Kvietimas į rinktinę - desertas

Dar nė šešiolikos metų nesulaukęs Dominykas Valeckas šiemet suraitė savo parašą ant sutarties su naujai įkurtu FK "Vilnius" klubu bei jau laimėjo konkurencinę kovą dėl komandos pagrindinio vartininko pozicijos su gerokai vyresniu kolega. Dominykas - ne tik šalies U18 rinktinės pagrindinis vartų sargas, bet ir jauniausias tarp šalies I lygos dalyvių komandų pagrindinių vartininkų.
 

Apie tai, kada pradėjo stovėti vartuose, ar yra sulaukęs rinktinės trenerio skambučio, su kokiu Lietuvos žaidėju bijotų stoti į dvikovą spiriant  11 m. baudinius ir kaip sekasi aikštėje duoti nurodymus vyresniems žaidėjams, "Vilniaus" vartų sargas sutiko papasakoti klubo interneto paskyrai. 

Kodėl futbolas? Kas ir kada Tave sudomino populiariausiu pasaulyje sportiniu žaidimu?
Mano dėdė buvo garsus futbolininkas. Vaikystėje jis man buvo futbolo autoritetas. Taigi, pasiūlė pabandyti ir man. Dar darželyje nuėjau į pirmąją savo treniruotę Vilniaus futbolo mokykloje ir labai labai patiko. Taip ir pradėjau žaisti...

 

Kodėl vartininkas? Kada pradėjai stovėti vartuose? 

Labai greitai vartininko karjera prasidėjo... Vos mėnesį lankius treniruotes. Visada prieš treniruotes mušdavom į vartus. Vieną treniruotę nebuvo mūsų vartininko, taigi, stojau aš. Tada atlaikiau labai gerą smūgį iš dabartinio komandos bičiulio Benedikto Butlerio (aut.: juokiasi) ir labai patiko. Tą pačią dieną nuvažiavau ir nusipirkau pirštines.

 

Pirmasis mano treneris buvo Eimantas Poderis, o po jo sekė Dmitrijus Kartašovas. Visą laiką žaidžiau„Vilniaus futbolo mokyklos, vėliau - "Baltijos futbolo akademijos" komandoje, nieko nekeičiau, kol sulaukiau „Vilniaus“ klubo pasiūlymo.

Kada pradėjai žaisti šalies jaunimo rinktinėje?
2017 metais pirmą kvietimą gavau į U16 rinktinę. Dar teko pažaisti ir už U15 rinktinę. Šiais metais jau žaidžiau už U18 rinktinę.

Skambučio, deja, nesulaukiau. Gavau kvietimą elektroniniu paštu. Pirmą kartą nežinojau kaip jaustis, kaip reaguoti... Tik nuvažiavus supratau, kaip viskas rimta ir, kad turiu galimybę atstovauti savo šaliai. 

Sulaukęs šių metų kvietimo į rinktinę jaučiausi ramiau, nes žinojau, ko tikėtis. Buvau laimingas, kad stebi mano žaidimą, kad įvertina ir, kad turiu galimybę atstovauti Lietuvai. Kvietimas į rinktinę man - lyg koks desertas.

Esi jauniausias Pirmos lygos komandų pagrindinis vartininkas. Nesijauti kiek nepatogiai?

Iš tikrųjų, net nepagalvojau apie tai... Nemaniau, kad esu jauniausias. Jaučiuosi kaip lygus priešininkas, dirbu toliau, o žaidėjų amžiaus tikrai neišskiriu.

Iš pradžių buvo kiek sunkiau, bet gavau patarimų iš vyresnių ir jie man padėjo. Prieš rungtynes visada pasitariam, ką man jiems sakyti, ko jie iš manęs tikisiir aš bandau padėti jiems...

Iš pradžių nebuvo nieko naujo, nes didžiąją komandos dalį sudarė jaunimas, kurį aš pažinojau iš anksčiau. Buvo tik keli vyresni žaidėjai. Tada gavau kvietimą išvykti į rinktinę, o per tą laiką komandą papildė gal dešimt naujų žaidėjų. Buvo keista: jie manęs nepažįsta, aš jų nepažįstu, nežinojau, kaip jie mane priims, kaip bendraus... Bet viskas greitai išsisprendė ir dabar atmosfera komandoje labai gera.

