Vilnius turi būti sportuojantis miestas

Kodėl nutarėte vėl siekti Vilniaus miesto mero posto?
Pabuvimas ant atsarginių suolelio, pažiūrėjimas į viską iš šono – labai prasmingi dalykai. Pagaliau ir pats matau, kad tai, kas galbūt man atrodė labai svarbu, iš tiesų nėra taip svarbu. Pamačiau tas klaidas, kurių buvo galima išvengti. Iš naujo įvertinau santykius, pamačiau komandą – žmonės buvo vienoki mano, miesto vadovo, kabinete, o dabar, kai juos pamatau iš šono, neturėdamas oficialių pareigų,  jie atrodo kitokie.

Pamačiau, kiek aplinkui yra dirbtinumo. Ir atvirkščiai – pamačiau daug puikių žmonių, kurie visada išliko savimi, kurie visada turėjo savo nuomonę ir kurie galbūt ir šiandien Vilniaus miesto savivaldybėje yra visų procesų stuburas. Šie metai leido ne tik man, bet ir miesto gyventojams pamatyti ir palyginti, kokie buvo ir yra politikai.

Esate jaunatviškas, energingas, pasitikintis savimi, be didelio vargo užbėgate į Spaudos rūmų 18-ą aukštą. Jeigu tapsite Vilniaus meru, ar daug dėmesio skirsite miesto sportui?
Prieš Naujuosius metus turėjau susitikimą su sporto organizacijomis, profesionalų ir mėgėjų sporto atstovais, klubais, treneriais. Nustebau, kad prieš pat Kalėdas į susitikimą atėjo daug sporto aktyvistų ir jie papasakojo apie bėdas, kurios šiuo metu egzistuoja Vilniaus mieste ir kurias būtų galima elementariai išspręsti, prie politinių deklaracijų pridėjus politikų pastangas.

Neužtenka deklaruoti, reikia ir stengtis. Ne kabinete sprendžiami reikalai, valdžia turi išeiti iš kabinetų, turi stengtis, kad problemos būtų sprendžiamos realiai. Natūralu, kad užsitęsė ilgos diskusijos dėl stadiono, vis dar tebesprendžiamos ir šiandien. Iš tikrųjų gėda: Vilnius neturi gero nacionalinio stadiono, kur būtų galima rengti įvairių sporto šakų varžybas.

Tačiau kvaila statyti sporto objektą už, regis, 450 mln. litų, kai Lenkijoje puikiausi stadionai pastatyti už 60 mln. litų. Tad kodėl mūsų stadionas toks brangus? Padariau tam tikrą projekto analizę ir manau, kad Šeškinės stadioną būtų galima baigti, tačiau yra dvi pagrindinės sąlygos. Pirma, kaina yra netinkama. Reikėtų peržiūrėti projektinę užduotį ir, manau, netgi perpus būtų galima sumažinti stadiono savikainą.

Antra, nuo stadiono neturėtų nusišalinti valstybė, nes tai nacionalinis stadionas. Nereikėtų užmiršti, kad šis stadionas ir vieta buvo pasirinkta būtent Vyriausybei nutarus ir pritarus, ir kad valstybė nebėgtų nuo to įsipareigojimo.

Sportui tikrai skiriu didžiulę reikšmę. Matau dvi sudedamąsias sporto dalis: pirmoji – profesionalų sportas, antroji – masinis sportas, sveiko miesto dalis. Jeigu miestiečiai juda, sportuoja, jiems reikia rečiau eiti į poliklinikas, mažiau medikamentų pirkti, rečiau stovėti eilėse sveikatos įstaigose.
 
Miestas turi būti sveikas, sportuojantis, netgi turime parengę programą, kurioje esame numatę labai aiškius prioritetus profesionalų ir masiniam mėgėjų sportui.

Būtent kokius?
Pirmiausia, Vilnius turi tapti regiono sporto sostine, sportuojančiu miestu. Jaunimą sieksime įraukti į prasmingą veiklą. Kai dar buvau miesto meras, buvo rengiamos sveikatingumo mankštos – jas miestui turime sugrąžinti. Kiekvieną rytą ir vakarą mūsų parkuose vėl atgimtų organizuotos mankštos.

Labai svarbus dalykas – kaip paremti profesionalų sporto klubus. Šiandien nėra aiškių taisyklių ir nėra taip paprasta išlaikyti „Žalgirio“ futbolo, „Lietuvos ryto“ krepšinio ar kitus sporto profesionalų klubus. Visi matome, kas nutiko su „Teo“ moterų krepšinio komanda, kuri dabar tapo lyg ir Kauno komanda. Taip atsitiko todėl, kad niekada nebuvo ilgalaikės programos, kaip padėti, kad tokio lygio klubai egzistuotų.

