| ASK „Vilkyčiai“ | 2019 m. birželio 8 d. 15:58 |
Saugos taisyklės parašytos krauju
Automobilių sportas ir dalyvavimas lenktynėse turi vieną skirtumą ir du bendrus bruožus su narkotikais – tai brangus malonumas, prie kurio priprantama.
Lietuviškasis autokroso pasaulis subrendo permainoms
Visa laimė, kad ralis, žiedas ar krosas nekenkia sveikatai. Žinoma, su sąlyga, kad sportininkai žino, kokiais būdais galima apsisaugoti nuo incidentų trasoje ir skrupulingai tų taisyklių paiso.
Vilkyčiuose vykstančio Europos automobilių kroso čempionato lenktynių išvakarėse LASF Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas Egidijus Janavičius pasidalijo savo įžvalgomis apie didžiausias šios srities problemas.
Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) nustatomi saugos reikalavimai, taikomi technikai ir pilotų ekipuotei, griežtėja kone kiekvienais metais dėl vienintelės priežasties: visos taisyklės parašytos sportininkų krauju. Visi iki vieno nelaimingi atsitikimai kruopščiai analizuojami, ieškoma atsakymų, kodėl ir kokios traumos buvo patirtos, bei ieškoma būdų galimoms rizikoms minimizuoti.
„Daugelis su sauga susijusių techninių reikalavimų yra universalūs visoms automobilių sporto disciplinoms, tačiau dažniausia autokrose į daugelį dalykų būdavo žiūrima pro pirštus. Pasitaikydavo atvejų, kai varžybų komisarų pastabas dėl netinkamos ar netaisyklingai naudojamos įrangos sportininkai vertindavo kaip priekabiavimą. Tačiau pradėjus su jais kalbėtis ir aiškinti, kas, kaip ir kodėl, požiūris pasikeisdavo 180 laipsnių ir atmetimo reakciją pakeisdavo dėkingumas“, – pastebi E. Janavičius.
Porą pastarųjų metų varžybose fiksavęs didžiausią riziką tiek patiems sportininkams, tiek žiūrovams keliančius inžinerinius kovinių automobilių nesusipratimus, LASF Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas pradėjo rengti seminarus „benzingalviams“ ir juose nagrinėti sportinių mašinų paruošimo, saugos lankų įrengimo, degalų tiekimo sistemos įrengimo, saugos diržų naudojimo ir pan. klausimus.
„Reikia pripažinti, kad kai kurie saugos komisarai patys daugiau dėmesio skirdavo tokiems dalykams, kaip homologacijos galiojimas, bet ne, tarkim, saugos diržo tvirtinimas ar taisyklingas jo segėjimas. Todėl kai vienas teisėjas reikalaudavo vieno, kitas – kitko ir nė vienas dorai nepaaiškindavo reikalo esmės, kroso pasaulyje iš tiesų tvyrojo šiokia tokia sumaištis. Ačiū Dievui, dabar tiek sportininkų, tiek varžybų organizatorių požiūris į saugą sparčiai kinta, o kritinių klaidų mažėja. Žmonės pradeda suvokti, kokiais atvejais saugos diržus galima kryžiuoti, kokiais negalima, kuo ypatingos asimetrinės sagtys, kaklo apsaugos sistemos HANS naudojimas ir t.t.“, – vardija E. Janavičius.
Jo teigimu, geriausias dalykas yra tas, kad visų lygių kroso čempionato dalyviai nedemonstruoja jokio priešiškumo, adekvačiai reaguoja į pastabas ir rekomendacijas, todėl padėtis pastebimai gerėja, o automobilių sportas tampa saugesnis.
Visa laimė, kad ralis, žiedas ar krosas nekenkia sveikatai. Žinoma, su sąlyga, kad sportininkai žino, kokiais būdais galima apsisaugoti nuo incidentų trasoje ir skrupulingai tų taisyklių paiso.
Vilkyčiuose vykstančio Europos automobilių kroso čempionato lenktynių išvakarėse LASF Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas Egidijus Janavičius pasidalijo savo įžvalgomis apie didžiausias šios srities problemas.
Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) nustatomi saugos reikalavimai, taikomi technikai ir pilotų ekipuotei, griežtėja kone kiekvienais metais dėl vienintelės priežasties: visos taisyklės parašytos sportininkų krauju. Visi iki vieno nelaimingi atsitikimai kruopščiai analizuojami, ieškoma atsakymų, kodėl ir kokios traumos buvo patirtos, bei ieškoma būdų galimoms rizikoms minimizuoti.
„Daugelis su sauga susijusių techninių reikalavimų yra universalūs visoms automobilių sporto disciplinoms, tačiau dažniausia autokrose į daugelį dalykų būdavo žiūrima pro pirštus. Pasitaikydavo atvejų, kai varžybų komisarų pastabas dėl netinkamos ar netaisyklingai naudojamos įrangos sportininkai vertindavo kaip priekabiavimą. Tačiau pradėjus su jais kalbėtis ir aiškinti, kas, kaip ir kodėl, požiūris pasikeisdavo 180 laipsnių ir atmetimo reakciją pakeisdavo dėkingumas“, – pastebi E. Janavičius.
Porą pastarųjų metų varžybose fiksavęs didžiausią riziką tiek patiems sportininkams, tiek žiūrovams keliančius inžinerinius kovinių automobilių nesusipratimus, LASF Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas pradėjo rengti seminarus „benzingalviams“ ir juose nagrinėti sportinių mašinų paruošimo, saugos lankų įrengimo, degalų tiekimo sistemos įrengimo, saugos diržų naudojimo ir pan. klausimus.
„Reikia pripažinti, kad kai kurie saugos komisarai patys daugiau dėmesio skirdavo tokiems dalykams, kaip homologacijos galiojimas, bet ne, tarkim, saugos diržo tvirtinimas ar taisyklingas jo segėjimas. Todėl kai vienas teisėjas reikalaudavo vieno, kitas – kitko ir nė vienas dorai nepaaiškindavo reikalo esmės, kroso pasaulyje iš tiesų tvyrojo šiokia tokia sumaištis. Ačiū Dievui, dabar tiek sportininkų, tiek varžybų organizatorių požiūris į saugą sparčiai kinta, o kritinių klaidų mažėja. Žmonės pradeda suvokti, kokiais atvejais saugos diržus galima kryžiuoti, kokiais negalima, kuo ypatingos asimetrinės sagtys, kaklo apsaugos sistemos HANS naudojimas ir t.t.“, – vardija E. Janavičius.
Jo teigimu, geriausias dalykas yra tas, kad visų lygių kroso čempionato dalyviai nedemonstruoja jokio priešiškumo, adekvačiai reaguoja į pastabas ir rekomendacijas, todėl padėtis pastebimai gerėja, o automobilių sportas tampa saugesnis.