, „Šviesa“, gal dar viena kita komanda. Tiesiog klubai neturi tiek pinigų, kad žaidėjai būtų išmokomi kaip profesionalai.
Iš kur jie gauna pinigų savo veiklai? Iš privačių rėmėjų, savivaldybių, dar ko nors?
Stipriausi klubai remiasi daugiausia savivaldybės skirtomis lėšomis. Taip, turi privačių rėmėjų. Bet pinigais jie remia tikrai ne tiek daug.
Minėjote, kad sporto mokyklos nepakankamai gerai parengia rankininkus.
Gal ne visai taip. Turime tą pačią problemą, kaip ir kitos sporto šakos. Sporto mokyklas jaunuoliai baigia, būdami 18 metų. Tada būna tarpas, nes žaidėjas nėra pasirengęs suaugusiųjų sportui, jam reikia dar poros metų darbo. Klubuose yra geresnių žaidėjų ir vietos jam neatsiranda. Taip nemažai žaidėjų nubyra. Krepšinyje Kauno „Žalgiris“ tokius susirenka į dublerių komandą ir viskas vyksta piramidės principu. Rankinio klubai tokios piramidės neturi.
Yra keletas komandų, kurių dubleriai žaidžia pirmojoje lygoje, bet tvirtos piramidės nėra. Dublerius turi „Šviesa“ ir jie tapo pirmosios lygos čempionais. Arčiausiai piramidės moterų rankinyje būtų „HC Garliava“. Beveik visose amžiaus grupių jos merginos yra Lietuvos čempionės. Vilniaus „Eglė-SM Tauras“ gerai bendradarbiauja su Vilniaus Ozo gimnazija, atsirenka žaidėjas, kurios ten mokosi.

O iš kur atsiranda rankinio teisėjai?
Iš tų pačių sporto mokyklų. Jų rinkimu užsiima Lietuvos rankinio teisėjų asociacija. Profesionalūs teisėjai vykdo ugdomąją veiklą, bando į teisėjavimą įtraukti vaikus, jaunuolius. Juk ne visi gali būti aukščiausio lygio sportininkais. Bet tokie žmonės gali turėti puikią rankinio teisėjo karjerą. Turime jaunų, dar augančių teisėjų, kurie turi gerų perspektyvų. Ir vyrų, ir moterų teisėjų poros teisėjauja aukščiausio lygio Europos ir pasaulio varžybose ir čia tikrai turime į ką jaunimui lygiuotis. O darbo rankinio teisėjui tikrai visada pakaks.
Ar yra lietuvių rankinio teisėjų, kuriems šis darbas būtų pagrindinis ir svarbiausias?
Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje beveik visi teisėjai dar turi ir kitų darbų. Tai nėra tokie pinigai, kurie leistų tau būti visiškai profesionaliu teisėju. Juk ne viskas atsiremia į pinigus. Teisėjo darbas tau suteikia galimybę pakeliauti po pasaulį, pamatyti įvairias šalis, komandas, patirti kitų dalykų, kurie ne visada pinigais nuperkami.
Ar dažnos kartų kaitos rankinyje? Tarp moterų jos turbūt dažnesnės?
Turbūt nesuklysiu, jei pasakysiu, kad rankininkių karta nuolat būna jauna. Lietuvos čempionato amžiaus vidurkis būtų nedaug didesnis nei 20 metų. Nacionalinėje moterų rinktinėje kartų kaita yra įvykusi. Vyresnių žaidėjų liko viena kita, o dauguma – jaunos merginos.
Vyrų rinktinėje nauja karta atėjo dabar. Gerdas Babarskas, Jonas Truchanovičius dabar yra lemiantys žaidėjai. Suprantama, Aidenas Malašinskas yra aukščiausios klasės žaidėjas, bet net ir stengiantis jo neįžeisti, tenka pasakyti, kad jo karjera jau persirito į antrą pusę. Taip, rinktinei vis dar neatsisako padėti Rolandas Bernatonis, Vaidotas Grosas. Bet jie – jau nueinanti karta. Kaita vyksta labai natūraliai, be jokio dirbtinumo, ir rinktinė yra labai geras jaunimo ir veteranų lydinys. Kiek teko keliauti su rinktine, joje – nuostabi atmosfera ir nė vienas jaunas žaidėjas joje nesijaučia blogai. Žodžiu, kartos keičiasi natūraliai, o rinktinėje žaidžia tie, kurie tą dieną yra geriausi. Ir nėra nė vieno, kurio nekviestų dėl amžiaus.
Įvardykite didžiausius ateities Lietuvos vyrų ir moterų rankinio rinktinių talentus.
Vyrai šiek tiek liūdina – du pastaruosius 18–mečių Europos čempionatus pasirodėme ypač nesėkmingai. Deja, iš sporto mokyklų ateinantis to amžiaus jaunimas nėra pasirengęs žaisti Europoje. Mūsų žaidėjai subręsta, kai patenka į klubus ir juose kelerius metus apsitrina. Labai sunku man įvardyti ateities žvaigždes, nes mūsų jauni žaidėjai atsiskleidžia vėliau. Todėl galiu nebent paminėti tuos rankininkus, kurie buvo nominuoti metų atradimais: Karolį Antanavičių iš Vilniaus „Šviesos“ ir Deividą Jovaišą iš Kauno „Ąžuolo“ bei Aušrą Šponę iš Vilniaus „Eglės-SM Tauro“. Šiandien įvardyčiau šiuos tris žaidėjus, kaip turinčius galimybę kažką pasiekti rimčiau. Jeigu neužmigs ant laurų ir toliau dirbs.
