„Sportas mane užgrūdino ir davė labai daug“

13 kartų Lietuvos dviračių sporto čempionui (1958-1965 m.), 1961 m. SSRS komandinių lenktynių čempionui, 1963 m. tradicinių daugiadienių lenktynių aplink Lietuvą ir Pabaltijo daugiadienių lenktynių laimėtojui Juozui Grabauskui balandžio 1 d. sukanka 80 metų. 

„Jau penkeri metai, kai nedirbu, atsirado daug laiko. Su žmona gyvename Noreikiškėse, turiu nedidelį namuką, prie kurio darbų užtenka. Tai – sodas, daržas,  šiltadaržis - tikrai nenuobodžiauju“, - sako J. Grabauskas.  

Jis užaugino tris dukras, tačiau vyriausiąją Editą, kuriai šiemet būtų sukakę 60 metų, palaidojo praėjusiais metais. Kitos dvi dukros gyvena ne Lietuvoje: vidurinioji Inesa jau 20 metų – Airijoje, turi tos šalies pilietybę, o jauniausioji Indrė – Anglijoje. Dukros savo tėvus aplanko vieną kartą per metus. Legendinio dviratininko didelis džiaugsmas anūkai, kuriuos jis su žmona vis aplanko. 

Kas liko atmintyje iš to laikotarpio, kai aktyviai mynėte dviračio pedalus?, - paklausiau J. Grabausko. 

Liko labai daug gražių prisiminimų. Visada su didele pagarba prisimenu savo pirmąjį trenerį Kazį Paršaitį, kuris man buvo kaip tėvas. Treneris mane stebindavo savo nuoširdumu, patarimais, didžiuliu optimizmu ir fenomenali atmintimi. Jis iki smulkmenų atsimindavo visas lenktynes, netgi pasiektus rezultatus. Prisimenu, kai jau buvau atsisveikinęs su didžiuoju sportu, treneris dar dalyvavo daugiadienėse lenktynėse aplink Lietuvą. 

Į dviračių sportą patekau Narsučio Dumbausko, su kuriuo kartu mokiausi nuo ketvirtos iki dešimtos klasės Laukuvos vidurinėje mokykloje, dėka.  

Mokyklą baigiau sidabro medaliu, kartu su Narsučiu norėjome studijuoti tuomečiame Kauno politechnikos institute, tačiau man buvo užtrenktos durys, nes tėvai buvo išvežti į Sibirą. Ir tada buvau supažindintas su Kaziu Paršaičiu, kuris davė dviratį ir pasiūlė sportuoti. 
 

Kauno politechnikos institutą vis dėlto baigiau, mano studijos užsitęsė 12 metų. 

Atstovaudamas „Dinamo“ draugijos komandai, susidraugavau su dviratininkais Valentinu Rutkausku ir Arūnu Kazlausku, buvome praminti trimis muškietininkais: Valentinas buvo Portas, Arūnas – d‘ Artanjanas, o aš Aramis. 

Mūsų draugystė, ypač su Arūnu Kazlausku, tęsiasi iki šių dienų. Tarp mano draugų – dar vienas buvęs  dviratininkas, kuris, tiesa, dėl mokslų anksti metė sportuoti, architektas Rimas Mickus, pas jį apsilankau.  

Prireikė, daug metų dirbau statybose. Buvau vienos didžiausių klijuotos medienos konstrukcijų gamintojų bendrovės Baltijos šalyse „Jūrės medis“ generalinis direktorius, po to - komercijos direktorius, o iki išėjimo į pensiją - projektų vadovas. 
 

Tik prieš penkerius metus, būdamas 75-erių išėjau į pensiją. Gal būčiau ir toliau dirbęs, bet pradėjo trikti širdies ritmas, medikai patarė mažiau nervintis. Tačiau dirbant to nedaryti buvo neįmanoma ir nutariau išeiti. 

Tikrai ne. Sportas mane užgrūdino ir davė labai daug. Negaliu sakyti, kad buvau apdovanotas talentu. 
 

