Sėkmės recepte - ir mamos pagaminti valgiai

Per  Vilniaus lengvosios atletikos žiemos čempionatą geriausią sezono rezultatą pasiekė VGTU trečiakursis, 21-erių metų Darius Aučyna, kuris į tolį trečiu bandymu nuskriejo 7 m 85 cm ir 2 cm pagerino savo asmeninį rekordą.
 

D. Aučynai už pergalę buvo skirta puiki dovana – sportiniai bateliai, kuriuos jam  padovanojo Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Varžybas stebėjęs VGTU kūno kultūros katedros lektorius, lengvosios atletikos treneris Jonas Pečiūra gyrė darbštų ir talentingą studentą, džiaugėsi jo pergale.
 

D. Aučyna – buvęs švenčioniškis, tačiau jau penktus metus gyvena Vilniuje ir Gedimino technikos universitete trečiame kurse studijuoja miesto inžineriją. Dar mokykloje jam patikdavo tikslieji mokslai, todėl ir pasirinko šias studijas. Dabar mokosi kiek lengvesniu grafiku ir tai netrukdo jam aktyviai sportuoti.
 

Tad savo tolesnio gyvenimo nesusiesi su sportu? – paklausėme D. Aučynos
Stengiuosi mokytis iš gyvenimo, vien tiktai mano treneris, Europos šuolių į aukštį čempionas Kęstutis Šapka kokią didžiulę patirtį turi sukaupęs. Jis taiso mano klaidas, daug padeda per treniruotes ir varžybas. Kol neištaisysiu savo blogybių, – toli nenušoksiu. Į Vilnių atvažiavau, baigęs dešimtą klasę ir kasmet pasiekiu pakankamai neblogų rezultatų.
 

Nors mano treneris – puikus šuolininkas į aukštį, tačiau pastebiu, kad bendra šuolininkų mokykla yra ta pati, tiktai skiriasi kai kurie subtilumai. Negalvoju, kad aš kažką jau išmokau, dar reikia daug tobulėti. Mano santykiai su treneriu yra geri, ir mūsų bendras darbas duoda rezultatų.
 

Kai atvažiavau į Vilnių mūsų grupėje buvau daugiau šuolininkų į aukštį, o dabar jau yra nemažai ir šuolininkų į tolį, su kuriais treniruotis labai smagu. Treniruočių draugai mane palaiko morališkai, esame geri draugai, vienas kito neskirstomi, ar esi šuolininkas į tolį ar į aukštį. Grupėje yra netgi bėgikų. Mūsų treneris yra visiems lygus ir teisingas, nė vieno neliaupsina ir nevaro į kampą.
 

Labai gerai pradėjai naująjį sezoną, jau žiemą šoki arti 8 metrų ...
Dabar nekeliu sau didesnių uždavinių. Kai turi daug tikslų, tai jų paprastai neįgyvendini, tampi kažkoks nelaimingas. Praėjusią žiemą gydžiausi rimtesnę traumą, teko darytis menisko operaciją. Ją išsigydyti padėjo daug gerų medicinos žmonių – masažuotojai, kineziterapeutai, gydytojai, administracijos darbuotojai, kurie man skyrė daug laiko.
 

Kai man buvo suteikta tokia gera pagalba, visi man tapo tarsi draugais. Būnat reabilitacijoje, apmąsčiau, kas iš tikrųjų man yra lengvoji atletika ir ką ji reiškia asmeniniame gyvenime. Supratau, kad ši sporto šaka – tikras stebuklas. 


 

Kiek kartų per dieną treniruojiesi?
Turiu savo grafiką. Kartais nueinu ne į visas paskaitas, bet padeda kurso draugai, nuo mokslų stengiuosi neatsilikti. Nežinau, ar be jų pagalbos būčiau pasiekęs trečią kursą. Pratybas lankau vieną kartą per dieną. Treneris dirba kasdien ryte ir vakare, tai ir prisitaikau.
 

Ar tu ir Švenčionyse šokinėjai į tolį?
Taip, esu labai dėkingas savo pirmajam treneriui Vladimirui Nekrašui, kurio grupėje atsidūriau, lankydamas šeštą klasę. Mane imponavo trenerio ramybė, jo turtingos žinios, pasitikėjimas mumis. Kai treneris geras, jis tokiais stengėsi padaryti ir mus. Tuo metu negalvodavau apie šuolių techniką. Kaip išeidavo, taip ir šokdavau.
 

Mano sportinė karjera prasidėjo ne nuo šuolių į tolį, o nuo trišuolio, kuris man „prilipo“. Ši rungtis man ir dabar patinka, tačiau šokinėju ne iš viso įsibėgėjimo, nes bijau gauti traumą. Per Šiaurės šalių varžybas pasiekiau 15 m 81 cm – tai mano asmeninis rekordas. Patobulinsiu savo techniką ir, galvoju, gal kada pavyks rungtyniauti ir iš viso įsibėgėjimo.
 

Tad gal esi kryžkelėje, vis dar ieškai savo rungties?
Nemanau. Jeigu esi stiprus, gali šokinėti ir trišuoliu, ir į tolį. Abi rungtys labai smagios, per pratybas viską darome. Bet daugiausiai – daugiašuolius, lavinu greitį, o į tolį šokinėju retai. Praėjusiais metais žiemą tapau Lietuvos čempionu, nors ir šokinėjau skaudančia koja. Didelių vilčių nugalėti turėjau ir vasarą, bet aukso medalis išslydo pačiu paskutiniuoju momentu.
 

Kol kas Tau dar neteko dalyvauti nei pasaulio, Europos ar olimpinėse žaidynėse, tiktai Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionate, kai užėmei 11-ą vietą. O kokia Tavo didžiausia svajonė?
Ji gal išsipildė praėjusią vasarą. Kažkaip sugrįžo sveikata.  Treniravausi namuose, rengiausi Šiaurės šalių varžyboms ir kiekvieną vakarą eidavau į stadioną. Gyvenau pas mamą (tėvelis miręs), po treniruotės namuose mama pagamindavo skaniai valgyti. Va, kad taip būtų visą laiką! Jokių rūpestėlių. Tada visą jaunystę būtų galima išnaudoti ir ją atiduoti sportui.
 

Tikslai? Kiekvienas varžybas laimi stipriausias, stengiuosi perimti viską, ką moko treneris. Kol mokausi, gaunu stipendiją, daug padeda mama, tikrai stebuklinga moteris.  Kai grįžtu į Švenčionis, ji prikrauna pilną krepšį sveiko naminio maisto. Daugiau iš tikrųjų nieko ir nereikia.
 

Esu gamtos vaikas, namuose, į kuriuos grįžtu kas savaitę aba kas dvi, pailsiu nuo Vilniaus triukšmo. Rudenį mėgstu pagrybauti, miške kartais pabėgioju.
 

Nieko nekalbi apie olimpines žaidynes?
Žinoma, jose labai noriu dalyvauti, bet pirmiausiai reikėtų būti vertu jose startuoti, tos teisės nusipelnyti. Tačiau svarbiausia – gera sveikata, niekus nereikia skubėti. Viskas ateis savime.