Kovoje dėl pagrindinio "Vilniaus" vartininko pozicijos pavyko nukonkuruoti vyresnį kolegą, taip pat šalies jaunimo rinktinės narį. Kaip pavyko?
Per sunkų darbą. Nieko specialiai nedariau, kad nugalėčiau, net nemanau, kad nugalėjau. Tiesiog taip susiklostė, kad dabar žaidžiu ir tikiuosi, žaisiu ir ateityje.

Ne, tikrai ne. Esame tikra komanda, vienas kitam padedame, o ne norime pakenkti kitiems. Kai esi ant suoliuko, tikrai nenori, kad nesisektų draugams aikštėje.

Vartininkų treneris tikrai nemažai iš mūsų reikalauja. Nori, kad mes žiūrėtume į ateitį ir save paruoštume ateities varžyboms. Stengiasi, kad mes būtume universalūs, turėtume visas savybes, būtinas geriausiam vartininkui.

Kalbant apie pagrindinį trenerį Igorį Moriną, jis mus labai skatina. Prieš varžybas pasako, ko iš mūsų tikisi, kaip elgtis, kokios priešininkų stipriosios pusės, iš kur, kas geriausiai smūgiuoja...

Manau - tinka, be sunkaus darbo nieko nebus. Jei ir atrodo, kad gerai sekasi tuo metu, ateityje išlys viskas, ko iki galo kažkada "neatidirbai".

Visų pirma – tinkama psichologija, nes labai daug vartininkų nesusitvarko su savo emocijomis. Dažnai įsivelia į diskusijas, "pasikelia" po įvarčio ar nebesugeba žaisti praleidus smūgį.

Antra būtina savybė – talentas.

Trečia – sunkus nuolatinis darbas.

 

Būna, kad atremia gerą smūgį, tada labiau atsipalaiduoja ir po kelių minučių praleidžia įvartį. Arba jei sužaidžia labai gerai, per varžybas atlaiko visus smūgius, o po varžybų "pasikelia" ir jau kitose išeina, žinodamas, kad yra "geriausias".

Prisipažinsiu, vienu metu ir aš buvau sužvaigždėjęs, bet laiku atsitokėjau ir  nusileidau ant žemės... 

 

Manau, pirmoji mūsų „Vilniaus“ pergalė prieš  „Dainavą“. Pirmas minutes buvo labai sunku žaisti, nes buvo atvykę sirgaliai „Dzūkų tankai“. Su tokiais dar neteko susidurti. Buvo sunku psichologiškai. Suklysti ar kažką padarai ne taip ir viską girdi iš jų pusės. Pradžia buvo tikrai sunki, bet paskui įsivažiavome. Laimėjus, sukilo adrenalinas ir jautėmės labai laimingi.

Tavo geriausias epizodas iki šiol?
Buvo daug... Bet gal išskirčiau Lietuvos rinktinės draugiškas varžybas prieš Gruziją. Pirmavom 1:0, paskutinę minutę gruzinai pakėlė kamuolį ir smūgiavo galva. Pavyko atlaikyti. Man tai buvo labai svarbu, nes komanda pirmavo ir žinojau, kad jei nepavyks, bus ne tas rezultatas, koks galėjo būti.

 

Iš pradžių, kai dar neturėjau jokios reputacijos, jausdavosi. Perėjus į aukštesnį lygį, niekas nebekaltina vartininko, visa komanda tampa atsakinga už praleistą smūgį. 

Čia iš visos Lietuvos?... Gal, Arvydas Novikovas? Prieš jį bijočiau....

 

Ne, nei vieno nebijočiau.
 

Kad dar labiau susižaisime ir iškovosime daugiau taškų, kad antroje sezono pusėje įgytume geresnę formą ir pakiltume turnyro lentelėje.

 

Labiausiai tikiuosi, kad susirinks vis daugiau ir daugiau sirgalių. Visada maloniau žaisti, kai susirenka pilnos tribūnos. Kai matai, kad žmonės žiūri, ploja, šypsosi, palaiko, atsiranda dar didesnis motyvas nenuvilti. Mačiau, atsineša būgnų, patranko, parėkia, tai skatina mus labiau stengtis...

Tiesa, kol kas neturime tokių organizuotų sirgalių, kaip „Dzūkų tankai“. Dauguma mūsų sirgalių - šeimos, draugai, jie mums padeda psichologiškai, nes per varžybas girdime jų balsus, patarimus, skatinimus iš tribūnų.

 

Iš tiesų, neturiu. Manau, jei jais tikėsi, tai ir kibs visokios blogybės.