Ar nėra numatyta Lietuvoje kokių nors didelių tarptautinių turnyrų? Juk infrastruktūrą tam turime puikią.
2016 ir 2017 m. rengėme Europos jaunimo antrojo diviziono čempionatus. Aukštesnio diviziono jaunimo čempionato negalime organizuoti, nes ten tiesiog nepatenkame. Rengsime merginų iki 19 m. čempionatą Klaipėdoje. Tai tos pačios merginos, kurios prieš dvejus metus toje pačioje Klaipėdoje rungėsi jaunių iki 17 m. čempionate. Europos rankinio federacija tada buvo labai patenkinta mūsų darbu.
Kalbant apie suaugusiuosius, kaip tik šiemet vasarį pasirašėme ketinimų protokolus su Lenkijos ir Baltarusijos rankinio federacijomis. Planuojame teikti bendrą paraišką rengti 2026 m. Europos vyrų čempionatą trijose šalyse. Manau, kad ši mūsų paraiška bus gana perspektyvi geografiniu, istoriniu požiūriu dėl rankinio tradicijų. Sprendimo sulauksime 2021 metais.
Iš tikrųjų, dėl infrastruktūros, nemažai Europos šalių gali mums pavydėti. Dėl jos reikia dėkoti krepšininkams, 2011 m. rengusiems Europos pirmenybes.
Didžiausia problema kalbant apie rinktinių rungtynes – ne kur žaisti, bet ką pasirinkti: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ar Alytų?
Ar matote Lietuvos rankinio perspektyvą?
Prieš 25–30 metų buvome arčiau Europos elito. Tiesiog reikia savikritiškai pasižiūrėti į situaciją, kurioje esame dabar. Ir pagalvoti, ką turime daryti kitaip. Labai laukiu, kada kuris nors rankinio klubas pareikš, kad žada pastatyti visą rankinio piramidę nuo septynmečio vaiko iki profesionalo. Manau, tai yra kelias, kuriuo turėtume eiti. Kuo greičiau pasikeisim, tuo artimesnės ir bus tos geros perspektyvos. Pastaraisiais laikais mūsų klubai gerokai pasitempė. Nes suprato, kad žaidimas sau – niekam nereikalingas. Nei žiūrovui, nei rėmėjui, nei savivaldybei. Jie dirba socialiniuose tinkluose, bandymo bendrauti su gerbėjais – einama į priekį. Žodžiu, perspektyvą aš matau. Bet tam turime pasikeisti.
* * *
Gegužės pabaigoje Birštone vyko oficialus 2018–2019 m. rankinio sezono uždarymas. Jo metu buvo pagerbtos stipriausios vyrų ir moterų ekipos, išdalyti ir asmeniniai prizai.
Lietuvos vyrų rankinio lygos pirmenybių čempionatas baigėsi devintąja Klaipėdos „Dragūno“ pergale per pastaruosius 10 metų.
Finale, kaip ir pernai, „Dragūno“ varžovai buvo Vilniaus „Šviesos“ rankininkai, pralaimėję čempionams seriją 0:3.
Trečią vietą užėmė Alytaus „Varsa-Stronglasas“, mažojo finalo serijoje 2:1 įveikęs Kauno „Granitą-Karį“.
Moterų pirmenybėse čempione tapo Kauno rajono „Cascada-HC Garliava“, sidabras atiteko Kauno „ACME-Žalgiriui“, o bronza – Vilniaus „Eglei-SM Taurui“.
Rezultatyviausiu vyrų lygos rankininku tapo net 190 įvarčių šį sezoną pelnęs „Granito-Kario“ žaidėjas Paulius Šarkauskas. Moterų čempionate rezultatyviausia buvo Garliavos ekipos žaidėja Greta Rinkevičiūtė – 181 įvartis.
Geriausi vartininkai: Edmundas Pelėda („Šviesa“) ir Olesia Semenčenko („ACME-Žalgiris“).
Geriausi kairiojo krašto žaidėjai: Deividas Jovaišas (Kauno „Ąžuolas-KTU“) ir G. Rinkevičiūtė.
Geriausi įžaidėjai: Karolis Bliuvas („Dragūnas“) ir Klaudija Šidlauskytė („ACME-Žalgiris“).
Geriausi kairiojo pusiau krašto žaidėjai: Karolis Antanavičius („Šviesa) ir Aušra Šponė („Eglė-SM Tauras“).
Geriausi dešiniojo pusiau krašto žaidėjai: Gabrielius Žanas Virbauskas („Dragūnas“) ir Auksė Sviderskienė („Eglė-SM Tauras“).
Geriausi linijos žaidėjai: Martynas Lapinskas („Vilnius) ir Rita Repečkaitė („Eglė-SM Tauras“).
Geriausi gynėjai: Tadas Bučinskas („Granitas-Karys“) ir Daiva Aleksandravičiūtė („Eglė-SM Tauras“).
Naudingiausi žaidėjai: G. Ž. Virbauskas ir Audinga Kniubaitė („ACME-Žalgiris“).