Kai žinai tikslą, visi vėjai palankūs

2019-ieji Lietuvos sporto metraštyje – išskirtiniai. Sausio 1 d., įsigaliojus Sporto įstatymui, Lietuvoje atsirado pirma istorijoje ministerija, kurios pavadinime yra žodis „sportas“. Pirmuoju Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministru tapo Algirdas Monkevičius. O balandį buvo paskirta pirma už sportą atsakinga viceministrė. Šios pareigos patikėtos Kornelijai Tiesnesytei, iki tol daugiau nei pusmetį vadovavusiai Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD).

Net 18 metų KKSD dirbusi K.Tiesnesytė puikiai pažįstama sporto bendruomenei, pereinamuoju laikotarpiu ji buvo departamento vadovė, daug prisidėjo prie sklandaus sporto politikos svertų perdavimo į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rankas.

Balandžio 11 d. ministerijoje darbą pradėjusi K.Tiesnesytė prisipažino, kad ilgai nesvarstė, gavusi pasiūlymą tapti viceministre.

„Patirties ir žinių turiu pakankamai. Todėl kai atsirado galimybė, pagalvojau, kad reikia ja pasinaudoti. Jei nebandysi, nežinosi, ar gali. Taip ir apsisprendžiau. Sporto srityje dirbu jau 18 metų. Kūno kultūros ir sporto departamente pradėjau nuo specialisto pareigų ir iš esmės perėjau visas grandis. 
 

Pirmiausia buvau tarptautinių santykių specialistė, nes teko pasimokyti užsienyje anglų kalba, todėl ir kandidatavau į šias pareigas. Darbą teko derinti su teisės studijomis, bet tam buvo sudarytos tikrai geros sąlygos. O kai buvau gal trečiame kurse, manęs jau nebeklausė, kurioje srityje noriu dirbti, pasakė – prašom, tau visa teisinė sritis, personalas. Žodžiu, kapstykis kaip nori. Ir kapsčiausi. Buvo ir sunkių momentų, ir ašarų. Juk teorija dažnai skiriasi nuo praktikos, ypač bendraujant su žmonėmis. Visa tai perėjusi įgyji neįkainojamos patirties“, – sako 42 metų K.Tiesnesytė.
 

Pagrindinė viceministrės komanda ministerijoje yra šiemet suburta Rolando Zuozos vadovaujama Sporto grupė, kurioje šiuo metu – keturi darbuotojai. Ši grupė iki rudens, kai bus galutinai likviduotas KKSD, pagausės, ją turėtų papildyti dar keli dabartiniai departamento darbuotojai.

Kokių svarbiausių darbų pirmiausia imsitės? – paklausėme K.Tiesnesytės.

Nėra taip, kad stojame prie starto linijos ir pradedame viską iš naujo. Tęsiame dar KKSD pradėtus darbus. Jų netrūksta ir įvairovė tikrai didelė. Pavyzdžiui, reikia spręsti ir sportinės aviacijos turto klausimus, ir dalyvauti darbo grupėje, kuri įgyvendina Vyriausybės ir Lietuvos futbolo federacijos sutartį. 
 

Akivaizdu, kad reikia šiokių tokių pakeitimų rudenį priimtame Sporto įstatyme. Jie gal daugiau techninio pobūdžio, bet neišvengiami. Jau dėliojame naują valstybinę sporto plėtros strategiją, nes dabartinė baigsis 2020 metais. Reikia apsispręsti, kaip vyks šis darbas, formalizuoti veiklos struktūrą. Kaip ir planavome, pačiam KKSD lieka tik klausimai, susiję su jo likvidavimu ir turtu. Visi politinio lygmens sprendimai jau bus priimami ministerijoje.

Su ministerijos kancleriu Tomu Daukantu ir anksčiau daug bendravome, nuolat buvome tame pačiame informaciniame lauke, derindavome veiksmus, dalyvaudavome Vyriausybės posėdžiuose, pasitarimuose, kur būtent ministerija atstovavo sporto sričiai. Manau, ir toliau taip pat kolegiškai dirbsime, nes reikia visada pasitarti, pasidomėti, apsvarstyti. Vienas žmogus negali visko gerai įvertinti. 

Kol kas jų tikrai neplanuojame. Reformų šiais ir kitais metais neturėtume daryti vien todėl, kad 2020-ieji yra olimpiniai metai ir būtų tiesiog nesąžininga ką nors vėl keisti iš esmės nei sporto bendruomenės, nei sportininkų atžvilgiu. Nes jei atsiranda kokių nesklandumų, tai pirmiausia pajunta sportininkas. Aišku, sistemą patobulinti galima, nes tai natūralus procesas. Nuo reformos pradžios jau praėjo dveji metai ir dabar galime įvertinti rezultatus, palyginti ankstesnių metų duomenis. Kai kurie aspektai gana staigiai keičiant sistemą akivaizdžiai buvo neįvertinti, bet tai normalu, dabar yra proga tas klaidas ištaisyti. 
 

