Visos jėgos ir mintys – auksinei svajonei

Dvejų olimpinių žiemos žaidynių dalyvis biatlonininkas Tomas Kaukėnas baigė savo šiemetinį sezoną. Paskutinės buvo Pasaulio taurės varžybos Osle. „Dėl didelio rūko buvo sudėtinga varžytis. Tikėjomės, kad sezoną baigsime Lietuvos čempionatu, kuriam kaupiausi, tačiau nutirpus sniegui, jis nebuvo surengtas“, - prisiminė T. Kaukėnas. 

Pasibaigus sezonui, geriausias Lietuvos biatlonininkas ilsėjosi aktyviai. Žaidė tenisą, stalo tenisą, plaukiojo baseine, užsiiminėjo kitomis veiklomis. Kai buvo geresnis oras, sėsdavo ant dviračio. 

Tai bus mano tikrosios atostogos. Su žmona Agne, dirbančia verslo srityje,  pasirinkome egzotiškąją Bė salą netoli Madagaskaro. 
 

Ten ilsėsiuosi savaitę ir užmiršiu sportą: gulėsiu paplūdimyje, dalyvausiu ekskursijose po Bė salos apylinkes ir kitas Madagaskaro salas, susipažinsiu su šios šalies kultūra ir grožybėmis. Madagaskare nesu buvęs, norėjosi kažko unikalaus, todėl tą salą ir pasirinkau.        

Sezonas buvo sunkus, nors sau ir nekėliau didesnių tikslų, neplanavau vietų. Jo pradžioje prastokai jausčiausi, vėliau ir susirgau. Niekaip negalėjau įsivažiuoti, per visą sezoną taip ir nespėjau įgyti geros sportinės formos, nepasiekiau svarių rezultatų per pasaulio ir Europos čempionatus.  
 

Tai, ko gero, buvo pats sunkiausias mano sezonas karjeroje. Viskas klostėsi ne taip, kaip norėjau.  
 

Tačiau sunkūs metai duoda peno paanalizuoti ir pataisyti klaidas, kad vėliau į  trasas sugrįžčiau dar stipresnis ir geriau pasirengęs. Nepaisant to, sezoną vertinu teigiamai, buvo ko pasimokyti. 

Žinoma, sunku. Pasiekti tokių rezultatų nėra lengva, mažokas finansavimas. 
 

Lietuvoje dar nėra gilių biatlono tradicijų, nėra šios sporto šakos centrų.  Mes esame tie, kurie Lietuvoje kuriame biatloną ir kartu patys mokomės iš savo klaidų. 

Neturime didesnės patirties, sportuodami pamažu ją įgyjame. Mums pirmiausiai reikia pasivyti geriausius, o vėliau su jais išsilaikyti -  tai tikrai didelis iššūkis.     

Kasmet mano rezultatai gerėja. Gerai pasirodžiau per Sočio olimpines žiemos žaidynes, o Pjongčange pasiekiau svariausius karjeros rezultatus.
 

Įgijau daugiau patirties, tapau išmintingesnis, todėl turiu vilties, jog Pekine gal pavyks pagerinti savo asmeninius rezultatus.

Manau, kad einu gera linkme ir tai mano brandai, galbūt, dar nėra ribų. Pagal fiziologiją 29-eri – pats pikas siekti svarių rezultatų, o po 30-ties rungtyniauti bus vis sunkiau. Tačiau patirties daugėja, todėl ir po 30-ties nėra ko nuleisti rankų. Viskas  įmanoma, o daugybė pavyzdžių rodo, jog pergalės neaplenkia ir vyresnio amžiaus biatlonininkų.    

Apie tokius rekordus negalvoju. Mano pagrindinis tikslas - geri rezultatai, o tie skaičiai, kiek kartų dalyvausi olimpinėse žaidynėse, yra tik simboliniai.  

Mane dažnai pakviečia į susitikimus mokyklose ir darželiuose, todėl pagalvoju, ar aš galėčiau dirbti treneriu, ar kūno kultūros mokytoju – ar tai mano pašaukimas? Tačiau iki šių dienų kol kas nesupratau, ar norėčiau ir galėčiau dirbti treneriu ar mokytoju. Vaikai man patinka, tačiau neįsivaizduoju, kaip man sektųsi su jais dirbti. Trenerio darbas sudėtingas, tačiau pakankamai greitai išmokstu, kaip reikia daryti, todėl, manau, kad išmokčiau ir prisitaikyčiau prie šių mano gyvenimo permainų. 
 

Jeigu sulaukčiau gerų pasiūlymų, tikriausia dirbčiau ir treneriu, ir kūno kultūros mokytoju. 
 

Lietuvoje trenerių vis mažėja. Į užtarnautą poilsį jau išėjo ir mano pirmieji  treneriai ignaliniečiai Edvardas Rasimovičius bei Aleksandras Ščekočichinas. 
 

Daug metų praleidau sporte, nuo jo tikriausiai jau niekur nepabėgsiu, todėl gal būtų kvaila kardinaliai keisti savo specialybę. 

Esu sukaupęs nemažai patirties, būtų logiška likti biatlono šeimoje, tačiau viskas paaiškės vėliau.    

Ne, išskėstomis rankomis niekas nelaukia tų užsieniečių. Didžiulės meilės iš jų tikrai negaučiau, juolab pasaulyje nesu geriausias. Galvoju, savo gimtinėje esu svarbesnis, manimi čia rūpinasi. Esu patriotiškas, nesinori iš Lietuvos niekur išvažiuoti.      
 

Savo krašte lankausi labai dažnai, myliu Ignaliną ir noriu, kad jai sektųsi. Čia yra vienintelis Lietuvos žiemos sporto centras, vyksta nemažai mūsų treniruočių stovyklų. Kai jų nėra, savaitgaliais stengiuosi aplankyti tėvus, Ignalina taip pat – ir mano draugų susitikimų vieta, nes dauguma jų yra iš Ignalinos. Sugrįžtame į gimtinę ir visi susitinkame. 

Pasiėmę paskolą nusipirkome ir įsirengėme butą Viršuliškėse. Ten yra  visos sąlygos pabėgioti, dažnai nubėgu į Vingio parką.
    

Pagrindinė svajonė, tikslas ir kelrodė žvaigždė – olimpinio čempiono titulas. Dabar į tai nukreiptos visos mano jėgos ir mintys. 
 

Norint, jog ta svajonė išsipildytų, reikia labai daug dirbti. Būtų neblogai tapti ir pasaulio čempionu ar prizininku.