Šaulė tiki, jog trečias kartas nemeluos

Lina Zajančkausienė gerina Lietuvos rekordus, šaudant pneumatiniu pistoletu, ji šalies čempione yra tapusi bemaž 20 kartų. 2007 m. Europos čempionato aštuntos vietos laimėtoja, nedaug trūko iki bronzos medalio, o tuo pačiu iki kelialapio į Pekino olimpines žaidynes. Dabar didžiausia talentingos šaulės svajonė – dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.
 

Sportuojate nuo 1993 metų, o jau 1998 m tapote Eu­ro­pos jau­ni­mo čempione, 1999 m. laimėjote bronzos medalį. Kas paskatino pa­si­rin­kti to­kią ne­mo­te­riš­ką  spor­to ša­ką – kul­ki­nį šau­dy­mą?, - paklausėme L. Zajančkauskienės.

Kai mo­kiau­si tuometėje 9-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, į šau­dy­mo pra­ty­bas nu­krei­pė kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja, bu­vu­si šau­lė Lai­ma Bo­ty­rie­nė. Iš­mok­ti šau­dy­ti pa­no­ro vos ne pu­sė mano kla­sės, ta­čiau ne­tru­kus iš vi­so bū­rio li­kau vie­nin­te­lė. Prieš tai lan­kiau krep­ši­nio ir  plaukimo  pra­ty­bas, ta­čiau ne­pa­ti­ko ir me­čiau.
 

Kai ga­vo­te pis­to­le­tą, ar juo mo­kė­jo­te šaudyti?

Gin­klas ma­no ran­ko­se at­si­ra­do pir­mą kar­tą, šau­dy­ti ma­ne mo­kė pui­kūs tre­ne­riai Juo­zas Bud­rys ir As­ta Bru­so­kie­nė. Šau­dau tik­tai pis­to­le­tu, nes jis ati­tin­ka ma­no cha­rak­te­rį, – esu ra­mi, šal­tų ner­vų. Šaudymas tuo ir žavi, kad tai labai rami sporto šaka, nereikia bėgioti.
 

Tačiau šauliams tenka didelis psichologinis krūvis, kurį ne visiem pavyksta išlaikyti. La­biau­siai mėgs­tu rungtyniauti fi­na­le, kai jau bū­na at­slū­gu­si vi­sa įtam­pa, dre­bu­lys. Mū­sų spor­to ša­ka la­bai bran­gi – per tre­ni­ruo­tes rei­kia daug šau­dy­ti, o šo­vi­niai bran­gūs, ten­ka juos pa­tau­py­ti.
 

Ar jums bran­gus Eu­ro­pos jau­ni­mo čem­pio­nės me­da­lis?

Taip. Prieš tap­da­ma Eu­ro­pos jau­ni­mo čem­pio­ne, da­ly­va­vau pa­sau­lio jau­ni­mo čem­pio­na­te Is­pa­ni­jo­je ir užėmiau sep­tin­tą vietą. Bu­vo moks­lo me­tų pra­džia ir var­žy­bo­se ne­bu­vo ma­no tre­ne­rio, la­bai trū­ko griež­tes­nio žo­džio. Į fi­na­lą pa­te­kau su ge­riau­siu re­zul­ta­tu, man tai bu­vo ir pačiai kiek ne­ti­kė­ta. Ta­čiau fi­na­las susiklos­tė labai sėk­min­gai.
 

Ko jū­sų spor­ti­nė­je biog­ra­fi­jo­je dau­giau – per­ga­lių ar pra­lai­mė­ji­mų?

Per­ga­lių, nu­ga­lė­ti la­bai sma­gu. Kai pra­lai­miu, su tre­ne­riais ana­li­zuo­ja­me, ką blo­gai da­riau. Tas klai­das tai­so­me, pa­si­ti­kiu sa­vo mokytojais. Įvairių varžybų ir čempionatų apdovanojimų tikrai turiu daugiau kaip 100. Tampu Lietuvos čempione, šaudant pistoletu, pavyksta pagerinti Lietuvos rekordų.  
 

Kone kasmet būnate išrenkama į geriausiųjų Alytaus sportininkų dešimtuką, ankstesniais metais net penkis kartus tapote geriausia miesto sportininke. Kas jums lemia tokį didelį populiarumą?