Tokių klubų egzistavimas būtinas, nes kiekvienas jaunuolis, kuris šiandien žaidžia krepšinį savo kiemo aikštelėje, nori matyti lyderius. Geras klubas – tai didžiulė reklama miestui. Siūlome įvesti naują kriterijų: kad būtų ilgalaikis sporto klubų, dalyvaujančių tarptautiniuose turnyruose, finansavimas. Skatinsime ir sporto turizmą.

Klubų žaidėjams pagal galimybes grąžintume gyventojų pajamų mokestį – visą arba dalį. Tiek, kiek nuo klubo žaidėjų atlyginimo būtų sumokėta mokesčių, savivaldybė  kitais metais grąžintų atgal klubui. Tai būtų ilgalaikė parama, nepriklausoma nuo politinių simpatijų ar antipatijų. Klubai turėtų stabilų, skaidrų ir aiškų finansavimą.

Klubai, kurie turi didžiules žemės teritorijas, be abejo, turi turėti nulinį turto mokesčio tarifą. Tai turėtų būti ne prašymas kokios nors išimties, o taisyklė. Labai svarbus dalykas, kuris vėliau ar anksčiau turėtų atsirasti nacionaliniu mastu, – popamokinio ugdymo krepšelis.

Jeigu taptumėte Vilniaus meru, ar per savo kadenciją pastatytumėte nacionalinį miesto stadioną?
Per ketverių metų laikotarpį – neabejotinai. Jeigu per tiek laiko jo nebaigtume, stadiono tolesnė statyba nebeturėtų prasmės – ir konstrukcijos, ir tie daugiau kaip 100 mln. litų, kurie jau išleisti, būtų paversti tiesiog niekam nereikalingomis betono atliekomis. Manau, kad sprendimas, ką toliau daryti, turėtų būtų priimtas dar šiais metais.

Pagaliau kai ką būtų galima ir ateityje padaryti, kad miestas ir valstybė būtų turtingesni. Tame mūsų miesto plane šalia stadiono numatyta ir daug vietos futbolo bei teniso aikštynams. Ozo gatvė formuotųsi kaip olimpinė tąsa. Saltoniškių gatvėje yra dengtas maniežas, puikūs dengti ir atviri teniso aikštynai, šalia yra Ledo rūmai, „Olympic Gym“, „Teniso pasaulis“, leidžiantis žemyn – „Siemens“ arena ir „Lietuvos ryto“ arena.

Atsiranda tam tikra olimpinė bazė, kurioje, viską tvarkingai sudėliojus, būtų galima surengti skirtingų sporto šakų pasaulinio lygio varžybas. Tokią idėją, kokią brandinome anksčiau, manau, galėtume tikrai suformuoti.

Ką darytumėte su Lazdynų plaukimo baseinu?
Šiais metais miesto savivaldybė skyrė šiek tiek lėšų jo remontui. Žinoma, ne tiek, kad baseinas galėtų vadintis olimpine baze. Be abejonės, tokio pobūdžio baseinas turėtų išlikti, nes naivu, kai kartais politikai tikisi, kad privačios investicijos gali perimti tą funkciją ir misiją, kuri įmanoma tiktai valstybės ar savivaldybės lygmeniu. Nė vienam privačiam sporto klubui neapsimokėtų laikyti tokio dydžio ir gylio baseino, šildyti vandens ir patirti didžiulių išlaidų.

Baseiną būtų galima padidinti, nes šalia yra nemažas žemės sklypas, ir taip šis sporto objektas taptų dar didesniu bei patrauklesniu traukos centru.

O kas jus sieja su sportu?
Sportas man niekada nebuvo svetimas. Neseniai rengiausi dalyvauti „Snaigės“ slidžių žygyje, bet sutrukdė prastas oras, lijo. Gėda kam ir pasakyti: Vilniuje susidūriau su problema, kur nusipirkti paprastas slides. Kažkada teko tarnauti jūrų pėstininkų būryje šiaurėje, tai žiemą kiekvieną sekmadienį per slidinėjimo treniruotę įveikdavome nuo 5 iki 15 km nuotolius.

Sportas mano gyvenime daug ką reiškia. Stengiuosi pažaisti tenisą, mėgstu vandens sportą – esu buriuotojas, nardau, visai šeimai labai patinka dviračių sportas. Stengiuosi pamankštinti ir raumenis, ir kaulus, nueinu į sporto klubą. Labai ilgai užsiiminėjau dziudo, Rytų dvikovomis. Kažkada norėjau būti krepšininku, kai gyvenau Jonavoje, norėjau stoti į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, bet nežengiau to žingsnio. Mano sūnus lanko futbolo treniruotes, yra didelis riedučių sporto mėgėjas. Jis nebūna gatvėje, turi užsiėmimą, būrį bendraminčių.