Europos karatė čempionė Erika Žeburtovič neabejoja: svarbiausia – nepasiduoti. O visas fizines savybes galima išsiugdyti
Prie įvairių svarbiausių kiokušin karatė tarptautinių turnyrų nugalėtojų iš Lietuvos būrio balandį prisidėjo dar viena kovotoja. 21 metų kaunietė Erika Žeburtovič Europos čempionate Vilniuje laimėjo svorio kategorijos iki 50 kg aukso medalį.
Sportininkė karatė lanko jau 13 metų. Trenerio Lino Jonikos auklėtinė savo kelią pradėjo būdama aštuonerių ir dabar didžioji jos gyvenimo dalis sukasi aplink karatė.
Erika, ar karatė – pirma jūsų sporto šaka? – paklausėme sportininkės.
Ne. Prieš tai lankiau meninę gimnastiką. Bet jaučiau, kad tai – ne mano sportas. Todėl pabandžiau karatė ir patiko. Taip ir likau su šiuo sportu iki šiol.
Vaikystėje buvote pramuštgalvė, kad pasirinkote dvikovos sporto šaką?
Šiek tiek. Iš tikrųjų meninė gimnastika buvo ramesnė sporto šaka, karatė – kur kas daugiau veiksmo. Būtent tai man ir patiko.
Kokios turi būti pagrindinės aukšto lygio karatė kovotojo savybės?
Norint pasiekti aukštą lygį, reikia būti atkakliam, nuolat dirbti, siekti savo tikslo ir niekada per anksti nepasiduoti. Tai bene svarbiausia. Visas fizines savybes galima išsiugdyti.
Kiek kartų per savaitę treniruojatės?
Per dieną sportuoju po du kartas. Ryte – mankšta, bėgimas, o vakare laukia sudėtinga karatė treniruotė. Šeštadienį užtenka vienos treniruotės. Iš viso – 13 treniruočių per savaitę.
Sudėtingos treniruotės metu kovojate dvikovose?
Treniruotės būna įvairios, jos keičiasi. Būna fizinis pasirengimas, būna kovos, būna darbas poromis.
Kuo dar, be karatė, užsiimate?
Studijuoju Lietuvos sporto universitete fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną anglų kalba.
O kodėl anglų kalba? Savo ateitį siejate ne su Lietuva?
Tiesiog, kai rinkausi, kur stoti, man ši studijų programa pasirodė patraukli. Su galimybe išvažiuoti į užsienį pagal programą „Erasmus“. Tuo metu anglų kalba man atrodė labai perspektyvi ir bandžiau kuo labiau ją išlavinti. Ateities pasirinkimui, karjerai toji anglų kalba vargu ar turės įtakos. Rinkausi ją labiau dėl savęs. Ateitį sieju tik su gyvenimu Lietuvoje.
Studijuojate sportinę programą. Veikiausiai sportas ir mokslai netrukdo vienas kitam?
Netrukdo. Visa mano dienotvarkė taip ir sukasi apie sportą. Pati daug sportuoju ir ketinu su sportu nesiskirti ateityje, dirbti trenere.
Daug gyvenimo malonumų aukojate dėl sporto?
Varžybų, pasirengimo metu tenka aukoti. Bet vis tiek neužsidarai namuose. Mano draugai supratingi, tad galime atrasti laiko paprastiems bendravimams, pasivaikščiojimams. Nesu savęs izoliavusi. Ne vien tik mokslas ir karatė sudaro mano gyvenimą, dar šiek tiek laiko lieka ir kitiems dalykams.
Kontaktinė karatė – traumos, skausmas, mėlynės. Kaip su tuo susigyvenate?
Su rimtomis traumomis kol kas neteko susidurti. O skausmas tikrai nėra neištveriamas. Ypač treniruočių metu. Per treniruotes niekas nemuša, nekovoja iš visų jėgų – viskas vyksta su protu. Per jas traumų nebūna. Per varžybas galbūt daugiausia pasitaiko rankų, krumplių sužeidimų.
Ar prieš varžybas kovotojams reikia psichologinio paruošimo?
Kažkokio specialaus pasiruošimo neturime. Tai labai individualu – pats susitvarkai su savo psichologija. Viskas ateina su patirtimi. Aš jaučiu, kad per kiekvienas varžybas psichologiškai jaučiuosi vis geriau. Ir tai turi įtakos rezultatui. Didžiąją dalį rezultato lemia tai, kaip esi psichologiškai varžyboms pasiruošęs.
Įvairių kovinių sporto šakų atletams dažnai tenka mesti svorį prieš varžybas. O karatistams?
Taip, tenka. Norint neprarasti daug jėgų, mitybą pradedi kontroliuoti likus mėnesiui iki varžybų. Pirmiausia stengiesi atsisakyti saldainių. Nors aš juos labai mėgstu. Suprantama, gaminiesi atitinkamus pusryčius, pietus ir vakarienę.

Jeigu varžybos dar toli, maitinatės bet kuo?
Ne. Sportinis mitybos režimas vis tiek yra, nors ne toks griežtas. Tada saldumyną leidžiu sau suvalgyti.
Ar teko kur nors gatvėje pritaikyti karatė patirtį?
Neteko. Vaikystėje buvo prisikabinę, bet nepuoliau muštis. Pabėgau.
Kaip į jūsų sportą žiūri tėvai?
Tėvai mane labai palaiko. Nuo pat vaikystės. Jiems buvo aktualu, kad užsiimčiau tuo, kas man patinka, jie nebandė atkalbinėti.
Tėvai serga už jus per varžybas?
Į pačias varžybas nevažiuoja. Aš pati nelabai noriu, kad jie tai darytų. Ne dėl to, kad gėdinčiausi ar nervinčiausi, bet kažkaip ramiau, kai jų tuo metu nėra. O transliacijas internetu žiūri visada. Po varžybų susirašome, susiskambiname.
Lietuvoje yra nemažai gerų karatė kovotojų. Ar jūs savo svorio kategorijoje turite rimtą konkurenciją?
Manau, kad kiekvienoje svorio kategorijoje yra didelė konkurencija. Kasmet tave prisivyti bando jaunesnės varžovės. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Lapkritį dalyvausite absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionate. Tokiose pirmenybėse nebūna papildomo jaudulio?
Tiesiog pasirenki taktiką, kaip kovosi su didesnėmis varžovėmis, kad joms būtų kuo neparankiau. Taip, jaudulys būna didesnis nei kovojant savo svorio kategorijoje – nežinai, ko iš didesnio svorio kategorijos varžovės tikėtis. Bet pasirinkus gerą taktiką ir strategiją viskas baigiasi gerai.
Vis dėlto didesnis ūgis, svoris, kiti fiziniai duomenys suteikia pranašumo kovoje?
Taip, ūgis gali būti pranašumas. Bet vėl – viskas priklauso nuo to, kaip tu pats kovosi. Jeigu esi žemas, žinai, kaip kovoti su aukštais. Jeigu esi lengvesnis, būsi greitesnis.