Didžiausias pokytis, mano nuomone, buvo Sporto rėmimo fondo pertvarkymas. Todėl reikia jame viską sustyguoti, suderinti, kad ateityje mechanizmas dirbtų sklandžiai. Nesu staigių reformų šalininkė. Manau, kad kai klausimai susiję su plačiu žmonių ratu, visada reikia gerai aptarti kiekvieną detalę, žinoti, kur tiksliai einame. 

Negalima aklai kopijuoti sistemos, kuri gal sėkmingai veikia kitoje šalyje, bet ne visada atitinka tradicijos, mentalitetas. Pavyzdžiui, Lietuvos sporte nuolat siūloma įvesti klubinę sistemą. Tačiau to nepavyko padaryti nei prieš dvidešimt, nei prieš dešimt metų. Klubai turi kurtis natūraliai, ne kieno nors paliepimu. 

Dabar antro šoko tikrai nereikia. Turime ramiai pasižiūrėti, ką būtų galima siūlyti kitam olimpiniam ciklui, įvertinti bendruomenės, federacijų siūlymus. Federacijos dažnai kalba apie problemas, sako, kad viskas blogai. Bet per artimiausius metus federacijos pirmiausia turėtų stipriai apsitvarkyti savo kiemuose. 

Lietuvos sportas yra savotiškas fenomenas. Čia vyrauja dualistinė sistema. Federacijos nenori, kad kas nors kištųsi į jų vidaus reikalus, betgi yra valstybė su biudžeto pinigais, kurių paskirstymą būtina kontroliuoti.

Turime rasti abiem pusėms tinkamą bendradarbiavimo formą. Galbūt ją ateityje derėtų formalizuoti atsižvelgiant į kitų Europos Sąjungos valstybių pavyzdį. Reikia vėl sugebėti susitarti, kas, kaip, ką, kodėl ir kur daro. Privalome turėti bendrą tikslą ir rasti būdą, kaip jo geriausia siekti.

Pirmiausia mums reikia žinoti, ko norime. Kai žinai, į kurį uostą plauksi, visi vėjai tinkami. Tik reikia susidėlioti maršrutą.
 

Gal ir nepopuliariai pasakysiu, bet valstybė yra lyg uždaroji akcinė bendrovė, turinti ribotą kiekį pinigų. Todėl ir strategiją reikia kurti atsižvelgiant į galimybes. Tai tarsi valstybės užsakymas – ką ji nori pasiekti šia strategija. Olimpinio medalio? Sveikos visuomenės, sveikų vaikų, kurie užaugę įdiegtų savo atžaloms tuos pačius sveikos gyvensenos įpročius? Ar mes paprasčiausiai norime dar stipresnio krepšinio lygio, atgaivinti futbolą, sustiprinti sportinius šokius ir panašiai. Reikia viską įvardyti konkrečiai, apskaičiuoti, ką artimiausiu metu būtų naudingiausia padaryti. 

Vadinamosios sporto, fizinio aktyvumo piramidės pagrindas turi būti sportuojanti, sveikai gyvenanti bendruomenė, ypač vaikai. Iš jų vėliau klubų, federacijos treneriai turi atsirinkti tuos, kurie gali žengti didesnio meistriškumo keliu iki pat viršūnės. O strategijoje turi būti surašyti konkretūs žingsniai.

Strategija turėtų padėti ir federacijoms, nes dabar, pasikeitus Lietuvos olimpinio sporto centro funkcijoms, turime spragą, kuri gali dar labiau išryškėti per artimiausius metus. Kol Lietuvos olimpinis sporto centras rengdavo pamainą, federacijoms gyvenimas buvo patogesnis, nes čia viską padarydavo LOSC metodininkai. Nauja sporto plėtros strategija galėtų padėti federacijoms pamatyti, kuriais finansiniais valstybės instrumentais jos galėtų pasinaudoti ugdydamos pamainos sportininkus – tai ir ugdymo centrai, sporto gimnazijos, bendradarbiavimas su savivaldybėmis. 

Tikiuosi, naujos strategijos kūrimas padės mums patiems pamatyti ir išryškins sritis, kurioms bus galima skirti daugiau lėšų. Kai įsigilini, bendrauji su žmonėmis, neretai paaiškėja, kad nereikia kažkokių esminių sprendimų, kartais užtenka įsakyme pakeisti vieną sakinį – ir problema išsisprendžia. 

Iš esmės viskas paskirstyta, nes žmonės tęs darbus tose srityse, kuriomis rūpinosi ir anksčiau. Džiaugiuosi, kad ir toliau dirbsiu su žmonėmis, kurie tikrai supranta sportą, žino, myli ir daug dėl jo daro, žino daugelį niuansų, pažįsta sporto bendruomenę. Sporto grupė dar plėsis, kad apimtume visas pagrindines su sportu susijusias sritis. Vėliau gal bus pertvarkymų ministerijos struktūroje, bet kol kas ne laikas apie tai kalbėti, reikia įsivažiuoti. Gal ministerijai bus galima atsisakyti kai kurių techninių funkcijų, kurias galės vykdyti LOSC. 
 