Vaikystėje buvau silpnas, sirgau plaučių uždegimu, sportas man padėjo išgyventi. Ir dabar, kai sveikata jau nelabai kokia, galvoju, kad negaliu pasiduoti, turiu kovoti. Tai mane ir palaiko gyvenime. 

Buvau pakviestas į SSRS rinktinę ir rengiausi Romos olimpinėms žaidynėms. Tačiau negavau vizos ir buvau priverstas likti namie. 

Buvo nepaprastai apmaudu, kad ne dėl savo kaltės negalėjau dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kuriose Viktoras Kapitonovas tapo grupinių lenktynių čempionu. 

Tačiau nenuleidau rankų ir su dideliu entuziazmu treniravausi toliau. Labai džiaugiausi, kai 1961-aisiais Sevastopolyje per SSRS čempionatą 100 km komandinėse lenktynėse, atstovaudamas SSRS „Dinamo“ rinktinei, Lietuvai iškovojau antrą pokarinį aukso medalį ir pakartojau Juozo  Pimpio pasiekimą – jis 1945-aisiais tapo SSRS kroso čempionu. 

Dviračių sportui paaukojau savo gyvenimą, mokslą, tačiau man užsitrenkdavo durys į užsienį. Septynerius metus Lietuvoje buvau stipriausias, ypač geras pamokas gaudavau treniruodamasis su stipriausiais SSSR dviratininkais. 

Kai mano klasės draugas Narsutis Dumbauskas pradėjo dirbti treneriu Klaipėdoje, o aš patekau kandidatu į SSRS rinktinę, jis manęs prašė, jog jam rašyčiau laiškus ir dalinčiausi naujausiomis technologijomis. Jam gana dažnai ir smulkiai rašiau. 

Ir dabar su Narsučiu, kuris yra vieneriais metais už mane vyresnis, palaikau ryšius, pasiskambinam.    

Pagal funkcines galimybes galėjau ir daugiau pasiekti, jei ne trukdymai su SSRS rinktine išvažiuoti į užsienį. 

Tai mane neigiamai psichologiškai veikė – būdamas septynerių metukų, likau be tėvų, jie buvo išvežti į Sibirą ir į Lietuvą grįžo tik 1958-aisiais.    

Labai sunkios buvo 1963-ųjų Pabaltijo daugiadienės lenktynės Talinas-Ryga-Vilnius. Tada iki paskutinio etapo vyko tikros kautynės su Latvijos dviratininku Rybakovu. 
 

Važiuojant iš Kauno į Vilnių, man būtinai reikėjo laimėti tarpinį finišą. Ypač daug padėjo Albinas Poškaitis, kuris mane išvedė į finišą, jį laimėjau ir gavau kelias sekundes. 

Pavyko pirmam atvažiuoti ir į tuometį „Žalgirio“ stadioną. Man galutinę pergalę nulėmė vos kelios sekundės. Albinui Poškaičiui iki šios dienos esu dėkingas už tą didžiulę pagalbą, vienas nieko nebūčiau padaręs. 

Pavyko laimėti ir daugiadienes lenktynes aplink Lietuvą, teko kaip reikiant pakovoti su Tinofejumi Zlotnikovu ir Pranu Knieža. 

Krosas man patikdavo, jis buvo geras plaučių pravėdinimas po įtemptų pratybų ir lenktynių dulkėtais keliais. Tada neturėjome specialių kroso dviračių, trasose tekdavo gerokai paplušėti. 
 

Buvau universalus dviratininkas, Tuloje netgi treke jėgas bandžiau.     

O kaipgi! Turiu dviratį, sportinę aprangą. Anksčiau buvo toks pajėgus dviratininkas, o dabar jau šviesaus atminimo Alfredas Meskys, kuris vėliau turėjo dviračių parduotuvėlę. Jis man rekomendavo Šiaulių gamybos dviratį ir, kaip buvusiam savo kolegai, pardavė su nuolaida.   
 

Dabar dviračiu kartais nuvažiuoju iki Kačerginės. Neprisiauginau svorio, sveriu 66 kg, laikausi dietos. Paklausiau medikų, pasižiūriu Alvydo Unikausko laidas. Gyvenu sveikai.