Gal pasiekti geri rezultatai per įvairias varžybas, aukštas reitingas. Tai kartu ir didelis mano trenerio nuopelnas. Mažiausiai 10 metų atstovauju Lietuvos rinktinei, dalyvauju pasaulio ir Europos čempionatuose.  Esu labai patenkinta alytiškių pneumatikos šaudykla, kuri yra puikios sąlygos treniruotis ir rungtyniauti. Mūsų šaudykla yra tikrai geriausia Lietuvoje.
   

Turėjote vilčių dalyvauti dvejose olimpinėse žaidynėse, bet jų neįgyvendinote...

Tikiuosi, kad ta sva­jo­nė vis dėlto iš­si­pil­dys, mano sportinė karjera tęsiasi toliau. Patekti į Atė­nų olim­pi­nes žai­dy­nes su­truk­dė mo­ti­nys­tės atos­to­gos – 2004 m. lie­pos mė­n. mū­sų šei­mo­je gi­mė sū­ne­lis Ma­tas. Kai ne­si­tre­ni­ra­vau, bu­vo pui­ki pro­ga ap­mąs­ty­ti sa­vo spor­ti­nę kar­je­rą – nu­spren­džiau dar dau­giau tre­ni­ruo­tis ir siek­ti sva­res­nių lai­mė­ji­mų.


 

Labai gaila, kad šone liko Pekinas, Fortūna man iškrėtė šunybę, pilna to žodžio prasme nusisuko nuo manęs. Jeigu Pekine būčiau pakartojusi savo geriausią rezultatą (388 tšk.), į aštuntuką tikrai  būčiau patekusi, gal net ir medalį pelniusi. Besirengdama Londono olimpinėms žaidynėms, keliems mėnesiams buvau padariau pertraukėlę – mūsų šeimą papildė antras sūnelis.     
 

Ar Aly­tu­je yra ge­ra šau­lių kom­pa­ni­ja?

Taip, ge­rai su­ta­riu su vi­sais šau­liais, jei­gu rei­kia – jiems ne­­gai­liu pa­ta­ri­mų. Ne­ju­čio­mis ta­pau ko­man­dos ve­te­ra­ne, nors iki to man dar to­li. Džiau­giuo­si, kad au­ga ge­ra pa­mai­na, ma­ne pa­keis­ti bus kam. Tačiau norint tapti gero lygio šauliais, reikia daug rungtyniauti tarptautinėse varžybose, kur visai kitokia aplinka.
 

Pa­pras­tai di­des­nio meist­riš­ku­mo spor­ti­nin­kai at­krei­pia pra­ei­vių dė­me­sį. O ar jus pa­žįs­ta aly­tiš­kiai?

Abe­jo­ju, nors 1998-2002 m. ir 2008 m. bu­vau pri­pažin­ta ge­riau­sia Aly­taus mies­to spor­ti­nin­ke, ma­nęs gat­vė­je ne­už­kal­bi­na – šau­dy­mą Aly­tu­je už­go­žia krep­ši­nis.
 

Ku­ris pis­to­le­tas jums mėgs­ta­miau­sias?

Pneu­ma­ti­nis, bet va­sa­rą la­bai lau­kiu, ka­da ga­lė­siu pa­šau­dy­ti stan­dar­ti­niu pis­to­le­tu. Eu­ro­pos jau­ni­mo čem­pio­ne ta­pau ir bron­zos me­da­lį pel­niau, šau­dy­da­ma ma­žo ka­lib­ro (stan­dar­ti­niu) gin­klu. Per tre­ni­ruo­tes daž­niau šau­dau pneu­ma­ti­niu pis­to­le­tu, nes pi­ges­ni šo­vi­niai, o ir ma­no pa­siek­ti re­zul­ta­tai yra ar­ti­mes­ni pa­sau­lio eli­to re­zul­ta­tams nei šau­dant mažo ka­lib­ro pis­to­le­tu.
 

Ar namie turite šautuvą?

Ne, namie laikyti ginklą neturiu leidimo. Nesižaviu medžioklėmis, man būtų gaila nusitaikyti į gyvulėlį ar paukštį.   
 

Kuo dar do­mi­tės be spor­to?

Mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, ku­rias vi­sa­da ve­žuo­si į var­žy­bas, jas vi­sas per­skai­to ir ma­no tre­ne­ris, mez­gu. Dabar gyvenu Butrimonyse, bet savęs negaliu vadinti gamtos vaiku. Į treniruotes važinėju savo mašina, kurią vairuoju devintus metus.