Mes turime vieną tikslą, kad Lietuvos vėliava kiltų kuo aukščiau svarbiausiose sporto varžybose. Asmeniškumams čia nėra vietos. Tokioje mažoje valstybėje privalome bendradarbiauti, kalbėtis, tartis.

Nesame Amerika ar Kinija, kur sportas iš principo yra vienas iš politikos prioritetų. Mums būtina kooperuoti finansus, žmogiškuosius išteklius. Juk LTOK lygiai taip pat svarbu, kad valstybė rodytų pakankamą dėmesį sportui.

Galbūt ne tiek iš principo naujų, bet bus galima pažvelgti į kai kurias sritis iš arčiau. Darbas ministerijoje yra gera galimybė iš arti susipažinti su viskuo, kas susiję su kūno kultūra, sportu, pamokomis, mokyklų sporto bazėmis ir panašiais dalykais.
 

Manau, Lietuvoje šiek tiek trūksta integruoto požiūrio. Viena ministerija kartais nežino, ką daro kita, nors siekiama to paties tikslo. Reikia kažkaip priversti ministerijas aiškiau atskleisti, ką jos daro vienoje ar kitoje srityje, kas gali būti svarbu ir kitai ministerijai. Kad pasakytų – štai, mes darome tokį patį ar panašų dalyką, galite pasinaudoti patirtimi ir nuveiktais darbais.

Pirmiausia, kalbant sporto terminais, reikia pamatyti aikštę, o tada jau bandyti integruotą požiūrį. Štai pavyzdys – nuolat kalbama, kad Lietuvos kariuomenės šauktinių fizinė būklė yra prasta, tarnybai tinkami tik trys iš penkiolikos jaunuolių. Su Krašto apsaugos ministerija tikrai galėtume kažką kartu nuveikti, kad padėtis pagerėtų. 

Kai įsigilini, greitai gali pamatyti, kaip pritaikyti, adaptuoti, pasiimti, pasinaudoti kažkokia informacijos dalimi, ir tos sritys pasidarys ne tokios jau ir svetimos. 

Ne. Gal tik sūnų keliu šiek tiek anksčiau, nes kelias nuo jo mokyklos iki ministerijos truputį ilgesnis. Be to, seneliai daugiau padės, tai didesnių pokyčių neturėtų būti. 
 

Esu įpratusi ir po darbo valandų neatsiriboti nuo darbinės veiklos, galiu ir naktimis laiškus paskaityti. Kolegos žino, kad man visada galima parašyti. Savaitgaliais ir anksčiau dažnai keliaudavau į įvairias varžybas, todėl ir čia niekas neturėtų keistis. 

Aš šiaip mėgstu pasivažinėti po Lietuvą, pamatyti naujas vietas. Kartais keliauju niekam nieko nesakiusi, pasižiūriu į sporto infrastruktūrą, pafotografuoju. Anksčiau, kai mane nelabai atpažindavo, būdavo dar lengviau „šnipinėti“. Kai kalbiesi su žmonėmis, jau matęs situaciją, supranti, ar nieko nebandoma nuslėpti. Manau, pasistengsiu tą patį darbo stilių išlaikyti ir ateityje.

Vienas iš didžiausių. Stengiuosi kuo dažniau keliauti, kartu pasiimu ir sūnų, kad jis kuo daugiau pamatytų.
 

Ir darbo komandiruotėse neapsiriboju vien tuo, dėl ko vykstu į vieną ar kitą šalį. Visada stengiuosi apžiūrėti sporto objektus, infrastruktūrą, pasvarstyti, ką galima būtų pritaikyti pas mus. Pavyzdžiui, Tel Avivo paplūdimyje prie pėsčiųjų tako yra viena speciali minkštesne danga padengta juosta, skirta bėgikams, kad amortizacija taip neapkrautų sąnarių. Elementarus, bet naudingas sprendimas.

Kitas pomėgis – maistas. Kai tik yra galimybė, stengiuosi aplankyti kokį įdomesnį restoraną, domiuosi Artimųjų ir Tolimųjų Rytų virtuve. Neretai ir pati gaminu. 

* * *

Kornelija Tiesnesytė

Gimė 1976 m. birželio 3 d. Žagarėje. 

1994 m. baigė Vilniaus 18-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilniaus Antakalnio gimnazija).

1997 m. baigė G.Stulpinienės vadybos kolegiją, įgijo verslo vadybininko kvalifikaciją.

2000 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete gavo sociologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 

2006 m. baigtos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto universitetinės suderintos pirmosios ir antrosios pakopų (vientisosios) studijos, įgyta teisininko profesinė kvalifikacija.

Darbo patirtis:

2000–2001 m. Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininko padėjėja.

2001–2002 m. KKSD vyriausioji specialistė tarptautiniams santykiams.

2002–2006 m. KKSD juristė.

2006–2013 m. KKSD teisės ir personalo skyriaus vedėja.

2013–2017 m. KKSD teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja.

2017–2018 m. KKSD vyresnioji patarėja.

2018–2019 m. laikinoji KKSD generalinė direktorė.

Nuo 2019 m. balandžio 11 d. švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministrė.