Sunkių akimirkų ar net krizinių situacijų sporte išvengti nepavyksta ne tik profesionaliems sportininkams, jos užklumpa net pačius mažiausiuosius.
Skirtingai nei suaugusieji, vaikai patys susivokti jose, rasti atsakymus į jiems kylančius skaudžius klausimus patys dar nepajėgūs. Grupių psichoterapeutė, mediatorė Alina Bechterevė patria, kaip suaugusieji gali padėti vaikams išgyventi sunkius jausmus ir kaip padėti jų išvengti
Kaip kalbėti su vaikais, kai jie jaučiasi apgauti?
Svarbu, kad vaikams būtų suteikta erdvė apie skriaudą kalbėtis, atvirai reikšti sunkius jausmus: pykti, liūdėti, būti nusivylusiems, niršti, jausti apmaudą, būti sutrikusiems, būti prislėgtais ir t.t. Šie sunkūs vaikų jausmai turi būti priimti, išgirsti suaugusiųjų: tėvų, globėjų, trenerių... Padėkite, įvardinti vaikams ką jie jaučia, jei vaikams patiems to neišeina padaryti. Suaugusiems derėtų išklausyti vaikus ir padėti jiems išbūti su jų sunkiais, toje situacijoje, patiriamais jausmais.
Atminkite, kad vaikų patiriamų sunkių jausmų nereikia „sukišti atgal“ sakant: viskas gerai, neimk į galvą ar panašiai. Leiskite jausti, tai ką jie jaučia. Taip pat, nereikia ieškoti pateisinimų ar kaltų, vaikų patiriamam jausmui. Būkite su vaikais ir supraskite juos.
Ar šia tema galima kalbėti ir po kelių dienų ar geriau viską palikti?
Nutikus skriaudai, galima elgtis skirtingai. Jei sunkūs jausmai ne tokie intensyvūs, kviesti vaikus kalbėtis apie juos, čia ir dabar. Jei jausmai yra labai stiprūs tokie kaip: agresija, didelė pagieža, įtūžis ir kt. tuomet rekomenduojama leisti jiems atslūgti ir pakviesti vaikus po dienos ar kelių pasikalbėti apie tai ką jie jaučia/jautė ir kas sukėlė tokius sunkius jų jausmus, kaip jie suprato tas aplinkybes.
Kalbėtis tiek apie skriaudą, tiek apie jos metu kilusius jausmus būtina. Tai leidžia vaikams suvokti savo jausmus tam tikrose aplinkybėse, įsisąmoninti juos ir priimti, kad pykti yra normalu.
Kokie gali būti patarimai tėvams, kaip turėtų elgtis turnyre, kai taip nutinka, kai atrodo, kad jų vaikai apgauti?
Tėvams, rekomenduojama sulaukti organizatorių paaiškinimo, išklausyti juos ir pabandyti suprasti, neteisti.
Taip pat, tėvams derėtų padėti suprasti vaikų patiriamus sunkius jausmus. Emocijoms nuslūgus, tėvams svarbu paaiškinti savo vaikams, kad suaugusieji irgi daro klaidas. Svarbu padarytas klaidas suvokti, atsiprašyti už jas ir daugiau stengtis jų nekartoti. Tai galimybė mokytis būti tiesiog žmogumi – jaučiančiu, klystančiu, neidealiu, bet besistengiančiu.

Kokie galėtų būti organizatorių veiksmai?
Svarbu suvokti padarytą klaidą, atvirai pripažinti sau ir kitiems, kad įvyko klaida ir jei aplinkybės reikalauja atsiprašyti nukentėjusių, apgautų, įsižeidusiųjų, nuskriaustųjų. Rekomenduojama, peržiūrėti padarytus veiksmus, klaidas, aptarti bei padaryti išvadas ateičiai, kaip išvengti panašių incidentų.
Ką patartumėte treneriui?
Įvykus skriaudai, treneris, kaip ir tėvai turi leisti vaikams jausti sunkius jausmus ir kviesti apie juos kalbėti. Būti su savo treniruojamais vaikais ir suprasti juos.
Treneris, kaip ir vaikai, gali pykti. Šiuo jausmu, jis gali pasidalinti ir su vaikais, svarbu juo neužgožti vaikų. Atslūgus emocijoms pasikalbėti su vaikais ir padėti suprasti, kad suaugę, kaip ir vaikai klysta ir kad iš klaidų mokomasi, gyvenime ir futbole klysti galima.
Apskritai ar reikalingi pirmų trijų vietų apdovanojimai labai jauname amžiuje?
Mano požiūriu, iki 12 -14 metų nereikėtų vaikams nuolatos teikti medalių, taurių ar apdovanojimų, tai iškreipia realybės vaizdą. Vaikai, žaisdami draugiškas rungtynes, turnyre, čempionate, kur yra nuolat apdovanojami, suvokia, kad yra tik geriausi, ir kuria sau „Messi“ ar „Ronaldo“ ateitį, nes juk jie kas savaitę, o kartais ir dažniau parveža medalį taurę ar kitą titulą. Šie atributai neleidžia suvokti realybės, kad jie negali būti nuolat geriausi. Žaidime kaip ir gyvenime yra ir pralaimėjimų, nepavykusių rungtynių ar susitikimų. Kai paaugus vaikams pasakoma, kad jie nebus futbolininkai, nes jiems trūksta meistriškumo, fizinių duomenų ar pan. jie nesuvokia ir yra pasimetę, kaip taip gali būti, juk jie visada parsiveždavo medalius, taures, apdovanojimus.
Rekomenduočiau akcentuoti paties žaidimo malonumą, galimybę išvykti ir pasidžiaugti procesu kartu su kitais vaikas. Pats žaidimas yra šventė ir džiaugsmas, o ne apdovanojimai, ne medaliai ar taurės.
O jei organizatoriams labai norisi kažką įteikti: teikite visiems – vaisius ar kitą skanėstą, padėkas už dalyvavimą, kažkokį atminimo atributą: tušinuką, vėliavėles, apyrankę ar pan. Tai padės vaikams prisiminti gražias akimirkas, smagų laiką, buvimą su kitais žaidžiant futbolą.